Los Kalėdos Tenerifėje

Laikas: 2015 12 20 – 27
Vieta: Tenerifės sala, Kanarai (Ispanija)
Dalyviai: Edas, Tadas, Akvilė, Romas

Olia amigos! Su džiaugsmu raportuojame apie Los Kalėdas įstabioje pietų saloje Tenerifėje. Prisiklausę puikiausių atsiliepimų apie šią Kanarų gražuolę, nusprendėme: ir taip visus metus buvome geri, tai gausias Kalėdų išeigines ne nuodėmė praleisti kokiame nors rojaus kampelyje, kur net nekvepia lietuviškos žiemos lietumi.

Taigi, patys sau suteikę išrišimą nuo Kalėdinio stalo, iš anksto pasveikinę šeimynykščius, draugus ir kolegas, ramia dūšia ruošėmės skrydžiui per jūras, marias ir vandenynus iki pažadėtojo rojaus. Edas avansu svaigo apie mulates, vyną ir povandeninį nardymą, Romas analizavo geocachingo galimybes, aš dėliojau lankytinų vietų ir maršrutų žemėlapį, Tadas organizavo nakvynę Varšuvoje, iš kurios skridome.

Jei trumpai ir aiškiai – Tenerifė idealiai subalansuota žygeiviškam poilsiui. Čia viskas šalia: ir gausybė trekingo takų pakilus kiek aukščiau kurortų, ir ranka pasiekiamas vandenynas, kur gali atsipūsti po pasivaikščiojimų. Visko ir nesupasakosi, bet šiek tiek apie kiekvieną dieną. Ką pamatėme, ką nuveikėme – gal kam pravers.

1 diena (šeštadienis). Ankstyva šeštadienio rytą pajudėjom iš seno gero Kauno į mažą kalėdinį stebuklą, atostogas Tenerifėje. Pirmas kelionės sustojimas - Varšuva, ten ne tik lėktuvas startuoja į Kanarus bet ir draugai, bendravimas, kultūrinė programa. Kaip ir daugelis tautiečių, esu ne kart pravažiavęs šį miestą, bet visai jo nepažystu, tai buvo smalsu susipažint su kaimynu sostine. Pati kelione automobiliu iki Varšuvos neprailgo, 5 valandos regio ritmu, vienas malonumas, kažkas ir pasnaust sugebėjo. Lenkijos sostinėje buvom apie 10 dienos ir visu pirma aplankėm bičiulį Aurimą su šeima. Mus labai šiltai priėmė, pagirdė, pavalgydino, visko daug įdomaus pripasakojo. Šią šeimą galima į vadovėlius talpint: internacionalas, visi kalba abiem sutuoktinių gimtom kalbom, aktyvi visuomeninė pozicija (mums esant, Agata išbėgo į mitingą prieš valdžios keliamus bezpridelus), tolerancija ir jokiu kvailu nusistatymu. Labai smagu papliurpt su senu bendražygiu, pažaist su vaikučiais ir žavėtis lietuvio-lenkės šeimos meilumu, tačiau kitas draugas jau nerimauja ant telefono, po keliu valandų išskubam pas buvusį Tado bendradarbį Gzegosa. Ši šviesi šeima įsikūrus užmiestyje, dideliam, gražiam name. Mes gavom į dispoziciją visa aukštą, tad galėjom ramiai pasidėliot daiktus, pailsėt. Po trumpo poguliuko Gzegosas kepė nuostabias picas, pilstė vyną, leido malonią muziką; tad vyravo puiki nuotaika, linksmai bendravom. Po to buvo ekskursija po vakarinį Varšuvos centrą, Malgozata (Gzegoso žmona) pasakojo daug įdomių dalykų apie miestą, nes pati gimė ir augo pačiam centre, nenuostabu, kad myli ir žino Varšuvą. Pasivaikščiojimą vainikavo pasikėlimas į aukščiausią ir talpiausia Lenkijos pastatą - Stalino dangoraižį. Vakarojom ten pat pas Gzegosa, susirinko vaikai, seneliai, turistai ir da kažkokia giminaitė, buvo linksma. Net nepastebėjom, kad laikrodis jau rodo kita dieną o ištuštėja buteliai, nauji facebuko draugai ir bendri nauji planai pasisedėjimą pavertė buitinio alkogolizmo naktinėjmu. Kaip žinia šio proceso pristabdyt neįmanoma, galima tik nutraukt, teko netvirtom kojom kilt į viršū, kad nors kiek pailsėt prieš įspūdžius pietų jūrose.

