Kai sirpsta vyšnios.. Žagarėj

Laikas: 2015-07 - 03-06
Vieta: Žagarės apylinkės
Dalyviai: Akvilė (vadė), Gintė, Tomas, Vainius, Kasparas (tranzuotojas, kurį sujamėm ant ViaBaltica)

Šuniui penkta koja ir žvyrkelio pelenė

Jau ant slenksčio iš penktadienio vakaro į šeštadienio naktį. Ką tik pavyko įtikinti draugės tėtį, kad į autobusų stotį vežti tikrai nereikia, nes šitaip visada - neverta nutraukti pasibuvimo dėl miego ar išvažiavimo, nes tai visuomet nuveda į ką nors gera. Paskutiniai saulės šešėliai apšviečia ženklą "PANEVĖŽYS 88 KM" ir aštuntoji pravažiuojanti mašina (ne čigonų, taip tik atrodo!) sustojo, kai viena sėdinčioji atkreipė dėmesį į ryškų mokyklos džemperį ir pajuto savumą. ŽK "Ąžuolas" nebuvo jau negirdėtas neregėtas reiškinys, tai savumas buvo bendras. Draugiškai pagrasinę/perspėję, kad išmes nusukime ne į mano miestą, pasiūlė išsigelbėjimą - kartu vykti į dviračių žygį šiaurės Lietuvoje; bet ką čia ilgai galvosi. (Ne)kantriai išlaukę nežygeiviško minamojo įrankio įsisodino keliauti į nuotykį ir iškart pamokė: šį, tą ir aną imti, o "daugiau nieko", kas reiškia "ir visus kitus svarbiausius dalykėlius, kurie patyrusiam žygeiviui savaime suprantami". Kitąsyk jau būsiu truputėlį patyręs! Be to, vis dar manau, kad tai buvo ne žygis, o "mynis". Visai ne minties šuolis pasakyti, kad po naktinių šprotų ir kazinakų pirmąją iš trijų dieną nuo Beržėnų važiavome ir pro Rudiškes, kuriose entuziastinga buvusi mokytoja yra įrengusi muziejų. Ir taip, jį atidarė dėl mūsų. Kol vieni pievutėje ilsėjosi, kiti klausėsi gramofono garsų ir didžiavosi nepailstančia šviesuole, jos ir jos krašto žmonių darbu. Joniškio rajono kaimai puikūs, bet centras - pats Joniškis - nuvilti taip pat neturėjo kuo ir darkart priminė, kad neretai mažos bendruomenės vieningumu ir darbštumu tampa geru pavyzdžiu. Nuo aprašymų stendo prie stendo, nuo maudynių iki maudynių, nuo ledų iki ledų ir nuo senos bažnyčios prie senesnės, kol įveikę miškus nuošaliai įsikūrėme šalia ežero (žvyrkelio dulkes nuplaus!), o čia sėkmės besitikį žvejai užtikrino, kad rytojui suplanuotas tyrelis bus prieinamas ir dviračiais. Vakaras ypatingas ir tuo, kad jau beveik visiškai išmokau žygeivių priešmaistinę dainą (tik trečias kartas), darkart įsitikinau, kad laužas be gitaros mažiau laužas, o geriausias maistas gaminamas virš ką tik surinktų šakų ir kuo juodesniame puode. Geriausias iš plaukikų miegodamas ant lieptelio nepaskendo ir iš stovyklavietės pajudėjom ne tiek jau daug ne laiku. Pakelėje, giliame žvyre pasijutome kaip pasakoje [o gal tiesiog probloškė realybė?.. ], radę moterišką batelį, o pačios moters net griovyje - ne. Iki dvyliktos laiko yra, Pelenė atsiras. Toliau kelyje dar vienas piliakalnis - dar viena šauni proga nusilaužti kojas ir galvas išbandant su naujoku "Asilo" šokį ir visai nesijausti asilais! Kol nusiritom nuo kalvelės galva dužtelėjo, tai ir nesu tikras, kurią - pirmąją ar antrąją - dieną visa tai įvyko. Mūšos tyrelio pažintinis takas slėpėsi už rodyklių nebuvimo, bet demaskuotas ir pažintas buvo. Trijų kilometrų lentinis takas, apžvalgos bokštas, kokakolinis pelkėjąs ežeras, kontrabandinės mėlynės, laiminga partizanų slėptuvės istorija ir 10 (5*2) ratų. Už čia įvykdytas nuodėmes Juodeikius prižiūrinti girininkė atleido, o Vytauto paminklo papėdėje sumigusiems leido ilsėtis. Prie išganymo prisidėjo ir kibirėlis braškių, vizitas Tėvo Stanislovo namelyje ir jo suremontuotoje ir dabar vietos bendruomenės gražiai prižiūrimoje Juodeikių bažnyčioje - "margutyje". Tokios žavios staigmenos neleidžia jaustis pernelyg kaltiems už "griekus" ir tik įrodo žygio vedlės kartojamą frazę "geriems žmonėms sekasi", nes daug kas atidaroma specialiai mums. Taip pasiekėme ir tašką B, nuo kurio žygis eina tiesiai į Žagarę. Pasitikėdami senu hipiu Kęstu ir jo 25e vertės "aistu" šiek tiek susipažinome su apylinkėmis, atodanga dolomito, kuris, ko gero, yra ir žagarvyšnių paslaptis. Gido palydėti įsikūrėme šalia būsimo vyšnių sodo pakalnėje senų ir jau apleistų liuteronų kapinių, šalia ežero, kuris jau rytą tapo aršių gulbinų grumtynių lauku. Bet be aukų, o ir lauke ar kapinėse migę lyg ir nesikandžioja - galima ieškoti kelio atgal. Rodėsi malonu, kad po poros karštų dienų pasirodė debesys, bet įvažiavimą į lietų atidėjo [ar tiksliau mynimą jame sutrumpino] tik menka nelaimė - sprogusi nepasirengusio diletanto prastoko dviračio kamera. Nepiktai [bet gal per ilgai?! :)] pasijuokę profesionalai padėjo ir kartu pasikartojo pamoką prieš didesnę kelionę, kaip pakeisti ir/ar sutaisyti prakiurusią kamerą. Tad kaip visad menka nelaimė ir delsatis suteikė šio to naudingo visiems. Sulyti, nupūsti. Bet patenkinti. Per šaltį ir karštį, skant. Ko nespėjom pamatyti, dar susapnuosim. Ačiū, kad bent trumpam priėmėt. Gal dar atsiras proga kada nors prisijungti.

Su meile,
Kasparas


Žygio frazė:
Akvilė: specialiai Žagarei saugau išeiginę maikę!
Gintė: aš tai turiu išeiginius šortus.
Kasparas: o aš turiu išeiginę kojinę..