Rusnė dviračiais

Laikas: 2008.08.30-31
Vieta: Rusnė
Dalyviai: Do, Tomas, Edas, Brigita.

Vėl keturi žmonės ir keturi dviračiai. Bet jokių 400 km, geriausiu atvjeu kokie 100 km. Užtai sąžiningai aplankyti Nemuno deltos RP paveldo ir gamtos objetkai.

Vėl keturi žmonės ir keturi dviračiai. Bet jokių 400 km, geriausiu atvjeu kokie 100 km. Užtai sąžiningai aplankyti Nemuno deltos RP paveldo ir gamtos objetkai.

Paskutinis vasaros savaitgalis. Aš, Tomas, Edas ir Brigita (benra mano ir Edo pažįstama). Išvažiavome pasiganyti į Rusnę. Mašinas palikome Šilutėje prie ligoninės, nuo ten mynėme dviračius.
Buvau susirinkus info apie lankytinus objektus iš Nemuno deltos regionio parko puslapių. Lietuvai jau išmoko išlaikyti turizmo informacijos centrus, pažymėti lankytinus objektus (bent pusę jų), tačiau patys objektai.....
Pelkininių kaimai. Įsikūrė durpynuose, kasė durpes, augino bulves. Išliko nekas. Pats kelias ir klaikai atrodančios sodybos (gyvenamos).
Rusnė. Pasidarė dviračių taką, markiruotas. Tačiau posūkiai 90 laipsnių kampu.
Nusipirkom žuvies ir sulapnojom ją prie uždarytos protestantų bažnyčios. Gražus pastatas, tik va apleistas. Pasimakalavom po miestelį ir pasukom į Uostadvarį per Šyškrantę. Toliau apsukom ratą iki Pakalnės kaimo. Kaip tik buvo septinta vakaro, žmonės melžė karves. Tai ir mes iškaulijome, kad bambalį pripiltų. Sulapnojome su duona ir medumi prie siurblinės. Grįžom į Rusnę per Skirvytės kaimą. Ten yra labai graži senoviška gatvė, namai galais sustatyti. Ir neseniai tarp Pakalnės upės ir namų įrengė dviračių taką. O kad nevažinėtų mašinos, pristatė vidury tokių žemų stulpelių. Brigita į vieną tokį kaip žiebė.... Nuskrido nuo dviračio. Gerai, kad su šalmu buvo ir apsėjo be jokių rimtų sužalojimų. Kas per kvailystė statyti tokius žemus stulpus, kad žmonės nepastebi.
Kadangi kito kelio nebuvo, grįžome į Šilutę ir pasukome į Kintų kelią. Dar spėjome pavaikščioti pažintiniu taku Aukštumalos pelkėje. Įtariu, žemiausias piliakalnis yra ten — 6 m virš jūros lygio. Deja, piliakalnis yra veikiančio durpyno teritorijoje, taigi ten kaip ir negalima vaikščioti.
Pradėjom ieškoti vietos nakvynėje. O ten visur tos pelkės ir prasti miškai. Galiausiai įsikūrėme krūmynuose ant pylimo tarp kanalų.
Kitą dieną važiavome į Ventės ragą. Ten pietavome. Apsupti vokiečių turistų. Tada mynėm į Kintus ir grįžome prie mašinų aplinkiniais keliais.

Do

Rusnės žygely dalyvavo ta pati chebra kaip ir 4 dienų žygy Latvijoje. Nebuvo tik Mindaugo. Užtat buvo Brigita. Dar nebuvo šimtų kilometrų. Vėjo. Nieko doro perdaug ir neprsimenu, tik kad tai žiaurios vietos. Ir jeigu esi tikras vyras, geriau ten kojos nekelti - išskysti kaip maža mergaitė- užlipi kur į kokį apžvalgos bokštelį ir žiūri kaip vėjas švilpia per nendres.Lig apspangimo - toli toli- o po to jau niekur nedingsi- mini tikrąja to žodžio prasme per pievas takeliais.Viskas gražu - tik plokčia ir dauk vandens. Begalė tiltų - reikia nereikia - net ir per pievas kur karvės ganosi.
Taip ir pasimiršta ką pamatei - žemsiurbės Nemunas - 39, Kintai, pokalbius dėl pieno su ūkininkais, žuvis, kalbas prieš miegą. Ventės ragą. [...]

Tomas