2 diena (sekmadienis). Atskridom į Tenerifės pietinį oro uostą. Iš jo išvažiavome mažutyčiu Hyundai – sėdėjome daiktais užsivertę iki ausų. Savotiškai žavinga. Netoliese esančiame Costa del Silencio miestelyje susiradome prekybcentrį HiperDino, su kuriuo draugavom per visas atostogas. Apsipirkę maisto kelioms dienoms į priekį, vakarą praleidome kitam kurorte El Medano. Ten pasivaikščiojome krantine, užsukome į vietinį kaboką paellos – buvo superinė. Sėdėjome lauke, ant vandenyno kranto, pūtė šiltas Kanarų vėjas, namų vynas maloniai glostė gomurį.. Atostogos prasideda!! Nakvynė – smėlėtame La Tejita pliaže tik su miegmaišiais. Visą naktį vėjas nepiktai, bet atkakliai žėrė smėlį į visas veido ertmes, o mėnulis švietė kaip lempa. Ryte pamatėme, kad tam pačiam pliaže buvo daug geresnių vietų su užuovėja, bet koks skirtumas – juk prieš akis dar daug naujų, puikių nakvynių!

3 diena (pirmadienis). Dieną pradėjome tuo, ko čia ir atvykome: pasivaikščiojimu. Užlipome į šalia paplūdimio stūksantį Montana Roja kalniuką. Žydras vandenynas, keistos dykynės, Teidės vulkaną supantys kalnai. Ir vėjas. Gražu, šilta, gera. Per pusryčius paaiškėjo, kad neveikia primusas. Teko pakeisti planus ir skrieti link sostinės Santa Cruz pirkti naujo primuso. Ten užtrukome.. Dviejų aukštų Decathlon parduotuvė siūlo daug sportinio ir žygeiviško gėrio protingom kainom. Rekomenduojam. Po šio neplanuoto užtrukimo civilizacijoje pasukom vairą link suplanuotos vietos – Teidės nacionalinio parko. Kelias (TF-24) pradėjo kilt į viršų, įvažiavome į kanarinių pušų miškus, temperatūra pastoviai krito, darėsi gerokai vėsu. Vaizdų žemyn nelabai matėsi, nes buvome debesyje. Miškai savotiški, pavyzdžiui, kanarinės pušies spyglio ilgis – per visą delną. Kažkaip mes džiūgavom, per tuos miškus važiuodami. Ypač Tadas. Dar aukščiau gamtovaizdis vėl pasikeitė, į dyką, bet spalvotą vulkaninį. Netoli Teidės sustojome pasižiūrėti įspūdingų lavos gabalų, išmėtytų po Mėnulį primenantį peizažą.
Iki tamsos buvo likę laiko trumpam žygeliui, tad jį padarėme aplink Roques de Garcia uolas. Per porą valandų pamatėm tiek grožio, kad paskui jau sunkiai kas begalėjo konkuruoti. Vakarinės saulės apšviestos, skirtingų formų, aukštos, įspūdingos uolos glostė akis ir širdis. Vieną uolą dėl jos didybės praminėme bažnyčia. Grįžus į mašiną, pasižiūrėjau savo popieriuose – ogi ji vadinasi La Cathedral. Taigi, vienareikšmiškai šventas reikalas.

Grįžom prie mašinos jau tamsoje ir netrukus nesunkiai radome kempingą Las Lajas (TF-21 kelias, 58 km). O ten – galybė vietos, staliukai, vanduo iš krano, ugniavietės. Ir visa tai nemokamai, nes kempingas valstybinis (reikia išsiimti leidimą, tik internetu jo nepavyko gauti; bet nieks netikrino). Ilga ir įspūdžių pilna diena baigėsi sočia vakariene plieskiant blynui naktiniame danguje. Su vasariniu miegmaišiu naktį šilta oi nebuvo.

