Kalėdos Tatruose pavasariškais orais

Laikas: 2015-12-27-25
Vieta: Téryho chata, aukščiausiai pakilusi Aukštuosiuose Tatruose (2015 m virš jūros lygio)
Dalyviai: Andrius, Jolita, Greta, Justina, Ernestas, Vytas, Brigita, Marius P., Paulius K., Lokys,Kukis, Lukas, Matas, Andrėjus, Marius L., Agnė, Paulius R., Eugenijus

Ryšių pasiskirstymas:
Dream Team: Andrius, Jolita, Greta, Justina, Ernestas, Vytas.
Kaminai: Brigita, Marius P., Paulius K., Lokys (antrą dieną Ernestas).
Kukis ir Co.: Kukis, Lukas, Matas, Andrėjus.
Saugos nėra: Marius L., Agnė, Paulius R., Eugenijus.

Pareigos:
Čiombės - Agnė ir Greta.
Metraštininkas – Vytas.
Bendravimas su chata – Brigita.
Transportas - Tomas, Paulius L.
Medikas – Jolita.
GPS transportui - Paulius K. ir Marius P.
Kalėdos - Marius L. ir Paulius L.

Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų..

Trečiadienio vakaras (po darbų) 17.15 val. Pirmasis ekipažas išjuda iš 119. Rinkomės nuo 16.30 val., nes mašinos vadas truputį paankstino laiką, bet vis tiek pribuvo paskutinis. Svarbiausia, kad susirinkome pakankamai punktualiai ir beveik nieko nepamiršome. Šį kartą teko VW busikas- šiltas ir erdvus.

--Važiavimas-- {kortos, kalbos, muzika, nuospaudos ant sėdimosios, žygio nekantrumas- rutina}.

Stovėjimo aikštelę (Vysoké Tatry-Starý Smokovec, Slovakia) pasiekėme apie 5 val. ryto- sugaištas laikas nepilnai 12 val. Kadangi atvažiavome anksčiau (išvažiavome anksčiau, be to sugaišome mažiau laiko kelyje), galėjome keletą valandų pamiegoti.

Ketvirtadienis

Antrasis ekipažas mus pasiekė apie 9 val. ryto, o 9.30 val. palikę automobilius mokamoje stovėjimo aikštelėje pradėjome savo pėsčiukę. Pradžia sunki- priverčia gerokai išsirengti (temperatūra apie 0°C gal silpnas minusas, bet kartkartėmis pasirodydavo saulutė). Be to, kiekvienas gavo vienokį ar kitokį kiekį bendro svorio, taip pat, tai buvo pirmasis valdiškos Ąžuolų gitaros išvažiavimas į kalnus.
10.15 val. Pasiekėme pirmąją tarpinę stotelę (pasirodo galėjome keliauti vietiniu traukinuku- tik 1.5 eur). Įžanga į kalnus davė šiokį tokį šaltą dušą, bet juk tai kalnai- niekas nenori lengvos pergalės. Po pirmojo sustojimo prireikė ir kačių, niekas nesitikėjo jų panaudoti taip anksti. Kas neturėjo ėjimo lazdų- netruko pasigailėti. Vietiniai į mūsų “ekipuotę” žiūrėjo su šiokia tokia nuostaba. Žygeiviai atkreipė dėmesį, kad mažoka sniego (gal dėl Žemę stekenančio El-Ninjo), bet visgi- šventės su sniegu!
Artėjant link chatos, sustojimų buvo ganėtinai daug- todėl tempas nedidelis, bet siurpraizų kiekis kuklokas (o kaipgi- juk reikės maisto dar ne vienai dienai). Tiems, kas neturėjo savo avalynės, kojos kentėjo labai ir ateinančiom dienom nežadėjo nieko gero.

Tomo patarimas: “Reikia eiti ne su katėmis, o su asilais. Mačiau filmuke- pasiteisina.”

Apie lietuvius:
“Mes kaip tikri lietuviai:
Susiraukę, nes blogai
susiraukę, nes gerai
susiraukę nes į darbą
susiraukę, nes iš darbo…” - Lokys

Tokie jau tie kraštiečiai, bet jų veidų išraiškos negadino įspūdžių, o būsimų nuotykių dvasią jau galėjai pajusti kiekvieno nuotaikoje.

