Malūnų žygis

Laikas: 2015-05 - 30-31
Vieta: Baisogala-Šeduva-Raudondvaris-Kleboniškiai-Rozalimas-Pakruojis-Linksmučiai-Radviloniai-Alksniupiai-Šeduva
Dalyviai: Tomas Kukis (vadas), Akvilė Gerulskytė, Gintė Pačkauskaitė

Šiandien tokia įdomi ir vėjuota diena, puikus metas prisėsti ant laiptelio, įkvėpti ankstyvos vasaros
kvapo bei prisiminti malūnų žygelį.

O prasidėjo viskas šitaip. Kukis kaip visada vėlavo, nepadėjo netgi pažadas, jog gaus bandelę.
Vis dėlto, viską atpirko pakelėje kvepiantys rapsai, smagi saulutė, stirna kažkur prie Kėdainių na ir žinoma Akvilė, kurią sutikome Baisogaloje. Nors ant dviračių nusprendėme sėsti Šeduvoje, nepasididžiavome pasivaikščioti ir po patį miestelį. Čia sutikome ant kamino tupinčią varnos skulptūrą, rimčiausią, dvarą, o taip pat ir pirmąjį žygio malūną, prie kurio išklausėme Tomo šnektos ir sužinojome, kad kadais malūnų Lietuvoje stovėjęs net ne vienas šimtas, galėjom net su Olandija varžytis.

O štai pedalus susireguliavom Šeduvoje ir patraukėm linksmybių ieškot. Viena iš pirmųjų atrakcijų, pasitaikiusių kelyje, - apleistas Raudondvario dvarelis. It indėnai įsliuogėm į krūmus ir radom slaptą įėjimą, - išdaužtą langą kažkur rūsyje. Kaip dori žygeiviai, perėjom visus įmanomus apleisto dvaro aukštus, nutarėm kad čia veikė mokykla, o ir gaisro būta.

Ar jau minėjau rapsų laukus? Nors jų kelyje pasitaikė sočiai ir riedėdami nuolat jautėme sodrų jų kvapą, bet štai iš karto po dvaro – mokyklos Akvilė jautė pareigą vieną jų patyrinėti iš esmės. Suprantama, draugai pasekė jos pavyzdžiu, pavyzdžiui Kukis į du medžius vidur lauko sulipo, o Gintė į rapsų patalą aukštielninka parkrito.



Miškeliai keitė miškelius, kvapai vijo vieni kitus, neilgai trukus pasiekėme Kleboniškių malūną ir kaimą. Šis 19 a. malūnas, - puikiai išsilaikęs, palyginus su kitais, kuriuos matėme tą savaitgalį. Kadaise grūdus į jį veždavę iš plačios apylinkės, vyrai laukdavę ilgose eilėse, visko ir muštynių tose eilėse pasitaikydavę. Tuo tarpu Kleboniškių kaimas, į kurį patekome per ilgą ir siaurą tiltelį nutiestą per užpelkėjusį ežeriuką, yra vienas iš tų, kur gali įvertinti kaip buvo įvykdyta Valakų reforma. Tikrai įdomu. Rekomenduoju!
O ir žmonės čia geri. Augina tokius paršiukus, kurie knisa žemę savo rožiniais šnipais, o tada laksto ratais it pašėlę. Dar čia yra viščiukų, balčiausių ir draugiškiausių kačių, o ir šalto šalto šulinio vandens jie turi.

Tik išvažiavus iš Kleboniškių mus užpuolė piktokas škvalas. Nuo kurio nespėjome pasislėpti, užtat geriau nei bet kada supratome, kad Islandijoje į kurią važiuosime bus šlapia. Nuo lietaus gelbėjomės Burbiškių dvare. Gelbėjomės trumpai, nors spėjome ir meilės taku tuo įžymiuoju praeiti.

Pirma diena artėjo į vakarą. Pravažiavome Rozalimą, visiems patį pačiausią įspūdį palikusį miestelį. Dėl žmonių draugiškumo, dėl mergaičių, kurios yra mandagios ir sveikinasi pirmos ir yra visada pasiruošusios savo vandens šautuvą į tave nutaikyti. Na ir žinoma dėl savo jaukios medinės bažnytėlės, bei netgi sinagogos, kuri vis dar čia yra, deja, pagal paskirtį nenaudojama..

Įsikūrėme karališkai, prie ežerėlio. Vakarieniavome sočiai. Grojo gitara, laužas šildė, žodžiu lafa.

O štai kitą rytą šiek tiek pavirškinę ir susipakavę mantą beveik iš karto patraukėm į Pakruojį. Tik pirmiau Akvilei kamerą pakeitėm. Jau minėjau, kad Rozalime žmonės tikrai draugiški, tiesa? Net du žvejai sustojo pagelbėt. Vienas jų muzikantas, papasakojo, kuo raudė nuo kuojos skiriasi.
O štai kitas, sudėjimo it rimtas kultūristas padangą ir pripūtė, bo buvo ten problemų su pompomis ir ventiliais.



Pakruojy taip pat matėm malūną (vieną iš 10 tą savaitgalį). Bet štai į dvarą neužėjom, nes daug pinigų iš mūsų dvariškiais persirengę paaugliai reikalavo. Nutarėm geriau investuoti į bandeles ir pieną.

Pamažu laukė vėjuota kelionė atgal, malūnų pilnoje vidurio Lietuvoje. Vis dėlto norisi paminėti dar vieną stotelę. Viename iš paskutinių malūnų dėmesio gavome iš pačio malūno prižiūrėtojo, įleido mus į vidų, turėjom galimybę visus ten esančius įrenginius bei iki šiol ten gulinčius apdulkėjusius rakandus iš arti apžiūrėti. Kuo aukščiau lipome, tuo aiškiau darėsi, kodėl buvo sakoma, jog malūnuose velniai gyvena, patikėkit, vėjas ten pučia visai nejuokingai kai esi viduje. Ir taip ūūūūūūžia

Tai štai, jeigu norėsite kaip kad mes apžiūrėti tą malūną atidžiau, paklauskite, kur jis yra, būtinai parodysiu. Dar pakuždėsiu, jog malūno šeimininkė nukraus stalą lašiniais, kaimiška varške riebiausia, o ir kitomis gėrybėmis. Tad ir jūs būtinai turėsit ką nors atgalios geriems žmonėms pasiūlyti, ar gerai?

Tai štai. Toks tad buvo savaitgalis. 10 malūnų, šiek tiek dvarų, būrys gerų draugų, aibė nuostabių vaizdų ir rapsų tų kvapų, kaip gi ten be jų. Iki kitų kartų.

Gintė