4 diena (antradienis). Prognozės buvo pažadėję tris visiškai giedras, saulėtas dienas. Dangaus žydrynė ryte skelbė, kad prognozės nemelavo. Šios dienos tikslas buvo du trumpesni žygeliai arba vienas ilgas, o gavosi vienas trumpas :) Suvaikščiojome iki Paisaje Lunar vietos (nepamenu tiksliai, kiek užtrukome, gal kokias 4 val.). Ėjome žvyrkeliu nuo 21 kelio, o tada jau pažymėtu takeliu. Šiaip rekomenduočiau arba eiti taku nuo Vilafor miestelio, arba žvyrkeliu privažiuoti iki pat tako, nes žvyrkeliu eiti į priekį dar nieko, bet atgal jau nuobodu. O ir pats kelionės tikslas – Paisaje Lunar – mums nepadarė didelio įspūdžio. Tik tiek, kad pasivaikščiojom per dailius miškelius. Pietavome Vilaflor miestelyje, prie bažnyčios, kaip tikri bomž...turistai, dešrą vilgėm vynu, prausėmės fontane, ragavom vietinius ledus, apžiūrėjom miestelį. Tada vyrai pareiškė norą maudytis. Skambant ispaniškai muzikai per radiją (ir taip visą kelionę), pro neturistinius, neiščiustytus, užtat tikrus, vietinių gyvenamus miestelius leidomės keliu žemyn iki prie vandenyno esančio Montana Amarilla kalno. Kalno apačia baisiai graži, susisluoksniavusių banguotų uolų papuošta, bet maudytis ten buvo nekažką – slidūs ir aštrūs akmenys, didokos bangos. Šiaip ne taip išsimaudėm, maloniai pasikepinom ant akmenų. Atsiilsėję užlipome ant kalno pasigrožėt apylinkėm, verta. Nakvynės grįžom į tą patį Las Lajas kempingą.

5 diena (trečiadienis). Šlovinga Teidės viršūnės šturmo diena. Kam aktualu, pranešu – leidimų į Teidės viršūnę netikrina iki 9 val. ryto ir po 17 val., tad jais nepasirūpinusiems nėra ko pergyventi. Mūsų rytas prasidėjo 3.21 val. (ačiū silpnoms pūslėms), o 4.30 jau buvome prie Montana Blanca papėdės ir pradėjome kopti aukštyn. Kelią mums rodė mėnulis. Pilnaties partizanai.. Po 2,5 val. buvome prie Refugio, ten sušilome (lauke buvo -3), leidom sau atsipūst, nes žinojom, kad iki viršūnės nebetoli.

Bet dar apie 1 val., jau rausvėjant dangui, lipom gana nuobodžiu taku per lavos akmenyną. Ir nors saulė patekėjo mums dar nepasiekus viršūnės, vis vien galėjome ja pasigrožėti, nes takas į viršų kyla rytine Teidės puse. Prie įėjimo į viršūnę buvome 8 val. Viršūnei pasiekti prireikė dar 0,5 val. Bernai varė greitai, aš vis sustodavau pailsėti (viršūnė 3,718 m, dėl aukščio buvo negera). Lipti į viršūnę labai verta, vaizdai superiniai. Oras buvo tobulas, visiškai giedra, nevėjuota. Žemyn nusiritom lengvai, patyliukais gailėdami tų, kurie dar tik kilo į viršų saulės kaitroje. Leisdamiesi galėjom apžiūrėt apylinkes, kurių nesimatė tamsoje. Pasiekus parkingą, išsirengėm iki maikių, basų kojų ir griaužėm batoną su kokakola. Dar tik pusiaudienis, o mes jau tieeeek nuveikėm! Svarbiausias kelionės tikslas pasiektas, dabar jau viskas la-fa!! Lekiam prie vandenyno!