Netrukus, Lokys norėjo apeiti sustojusį kolegą (nevalia prarasti tempo - mes norim viršūnes šturmuoti, bet koja susmigo į sniegą iki kelieno, o kitos kojos katės suplėšė kelnes (pirmieji žygio nuostoliai)). Tačiau po žygio kone kiekvienas galėjo “pasigirti” sugadintais daiktais (priklausimai nuo pasisekimo ir sugebėjimų). Šioje vietoje išvydome chatos kaminus - daug toliau nei planavome.
“Nuėjome didesnį trečdalį kelio, o likę du - visai maži.” Šie likę- “du mažiukai trečdaliai”, buvo labai stiprūs - per mažai nepasirodė niekam….[minam kalną]….
“Ėjimas stačiais šlaitais reikalavo daug jėgų- tai buvo sunkiausi 8km mano gyvenime. Bet įspūdžiai tik teigiami. “(aut. nežinomas)

CHATA!!! Kadangi buvo du kambariai- mažesnįjį skyrėme merginoms, o didesnįjį vaikinams. Bet, Agnė ir Greta nebijo išbandymų, todėl pasirinko didesnįjį kambarį (abiejuose kambariuose lovos triaukštės). Tačiau su Ąžuolo šeima tokioje aplinkoje apsiprasti neužtruko, nors neretam buvo vienokių ar kitokių problemų surasti daiktus šioje maišatyje.
Taip.. čia jau galima ištiesti kojas ir pasigrožėti kalnais, bet netrukus taip laukti pietūs (buvo tokių, kurie laukė šių pietų nuo praėjusių metų Tatrų).

Po pietų metraštininkas drąsino kambariokus brūkštelti, bent kukliai, apie dienos įspūdžius.
Matas: „Aš gramatinių klaidų nedarau, tiktai nėra jokių minčių. Aš tik einu kaip daržovė ir viskas.“. Kiti net eiti dorai nesugeba, nedaug nuomonių buvo pareikšta.
17.30 val. Einam mokytis lipimo pagrindų. „Viskam“ išmokti prireikė 15 minučių. (Nuo šiol mes kalnų specai ir užgrūdinti vilkai- mums nebaisūs jokie ЧП (aut. past.)). Kitą dieną Andrius pripažino, kad instruktažas buvo per daug supaprastintas- juk nepaliesti liko „trižingsnio“ pagrindai, susistabdymas prakritus, turėklo įrengimas ir greičiausiai dar aibė elementarių veiksmų, kuriuos darai ant kalno nesusimąstęs.
20.30 val. Ėjom lankyti eglutės. Nors eglutė ir akmeninė, Kalėdų Senelis ją rado! Kaip paprastai, „ledus“ tarp susirinkusiųjų ir Senelio pralaužė asmeniniai ir grupiniai pasirodymai. Andrėjus turėjo raudoną signalinį žiburį. O Ernestas buvo apdovanotas kaip seksualiausias žygio dalyvis (paskutinį vakarą jam netrūko merginų dėmesio). Matyt, Senelis tikrai įžvelgia kiekvieno stipriąsias puses. Taigi, Seneliukas buvo teisingas ir papildė taip trūkstamą alpinistinį inventorių.

Vos tik atsisveikinus su Senelioku, sėdome prie Šv. Kūčių stalo, dalindamiesi plotkeles ir broliškai susėdę paminėjome šią svarbią šventę.
Naktį oras džiuginantis - giedra ir šalena, truputį vėjuota. 23.50 val. gulamės, nes miego trūksta, o rytoj laukia viršūnės!!! Ramios nakties.

Penktadienis

Ryte budėjo Paulius R. Ir Marius L. Patiekta- grikių košė su morkom, faršu ir kondensuotu pienu.
~07.30 val. budintieji kelia narsuolius. „Atėjo TA diena, tikiuosi, kad tiek fiziškai, tiek morališkai pakaks pasirengimo- nežinau ko laukti viršuje.“ Miegotojai, keltis neskuba (standartinė situacija), bet vado klauso. Pavalgius pusrytį, Tomas pradėjo groti gitara ir vaikyti paskutinius miegus, tačiau vietiniam turbūt ne ypač patiko tekstas ir paprašė- nebegroti.

