Rudeninis naujokų žygis

Laikas: 2008.10.04-05
Vieta: Punios šilas
Dalyviai: Tomas, Romas, Lina, Justas, Agnė, Darius, Dovilė, Andrius, Vilma, Paulius; naujokai: Marija, Ieva, Aivaras, Giedrius, Andrejus, Algimantas, Gytis, Akvilė, Karolis, Vytautas.

Vakar sėkmingai su nuotykiais grįžome iš naujokų žygelio. Su seniais, kurie prisijungė ties Punia(ioj), dalyvavo 20 žmonių. Aplankėm Balbieriškį - ieškojom sugriuvusio dvaro, lipom bažnyčios varpinėn. Žvalgėmės kur eisime nuo apžvalgos aikštelės. Vėliau traukėm į Punią, pakeliui aplankydami apleistas žydų kapines, ieškodami pasiklydusių senių. Punios šile surankioję paskutinius senius aplankėm partizanų bunkerį, Žaltės slėnį. Ažuolų alėją [,,,]. Orai tikrai buvo puikūs – saulė, krentantys lapai,dingęs vado saiko jausmas kilometrams - tad įsakymą nepersivalgyk pažeidinėjom nuolat. Užtat „Kautra“ bandė mus nubausti nepasiųsdama autobuso - bet mes problemą sprendėm tranzu, palikdami visuomeninį transportą dideliam minuse.
Įtariu ši istorija tęsis dar ilgai – nes, kaip matėm, pašėlę naujokai prisijungė- seniai vos spėjo lakstyti iš paskos.
Tad tegyvuoja žygiai!

Tomas

Naujokų žygelis buvo tikra staigmena, nes nesitikėjau, kad jau pirmą savaitgalį po pirmo susitikimo, reiks susiruošti į žygį. Bet kaip gi praleisi naujokų žygelį, juk tai puiki proga susipažinti ir pajusti „ Ąžuolo “ dvasią. Rinkomės ankstoką šeštadienio rytą autobusų stotyje, sulaukėme vado Tomo ir jam paliepus autobusu pajudėjome į pirmą žygelio punktą- Balbieriškes. Balbieriškės - nedidelis miestelis, kaimelis, kuriame turbūt didžiausio mūsų dėmesio sulaukė nuoga moters skulptūra prie sodybos vartų :D .. na, žinoma, dar aplankėme dvarą, kurio nebuvo :D, ir bažnytėlę, kurioje sutikome lapus šluojantį vaikiną, pavirtusį puikiausiu gidu. Vėliau prisėdome atsipūsti ir sužaidėme susipažinimo žaidimą, kuris įnešė gyvumo bei pralaužė ledus – pradėjome po truputį įsibendrauti. Atsipūtę, smagesnės nuotaikos bei klausydami filosofinių diskusijų apie obuolio sielą, patraukėme Nemuno apžvalgos aikštelės link, prie kurios pasigėrėję Nemuno kilpos grožiu nusifotografavome ir nužygiavome palei Nemuno pakrantę. Nors kuprinė traukė prie žemės, batai trynė, bet žygiuoti buvo tikrai smagu, nes linksmai bendravome, sutikome ūkininką iš vienos sodybos kaimo, vingiuodami takeliais užsukdavome į sodybas, kuriose pasivaišindavome obuoliais, brovėmės pro krūmynus, gėrėjomės Nemuno slėniais ir vis laukėme kol kas ištars visad laukiamą frazę - „siurprizas“!!! :DD Taip bežygiuojant mūsų būrys vis gausėjo, prisijungė vyresnių ąžuoliečių, bendravome, žaidėme, juokėmės, šokome ir dienai įpusėjus pasiekėme „ Punios šilą “. „Punios šilas“ sužavėjo savo didingumu, ramybę, beveik žmogaus rankų nepaliesta gamta, kuri atgaivino kūną ir sielą.
Atėjus vakarui įsikūrėme prie Nemuno kranto, merginos gamino vakarienę, vaikinai ruošė stovyklavietę, sutemus susėdome ratu aplink laužą, šildėmės, visi draugiškai vakarieniavome iš bendro puodo, dainavome... Netrūko nei juoko, nei linksmų istorijų, visas šis draugiškumas, malonus bendravimas labai maloniai nuteikė, atrodė, kad tą akimirką esi būtent ten, kur ir norėtum būti - ąžuolų draugijoje.
Išaušus rytui papusryčiavome, apsitvarkėme ir toliau žygiavome Punios šilu. Aplankėme partizanų bunkerius, ėjome didinga ąžuolų alėja, kopėme šlaitu, šokome „ meškutę “, smaguriavome gervuogėmis, užkandžiavome Nemuno slėnyje prie medinių skulptūrų, vaizduojančių pagoniškas apeigas, mėgavomės bene paskutiniais... ir taip nepastebimai atėjo vakaras. Pailsėjome, ąžuolietiškai atsisveikinome ir jau patraukę stotelės link apturėjome dar vieną staigmeną - nebuvo autobuso namų link :D na ką, tranzuojam!:D šokom į gatvę, stabdėm mašinas ir taip pasiekėm namus!