Regis, jau tiek visko matėm, bet, besileisdami TF-38 keliu, grožėjomės visai kitokiais lavos laukais ir miškeliais. Suplanuotas vizitas į Masca kalnų serpantinu (TF-436) leido mūsų vairuotojui Tadui atsiskleisti kaip visiškam Šumacheriui. Tačiau po jaudinančių 5 km nusprendėme, kad dar 18 km tokiu keliu galim neištverti, ir apsisukome atgal. Bet šiaip vietovė įspūdinga: aukšti statūs kalnai, žemyn krentantys tarpekliai, jūra. Rekomenduoju palikti mašiną artimiausiam miestely, atvažiuoti autobusu ir skirti laiko trekingui (yra sužymėti takai). Reljefo įtakoje teko greit pergalvoti planus ir pasukti vairą į šiaurinę salos dalį. Ten kiek nuosaikesniais, bet vis vien suktais keliukais pavinguriavome per kalnus ir miestelius. Išvažiavus į vietinės reikšmės autostradą, lengviau atsikvėpiau. Į įprastines vietas grįžo skrandis, galva ir noras gyventi. Šiaurinėje pakrantėje vandenynas praktiškai visur atsimuša į aukštas uolas. Bet kur neišsimaudysi. Mes smaginomės Charco De La Laja (iš uolų suformuotas natūralus baseinėlis, į kurį atskuba aukštesnės bangos). Prireikė drąsos ir gelbėjimo rato, kad du iš keturių išsimaudytų. Kiti du atsigriebė Charco del Viento baseinėliuose. Buvo daug krykštavimų, purslų ir krabų. Ir bananų plantacijos apiplėšimas (žr.kriminalinėse kronikose). Vakare ilgai ieškojom El Lagar kempingo, ko pasekoje įvyko du reikšmingi įvykiai: aš susikalbėjau su vietiniais (kalbos nemokėdama), o Romas nusipirko centnerį apelsinų. Kempingo vis vien neradom. Bet miško pavėsinė buvo ne blogiau.

6 diena (ketvirtadienis). Būna kartais išeiginių ir per žygeiviškas atostogas. Puikiame Puerto de la Cruz kurorto pliaže stebėjome milžiniškas ošiančias bangas, kaitinomės ant juodo smėlio, pakrantėj žaidėm gaudynes su bangom (maudytis buvo draudžiama). Tolumoje dunksojo Teidė, švelniai mojavo palmės, spigino Kanarų saulutė – žodžiu, tikras pižoniškas poilsis. Kultūrinę kelionės dalį užpildėm vizitu į dailų, autentišką, sena istorija besigiriantį La Orotavos miestelį. Markstydamiesi nuo saulės, pasivaikščiojome jaukiom gatvelėm, apžiūrėjom išlikusius vietinės Kanarų architektūros pastatus. Vakarojome La Caldera vietovėje ant TF-21 kelio (kempingo vėl neradome, bet ten yra didelė laisvalaikio zona-poilsiavietė su vandeniu, staliukais, ugniavietėm. Nesiskundėm). Kadangi vakaras neeilinis – Kūčių, pasipuošėme vietinę tują ir po ja kartu su naujais draugais – vokiečių porele – valgėme, gėrėme, kalbėjomės.

7 diena (penktadienis). Laikas grįžti prie žygeiviškų reikalų. Pavyko ne visai taip, kaip buvo planuota, bet vis vien gerai. Norėjome suvaikščioti maršrutu pro Los Organos uolas, bet nuėjus iki jo, pasirodė, kad takas uždarytas aklinai – gal kokios uolos nubyrėję ar pan. Tada paėmėm piligrimų takelį, kuris vedė aukštyn, ir pasivaikščiojome gražiais miškeliais. Radom nemažai žievę numetusių eukaliptų, miško avilių ir neregėto grožio tarpeklį, kur aš patyriau kone religinius išgyvenimus. Kalėdos vis tik. Toliau mūsų kelionės planas vedė link senosios salos sostinės – La Laguna. Jau bevažiuojant tapo akivaizdu, kad oras stipriai keičiasi. Vėjas sustiprėjo ir jau buvo nebe šiltas, o žvarbus, vaizdų į tolį nebesimatė – viskas paskendo debesų migloje (paskui sužinojome, kad tai iš Sacharos atneštas smėlis užtemdė horizontus). Laguna – tikrai įdomus miestas su istoriniu senamiesčiu; ale su tapkėm, šortais ir plonom striukytėm labiau norėjosi lįsti kur nors pasišildyti, ką ir padarėm (kava ir pyragėliai pagrindinėj gatvėj kainuoja pigiau nei Kaune). Pasižmonėję pasukome į paskutinį regioną, kurį buvome pasilikę desertui – Anaga. Tikrai įspūdingas. Daug sužymėtų vaikščiojimo takų, aukšti ir statūs kalnai, pirmąkart gamtoje sutiktas vanduo, daug žalumos, visiškai neturistiniai kaimeliai, į vandenyną krentančios stačios uolos, lengvai svaiginantys kalnų keliai.