Išėjimas iš chatos vėlavo, nes planuota dienos trasa nuo pat ryto buvo aptraukta debesimis. Tačiau gretimas kalnas buvo giedras, todėl ten ir keliavom. Turėdami pakankamai laiko galėjome pasiruošti arbatos ir gerai susireguliuoti įrangą.
11.30 val. Ryšiai paskirstyti, pradedam 3-čiukę. Paskirstom bendrą inventorių (kas spėja susiskolina dalį įrangos, laikai ne geriausi - krizė). Traversas bedugniu peizažu truko neįtikėtinai ilgai (kai kuriems teko įveikinėti daug baimių). Po teisybei, iš numatytų 15 minučių šiai atkarpai, užtrukome tik niekingas 50 min. Kiti ryšiai tęsia (numatomai) 4 valandų maršrutą. Tad mūsų ryšys nusprendė nesekti kitų pėdomis ir pasimokyti lipimo, saugos ir diulferiavimo „kalnų simuliatoriuje“. ~15 val. pasitarę nuspendėm pasiekti viršunėlę, žinant, kad grįšime tamsoje.

Tą vakarą grįžome ~19.20 val.
Justinos nuotykiai:

„A: Vytai, eik prie virvės, reiks sumarkiruoti, kai Justina nusileis.
Pradžioj laukiau, kaip buvo prisakyta, bet po pirmo mažo akmens paleisto žemyn, pasitraukiau į šalį. Netrukus nukrito trys mažos kuprinėlės dydžio akmenys, būtent ten, kur laukiau. Gerai, kad neatsidūriau netinkamoj vietoj netinkamu laiku“.

21.30 „Po lipimo ir vakarienės (valgėm makaronų košę su sūriu) - persivalgiau, gailiuosi, skrandis verkia. Dabar guliu trečiam lovos aukšte ir matau pro langą, kaip kažkur tamsoj ant ežero, kambario draugai kapoja ledą- eis maudytis, nes čia labai karšta.“ Eugenijus
Šou įvyko, bet maudynės - ne, priežastis paprasta - per seklu.
Lokys su Marium P. santykius aiškinosi:
„Lokys - žmogus akuratnas ir inventorių tausoja.
Nutrūktgalvis Marius - tik lipa, negalvoja.
Tad truktelėjo jis vieną Mariui, už žygį ir tarp kitko,
Kad virvės netausoja ir pavojingai lipa.
Geriau jau kaktą sudaužysi, bet VIRVĘ sveiką išlaikysi.
Taip jau yra, kad be inventoriaus toli nenukeliausi,
Tatai apsvartęs Marius, su Lokiu nesipyko.“

Šeštadienis

06.30 val. Reikia keltis budėti. Nepasiruošta, kol surandam atitinkamas priemones maisto gamybai praeina šiek tiek daugiau nei planuota laiko.

08.10 Pusryčiai vėluoja, arbata dar verda (pusryčiams paruošėm ryžius su razinomis ir kondesuotu pienu). „Taaaip, pusryčiai vėlavo baisingai, nors naudojom tris primusus vienam puodui šildyti, tačiau procesas trunka tiek, kiek reikia. Paiteisinimo neturim.“ Daugeliui nebuvo apetito - lietuviams neįprasta saldžiai iš ryto.

08.52 val. Dar neišsiruošėm.
Galutinai išjudėjom apie 10 val. Šiandien maršrutai buvo paskirstyti sumaniau - komandos keturios, maršrutai trys. Paldeidę „Kaminų“ kompaniją L‘adovy kryptimi, visi likę patraukėme Baranie rohy viršūnės link. Lokys šildė chatą. Tuo tarpu mes kiek atsilikome, pasimokyti stabdymosi ledkirčiu čiuožiant šlaitu, vėliau - ieškotis tinkamų uolų stotims.

„Tą dieną „Saugos nėra“ ilgai ir nuobodžiai barstė aksmenis ant apačioje esančių komandų. Komentarai liko rave.“ Todėl mums teko pasirinkti kiek sudėtingesnį maršrutą uola. Sugrįžę į trasą, čia pat sutikome Andrėjaus, Tomo, Mato ir Luko ryšį, kiek aukščiau vis šmėžavo Mariaus, Pauliaus, Agnės ir Eugenijaus ryšys. Viršūnės link, vis bandė mus nupūsti ledinis vėjas.

