Ąžuolų sezono uždarymas/atidarymas Kapitoniškėse

Laikas: 2015-11-28-29
Vieta: KTU sporto bazė Kapitoniškės
Dalyviai: Būrys senų ir naujų narių

Ką galima pasakyti apie sezono uždarymo ir atidarymo šventę? Tai yra tikrai pakartojama šventė (juk vyksta kasmet), bet tas tarybinio palikimo jausmas įžengus į KTU sporto bazės pagrindinio pastato vidų – išskirtinis, kaip ir visa kita, kas vyko tą savaitgalį.
Pradžioje rinkomės gan kukliai - daugmaž visi sugūžėję buvom tik besileidžiant sutemoms. Išsibarsčiusius surinkę į ratą išklausėm ir švelnų vadės Justinos, ir tvirtą Juozo žodį, ąsotyje teliūskuojančios naminės giros su juoda duona gardžiuodami dainavom „Vargelį“. Tik, besisupant iš rankų į rankas ąsočiui, netikėtai jo keliu pasekė ir mažasis ąžuolietis (vėliau laimingai grįžo į savo mamos glėbį). ...Nauja tradicija?
Jau gerokai sutemus atėjo metas pakrutinti lengvai šąlantį kūną orientaciniame, kurį taip nuoširdžiai paruošė Marius su Agne. Laimei, ieškant gudriai paslėptų punktų niekas į tamsą neįklimpo ir tarp medžių nepasiliko. Visi grįžom gyvi ir, daugiau ar mažiau, sveiki. Fizinis ąžuoliečių pasirengimas: patikrinta.
Svarbi akimirka užklupo naujokėlius ąžuoliečius, kai buvo nuspręsta, jog laikas jiems (vėliau ir seniams, žinoma) parodyti savo kūrybinį polėkį, o tiksliau režisūros ir vaidybos sugebėjimus. Pati užduotis neatrodo ir nėra sunki – išsirinkti vieną uždaromo sezono žygelio epizodą ir jį suvaidinti, o turbūt labiau atkartoti; Šiaip ne taip suėję, mes, žaliūkai, pradėjom svarstyti, kur, kas ir kaip, bet svarbiausia – ką. Variantų buvo daug, apsistojom ties tuo, kuriame tranzuojantiems su užrašu „pas mamą“ prie kelio sustojo traktorius ir priglaudė savo priekaboj. Po mūsų trumputės debiutinės įžangėlės, savo išmonę ir artistiškumą parodė ir kiti, tik jau savanoriškai. Visi stebėję beveik profesionaliai atkuriamus įvykius prajuko.
Toliau, vakaro eigoje, kas jautė poreikį, turėjo progą:
1) apsilankyti Juozo suręstoje pirtelėje-palapinėje;
2) jaukiai aptingus žiūrėti nuotraukas ir vaizdo įrašus iš uždaromo sezono kelionių;
3) pavartyti naujausią „Ąžuoliuko“ numerį ar metraščio lapus;
4) vertinti nuotraukų nostalgijos lygį ir sumuštinių išorinį grožį (vidinis grožis buvo patikrintas kiek vėliau);
5) skanauti ne tik saldumynų bei ne saldumynų, bet ir naminės giros ar alaus. Kam fantazija nešė tolėliau, tas nusigriebęs dešreles šildėsi pritaisęs prie šildytuvo grotelių. Kitaip sakant, veiklos netrūko, o nakčiai įpusėjus linksmybės tikrai dar nesibaigė – prasidėjo žaidimai. Pirmasis pareikalavo nepriekaištingos reakcijos, šaltų nervų ir bent dvylikos kėdžių (tik ne lobių jose, o ryšio tarp susikabinusių delnų ieškojom). Pavadinimo, deja, nežinau, tačiau ir be pavadinimo žaidimas pasirodė labai smagus. Antrasis, susijęs su skaičiais – geros atminties ir pastabumo testas, jau įtraukė beveik visus šventės dalyvius. Trečiajam pasiliko ne visi, mat keli visgi pasidavė miego vilionėms (tarp jų buvau ir aš), o išlikusieji sėdo žaisti „Mafijos“. Ar dėl netoliese vykstančio šurmuliuko, ar dėl to, kad jau buvau peržengusi kūno ribą „man labai reikia miego“, po kurio daryk, ką nori, užmigt neišeis, varčiausi nuo šono ant šono. Va, būtent – netoliese šnekantys žmonės. Staiga jie vienu momentu labai įtartinai nutilo. Tada sekė švelnus trepsėjimas, lyg ir tylus kikenimas. Pauzė. Gilus kvėptelėjimas ir... kad prabildėjo! Praūžė vokiečiai pro miego žemę tikrindami savo balso stygas ir miegančiųjų klausą. Ir viena, ir kita veikė patenkinamai. Išdykaujančiųjų baterijoms artėjant prie paskutinių padalų, galų gale jau visi sugulė poilsiui. Taip ramiai kartu su saulėtekiu bei parytine knarkimo simfonija uždarėme 2015-jų sezoną ir nejučia išaušo naujasis.
Po sočių ir nekasdieniškų pusryčių, vyresnieji išėjo tartis dėl gintarų teikimo, o taryba svarstė, kas yra vertas molinuko. Ilgoms diskusijoms pasibaigus patraukėme link stataus Kauno marių kranto, kur ir buvo išdalyti molinukai, bei įvertinti kandidatai gauti gintarus. Šiais metais buvo išbandomi Giedrius ir vadė Justina. Tarpe tarp vykdomų užduočių, kad laukti žvarbiame vėjyje nebūtų liūdna, vyrai stojo „Meškai“, o merginoms netrukus kilo mintis sušokti atitikmenį „Laputę“ (beveik tas pats, kas ir „Meška“, tik daugiau mergaitiško balso ir pasimaivymo prieš viena kitą). Nebuvo užmirštas ir „Asilas“, taip pat smagiai pasimankštinom dainuodami „Garnį“. Sėkmingai užbaigę užduotis kandidatai buvo iškilmingai papuošti gintarais ir apipilti sveikinimais, po kurių dar pažvelgę į statų krantą kitu kampu, t. y. iš apačios, jau kulniavom atgal į sporto bazę tvarkytis. Išsikuopus ir susirinkus savo mantą beliko tik vienas svarbus neatliktas dalykas – surinkti visus „Ciku caku“ atsisveikinimui. Dabar jau tikrai buvo viskas. Patraukėm savais keliais, iki kito nuotykio...

Živilė