Aivaras


NAUJOKŲ ĮSPŪDŽIAI PO ŽYGIO:

Labiausiai įsiminė ėjimas. Gaila obuolių sielų.

Vytautas


Kad ir atstumai buvo dideli, kojas vakare skaudėjo, užtat įspūdžių pasiėmiau už visus metus.

p.s. Grikiai su grietine tikrai skanu. Bendrabučio gyventojai bus dėkingi.

ALUS


Žodžiais sunku išreikšti viską po tokio žygio... Galbūt tikėjausi šiek tiek rimtesnio žygelio, bet turint omeny, kad mes vis dar tik naujokai, tai manau geriau ir negalėjo būti!!!

Andrejus


Nuostabus pasivaikščiojimas krentančių spalvotų lapų paunksnėje. Nepaisant to, kad likau be pusryčių, rudeninių lapų spalvos neaptemo. Norėjosi artimesnio ryšio su seniasiais būrelio nariais, tačiau visgi kompanija buvo šauni. Skanios buvo dešrelės ir makaronai. Mačiau žalčius. Vienas buvo negyvas. Mėgstu gervuoges.

Gytis


Labai linksma kompanija, gražus oras ir šiek tiek vėsi naktelė. Smagūs įspūdžiai. Laukiu kitų žygelių.

Ieva


Iš pradžių buvo labai baisu, nes niekad neteko rudenį miegoti palapinėj. Taip pat buvo baisu, kad tiek kilometrų reiks nešti kuprinę (kuri nebuvo pati sunkiausia). Buvo ir kritinių momentų, kai norėjosi trenkti kuprinę į šoną, bet galiausiai viskas išėjo labai gerai ir visos baimės dingo. Išvada: nusipirkti didesnę kuprinę ir nupirkti daugiau 5 minučių sriubų.

Marija


Vakaras. Rožinis saulėlydis, visai kaip Marijos šalikėlis. Skardis, Nemunas. Laužas, šiluma. Nereikia nieko. Bulviakasis, bulvės, skanu ir neįprasta. Dvigubi pusryčiai, po jų – tik sėdėti ir žiūrėti į valgančius. Buvo daug vaisių, obuolių, bananų, „nutela“. Rožinis saulėlydis mus palieka. Laukti naujo žygio.

Giedrius


Individualaus suvokimo ir realybės patirties jausmas lieka savais, tad viskas, kas išgyventa, liks rašančiojo mistikos apsupty... Prie viso to turėčiau pridurti, bet bet... bet nebus pridurta, nes paveikslo kūrimo pabaiga ir yra visuma. Dabar apie prostituciją... Bet ir apie ją kitame baltų lapų cikle. Vat toks yra gyvenimas.

Karolis