16.15 val. Šios trys komandos susitiko viršūnėje. Ta progra naujokai ruošė ledus. Nors pūtė stiprus vėjas, bet nuotaikos buvo labai geros. Be to, iš čia matosi praėjusių metų „Chata pri Zelenom Plese“. Pirmoji įveikta viršūnė- galime įsirašyti pirmąją 3-čiukę į savo pasiekimus. Po viršūnės belieka tik leistis, o jau ir temti pradėjo, bet po tokių aukštumų niekas negalėjo sugadinti geros nuotaikos.
18.20 val. Paskutinė komanda grįžo į chatą (nors visos grįžo labai panašiu laiku)- jau buvo sutemę.
20.20 val. Paskutinė vakarienė, žinoma, šventinė. Vyko didesniąjame miegamąjame kambaryje, nes padidėjus žmonių skaičiui chatoje (šventinis laikotarpis- daug lankytojų), vietos valgykloje nebeliko. Daug gerų žodžių buvo išsakyta žygio vadui Andriui, kuris sugaišo daug laiko planuodamas ir spręsdamas svetimas problemas. Taip pat Jolitai, Lokiui ir Brigitai, kurie buvo šios išvykos ašis ir atliko daug nematomo darbo.

Kaminų komandos nuotykiai:
Lipimas į kalną sekėsi gerai (kaip žinia iš paprastų dalykų įspūdžių mažai tebūna). Tuomet liko „lengvoji dalis“- nusileisti, dėl paįvairinimo pasirinko diulferį tiesiausiu įmanomu būdu. Iš akies primetus- užteks trijų virvių, toliau tik pareiti ir šiltai arbatą gerti. Rezultate: reikėjo 9 virvių, ant kalno liko 5 čiuptukai ir 4 kilpos, truko ilgiau nei pakilti. „Buvo gerai“.

Kaminų komanda.

Lokio žodis: „Kad nepritrūktumėt žodžių.“

Sekmadienis

07.30 val. Keliamės, turime apie 30 mins daiktams susikrauti ir pavalgyti. Bet išjudame tik apie 09.15 val. Besileisdami, paskutinį kartą gėrėjomės kalnų vaizdais bei, galbūt, ir sniegu. Tačiau, daugelis mintimis jau namuose todėl skuba leistis nuo kalno. Dėl to Andrius „lygioj vietoj“ parvirsta ir nusibrozdina ranką.

Kukis, kaip įprasta, sukasi įvykių centre:
„V: Labai nepatogu nešti šiukšles, nėra kur pritvirtinti.
K: Aš gal galėčiau paimti, bet pas mane virvė.
V: O, tai gerai, man virvė tilps gali duoti.
K: Virvė, o kur virvė? Virvę palikau. Štai Andriau raktai nuo mašinos, einu iki chatos..“

Kaip ir reikėjo tikėtis - virvė buvo likusi chatoje. O Tomui reikėjo suvaikščioti bent trečdalį kelio pirmyn ir tiek pat atgal, daugiau nei kitiems. Todėl nesubėdami įvertinome Mariaus L. maudynes po lediniu kriokliu. 12.10 val. pusė grupės pasiekė automobilius. 12.47 val. pirmasis ekipažas traukia namo. „Ciku-caku“ vyko be Tomo. Linkime vieni kitiems gero kelio.

Automobilyje:
„Galas: Turim šokolado juodo, gal norit?
A: Žinoma norim..
V: Duokit, gal bus ant tiek šlykštus, kad nesinorės miego.“
119 pasiekėme apie 03.00 val. Ryto, nes sugaišome laiko kamštyje, o ir šiaip intensyvus eismas pasitaikė. Antrasis ekipažas „apsisuko“ greičiau ir truko grįžo apie 03.30val.