Porą valandų pasivaikščiojome takeliais, prisižiūrėjom įdomių vietinių augalų ir kaktusų, o nakvynei pasirinkome Almaciga paplūdimį. Prie siaučiančio vandenyno naktis buvo audringa – teko nugriauti palapinę, kol jos nesulaužė vėjas. Miegojome tik su miegmaišiais, visą naktį glostomi stipraus, bet šilto vėjo. Į akis žiebė mėnulis, jūra griaudėjo, baisiai romantiška. Tik reikia daiktus laikyti tvirtai, nes iš jūros atgal jau nebepasiimsi..

8 diena (šeštadienis). Pasivaikščiojimas Chamorga – Roque Bermejo – Faro del Anaga – Chamorga. Puikus kelių valandų maršrutas per kaktusų ir agavų karalijas, beveik nulis civilizacijos, pasaulio krašto pojūtis. Sukaitę nuo ėjimo, nedvejodami metėme taką dėl maudynių vandenyne. Ir tai buvo pačios pačiausios maudynės per visas atostogas. Juodo smėlio paplūdimys, švelnus dugnas, didelės, bet ne nuožmios bangos (nes užutėkis) – atsiguli vandens paviršiuje ir leidi jūrai tave lengvai siūbuoti.. Ak, nuostabu, tikrai. Ir pasirodė, kad šalia esančiuose namuose vis tik yra gyvų dvasių – dėdulė su dviem šunėkais. Nepaaiškinamu būdu man vėl pavyko susikalbėti. Pasidžiaugėm jo puikiu pliažu, o jis papasakojo, kaip iki šių namų atvyksta tik pėsčiom arba laiveliu. Po šio žygelio laukė jau tik poilsis. San Andres miestelyje, kuriame yra sostinės Santa Cruz oficialus pliažas Las Teresitas (dirbtinai padarytas iš šviesaus importinio smėlio), sudorojome didžiulę žuvį su visokiais pagardais, pasivaikščiojome pakrante. Tada apsilankėme sostinėje nusipirkti lauktuvių į namus. Nors turistiniuose puslapiuose rašo, kad Santa Cruze nieko gero, mums šis miestas patiko. Šeštadienio vakarą krantinėje buvo daug žmonių, judesio, veiksmo, laivų, šviesų! Nakvoti grįžom į Las Terasitas paplūdimį. Vakarojom po palmėm, pučiant šiltam vėjukui, ir džiaugėmės atostogom, kurioms jau buvo beveik finito.

9 diena (sekmadienis). Paskutinę dieną, kaip ir pirmą, gavom kelis šuorus lietaus. Bet Tenerifė – didelių galimybių sala. Gali per pusvalandį su mašina pabėgti nuo lietaus į visišką giedrumą. Afrikinis smėlio smogas baigėsi, dangus vėl vaiskus, mes vėl pietinėje dalyje. Candelarioje verdam pusryčius ant jūros kranto, maudomės ir po biškį kraunamės mantą. Oro uoste sakvojažų nieks nesvėrė ir per daug netikrino. Galėjom ir daugiau kankorėžių prisidėti :) Paskutiniai pamojavimai nuostabiai salai ir mes jau pakeliui namo, į žiemišką Lietuvą.


Akvilė (2-9 diena), Edas (1 diena)