Dratas - Nedratas

Laikas: 2013-02-09/11
Vieta: Medininkai
Dalyviai: Vaidotas (vadas), Tomas K., Andėjus

Drato - Nedrato be sniego sako nebūna - dėl Metelių kilo abejonių, tad vadas priemė ryžtingą sprendimą ir pasuko žygio kursą į Lietuvos šiaurės polių, kuris įsikūręs rytuose ir sniego ten niekuome netrūksta.

Vilniaus traukiny susitiko Tomas, Vaidotas ir Andrėjus. Nuoširdžios draugų šypsenos švietė lengva abejone - kaipgi čia, ims ir bus sniego.
Bet išvažiavus už miesto, automobiliu iriantis Medininkų link abejonės dingo. Sniego daugiau negu biiliakiek.

Medininkai garsūs savo pilimi - bene Lietuvoje didžiausia išlikusia iš senųjų laikų. Tomas dar gerai pamena laikus tolimuosius, prieš penkis metus, kai pilis buvo hiperbolizuojant akmenų krūva. Dabar pasatatya būdelė. Paremontuota ir imami pinigai. Kol atėjo kasininkė viską spėjom apžiūrėti, akim pamirksėję pamosavom ir pasukom vairą į kleboniją. Kelbonija sakyčiau garsi tuo, kad senoviškoj troboj įkurta, bet tai juk ne apie tai - klebonas Madininkuose liuksiškas- šveičia šiluma ir tikrai bet ką į tikejimą atverstų, (bet mes nesame bet kas).

Nuo Medinikų ranka paduoti į Juozapinės kalną - buvusį aukščiausią. Ir į Aukštoją dabar jau aukščiausią. Ant Aukštojo pastatytas bokštelis, tad galima pasilypėti į svaiginančias 300metrų aukštumas. Nuo Aukštojo visi keliai jau į pakalnę tik. Čiuožiam, saulė, sniegas superinis. Pusmetris sugulėto sniego su plutele ir švelniu sluoksneliu slydimui pagerinti. Sakykit ką norit, bet jeigu gyvenime matėt nors slidės rankeną, tikrai suprantat apie kokį gerį čia eina kalba.

Gerumas aišku yra begalinis dydis visatoje, bet jo atsargos kartais taip pat baigiasi. Tad žygyje jis baigiasi katastrofa. Sulūžta Tomo apkaustas.
Prasideda siaubo scenos- bandom izoliacija rišti batą prie slidės. Lyg ir čiuožiasi, bet po dešimt minučių viskas ištyžta. Tenka bandyti kulniuoti, o tai - totali nesamonė. Sniego biliakiek- per pusvalandį gal kokį šimtą metrų ir nueisi.

Galiausiai visos šitos banalybės visiems atsibosta. Tomas atsistoja ant slidžių ir nučiužia. Viena koja apkauste, kita šiaip slidę spaudžia. Šiuolaikiniame fizikos moksle žina, dar nėra lygčių paaiškinti, kaip šitas čiuožimas vyksta, bet į kitos dienos pavakarę Tomas įvaldęs antimaterijos ir materijos dėsnius jau čiuožinėjo nuo kalniukų.

O po to, kaip toj pasakoj gyvenom porą dienų ilgai ir laimingai. Čiuožėm laukais ir kloniais. Gainiojom šnekas prie laužo. Sniegas, žiema atrodė didelė ir begalinė, bet girios glūdumoj sniegynuose jau radom kačiukų, vadinasi, jau pavasaris netoli, tad tegyvuoja žygiai!
iki!
Tomas