Kaip viskas buvo iš tikrųjų. Agnės (Saugos nėra) versija :
Slovakija
Antroji diena Slovakijoje prasidėjo ankstyvą rytą, kai mus pažadino čiombių paskirti kulinarai. Sužinoję, kad pusryčiai po dešimties minučių, visi greitai ropštėmės iš lovų ir skubėjome tvarkytis. Kai susėdome prie stalo vadas pranešė, jog kopimą į kalnus teks šiek tiek atidėti, nes kalnus apgaubė tankūs, lyg rūkas, debesys. Išsivirę šiltos arbatos, nutarėme nebelaukti ir išbandyti kitus kalnus. Susiskirstėme į komandas (mano komanda išliko ta pati – Marius, Paulius, aš - Agnė ir Eugenijus) ir visi leidomės nuo kalno žemyn. Užkopę iki tikslo, įsirengėme aikštelę, kurioje susirišome į ryšį. Ėjome visi lėtai, niekur neskubėdami (tikriausiai dėl įgūdžių stokos ir baimės nugarmėti žemyn). Viskas klostėsi gerai, kol kopiant sniegu į viršų, ledo nuolauža pataikė Eugenijui į antakį – pasirodė pirmasis kraujas. Kitas įvykis buvo, kai Marius P. nuo Lokio gavo į kaktą iš ledkirčio. Viskas baigėsi gerai, mūsų komanda grįžo dar nespėjus visiškai sutemti. Po vakarienės ėjome ant ledo ir nuo kalniukų pačiuožinėti, taip pat vaikinai ir eketę bandė išsikirsti.
„Paulius R. šiandien labai pavargo- džiaugiasi išgyvenęs.“
Kitas rytas taip pat buvo ankstyvas. Oras buvo labai geras, todėl iškart po pusryčių žygiavome į kalnus. Nuėjome iki pasirinktos trasos ir kopėme toliau. Pradžia nebuvo sunki, kopėme sniegu. Vėliau trasa vis sunkėjo, atsirado sniego su kieta pluta, o vėliau netgi ledas. Lipti ledu buvo sunku ir reikalavo daug jėgų. Nenorėjau nieko kito, tik greičiau pasiekti kalno viršūnę (bandžiau atsisakyti net pietų). Nors įveikus ledą viršūnė ir buvo dar toli, bet jau buvo lengviau.
Nors per varžybas už daiktų iškritimą, mūsų komanda būtų gavus porą baudos taškų, o čia, tikromis sąlygomis, juos būtume, tiesiog, praradę: Eugenijui netikėtai iškrito lapelis, bet Paulius sugebėjo jį pagauti, Mariui tarp akmenų nukrito karabinas, tačiau jį taip pat ištraukė. Pirmieji užkopę į kalno viršūnę, greitai sulaukėme ir kitų dviejų komandų. Nors vėjas ir buvo stiprus, kuris atrodė mane nupūs, tačiau vaizdas buvo nerealus. Matėsi kalnai, jų viršūnės, besileidžianti saulė ir toli, toli miestelis, paskendęs lempučių šviesose. Naujokam teko ir ledus pagaminti. Visi pasistiprinę ir ledais atsigaivinę, leidomės žemyn, nes pradėjo temti. Šį kartą leistis sunku nebuvo. Į chatą grįžome jau sutemus.

Justinos įspūdžiai:
Penktadienis
Diena praėjo geriau nei vakarykštė, buvo lengviau, tik tarpais baisiau. Baisu buvo leistis diulferiu nuo uolos, ypač pradžioj, bet smagu- labiausiai, kai akmenys nukrito žemyn, gerai, kad žmonių šalia nebuvo.
Sunkiausia dalis- vėl įveikinėti kalną, grįžinėjant link chatos. Įdomiausia, turbūt, lipti stačia uola.
Grįžus persivalgiau (neturi saiko bjaurybės, nebe pirma, kuri persivalgo (aut. past.)), po to norėjau eiti miegoti, bet nusprendžiau eiti pažiūrėti kaip kerta eketę. Paslidinėjom ant ledo, paskui nuo kalnelio po vieną, vėliau ir trise, nes geriau pasiteisina. Žodžiu, naudojomės proga pasidžiaugti žiema, kuri namie jau retoka viešnia.


Baigiamasis žodis

Žygio traumos: 2 praskelti antakiai ir 1 praskeltas krumplis.
Daugiausiai paleistų riedulių: Justina
Žygio pametimas: Kukis
Žygio smūgis: Lokys
Žygio komanda: Kaminai

Bendros žygio išlaidos:
Viso: 1491 eur.
Po 83 eurus žmogui (nakvynės kaina 11 eur. nakčiai)

Žinoma, dar lieka nepaminėti visi įrangos „šaudymosi“ nuotykiai. Laikinai ar su visam pamesta įranga. Kibirėlių politika prausykloje, „pirato“ dušas, kalbos barjeras su vietiniais, deguonies „trūkumas“ ir pan.
Taigi treniruojamės, giliname žinias bei įgūdžius, ir kitais metais vėl susitinkame kur nors aukštai!

Tekstas gali būti šališkas, dėl to redakcija neatsako.

Vytas