Keturios dienos. Keturi žmonės. Keturi dviračiai. 400 km.

Laikas: 2008.06.28
Vieta: Latvija
Dalyviai: Edas, Do, Tomas, Mindaugas (paparacis).

Keturios dienos išeiginių — jau galima šį bei tą rimto nuveiki. O dar Joninės. Įdomu pažiūrėti, kaip latviai jas švenčia.
Planavome išvažiuoti iš kart po darbų. Bet kur tau, teko Tomo laukti ilgai ir nuobodžiai Lukoil degalinėje. Žmogui diplomo įteikimo iškilmės, laimingi ir verkiantys iš džiaugsmo giminaičiai ir lėtai pateikiami į stalą patiekalai.
Pagaliau išvažiavome. Nakvynę Edas suorganizavo Nemirsetoje, kur kariškiai laiko malūnsparnius. Netgi leido man vakarienę išvirti jų virtuvėje.
Kitą rytą išsibaladojome labai anksti. Mat, kai kam nesimiegojo....
Pravažiavome Palangą, Šventąją — dviračių taku. Paskui kirtome sieną ir nuvažiavome Liepojos keliu. Užėjo lietus, atėjo pietų metas. Kadangi padoraus miško nesimatė, Edas sugriebė puodus ir mane ir nuvilko į kaimą ieškoti gerų žmonių, kurie leistų makaronus išsivirti. Ta laimė kliuvo rusui jūreiviui. Mūsų juodo puodo jis statyti ant viryklės neleido, davė savo. Kol aš virėjavau, Edas linksmino žmogų kalbomis.
Liepojoje laiko daug neturėjome. O gaila, gražus miestas. Išvažiavome iš Liepojos per Karostą — buvusį karinį miestelį, kuris dabar atrodo kaip koks Taškento rajonas, nežinia kaip užneštas prie Baltijos jūros.
Toliau važiavome lauko keliukai netoli jūros. Kol radome padorią vietelę nakvynei kopose.
Kitą rytą mynėme link Pavilostos, kur pietavome. Laviški šprotai. Geras daikčiukas. Toliau pajūriu iki Jūrkalnės, o nuo ten pasukome į vakarus, link Alsungos. Gražus miestukas, užkandome ant piliakalnio. Nuo ten ieškojome nakvynės vietos. Pasirodė, tai gana sudėtinga. Vietos ten žemos, pelkėtos, ežerų nedaug ir prie tų pačių nėra privažiavimų. Tačiau mums kažkaip pasisekė netyčia rasti tokį nedidelį pelkėtais krantais ežeriuką. Vienam krašte miškas ir netgi piliakalnis, padarytas dideliausias lieptas, stovi vagonėlis. Manėm, kad jau per vėlu kam nors dar atvažiuoti, bet apsirikom. Atvažiavo dvi mašinos žvejų. Bet liaudis buvo draugiška. Pasirodo, ežerą jie išsinuomavę žvejybai. Susirinko žuvį, pavakarojo su savo žmonomis ar draugėmis ir mažais vaikais. Trys liko per naktį — jie taip dvi dienas ruošėsi Ligo švęsti. Na ir mes su jais truputį pašventėm.
Kitą rytą lijo ilgai. Tai ir užgaišome gerokai. Turbūt buvo vienuolika kai pajudėjome. Atvažiavome į Kuldigą. Gražus senas miestas. Ir dar tas krioklys Ventos upėje. Visas centas berželiais išpuoštas, turguje prekiauja Joninių vainikais. Visi važinėja ąžuolų lapais apkaišę mašinas.
Nuo Kuldigos pasukome į Lietuvos pusę. Ir nuo tada visą laiką prieš vėją.... Pasiutimas grynas. Taip ir kasėmės visą dieną. Kilometrų tai daug. Gerai, kad nors dieną prieš tai su latviais pasilinksminom, o tai nebuvo mums jokių Joninių tą dieną. Pietavome Aizputėje — dar vienas žavingas latvių miestukas.
Mynėm iki vienuoliktos vakaro ir stojom vietoje be vandens. Valgio virimui tai bambaliuose turėjome, tačiau nusipraust nebuvo kur. Buvo likę gal kokie 6 km iki Priekulės (Latvijoje).
Kitą dieną vėl prieš vėją. Per Skuodą, Darbėnus ir Kretingą. Alaus gurkšnojimas pas Juozapą. Gerai sėdėti patalpoje, kur vėjo nėra. Šiaip tai oras visą laiką vėsokas buvo, nepasakysi, kad vasara, greičiau koks balandžio vidurys.

Do