Tranzas. Hiiumaa sala

Laikas: 2005.01.28 – 2005.02.05
Vieta: Hiuuma sala, Estija
Dalyviai: Andrius B., Lukas Krupavicius, Aurimas Uleckas

Tradicinis posesijinis žygelis šį kartą vyko Estijai priklausančioje Hiumos saloje. Ši sala buvo pasirinktina neatsitiktinai – čia daug gražios gamtos, architektūros paminklų ir mistinių vietelių, kurių paskirties nežino net šių dienų mokslininkai. Kaip pvz. estiškas Stounhendžas – daug daug didelių akmenų suverstų vienoje vietoje, arba akmenų „parkas“ paplūdimyje. Manoma jog čia senovės žmonės aukodavo aukas, norėdami kad žvejyba būtų sėkminga, ar motulė gamta neužsirūstintų ir nepražudytų jūreivių audroje. Taip pat labai norėjosi pamatyti sovietinės karinės galybės likučius dar nuo 1-mojo Pasaulinio karo laikų išlikusius tik gamtos bepaliestus. Viliojo noras bent trumpam pajusti salos gyvenimą, pažinti salos žmones, nes jie tikrai skiriasi nuo žemyninės dalies gyventojų.
Į Hiumą nukakom tranzu. Aš keliavau vienas, o kolegos sudarė tranzavimo porą. Saloje susitikome tik po 1,5 dienos. Bet toliau žygelis tęsėsi be jokių nesklandumų. Apžiūrėjom Suremoisa miestelio įžymybes: 18 a. dvarą, 16 a. bažnytėlę, estišką „Stounhendžą“. Šis mistiškas „statinys“ neatrodė labai mistiškas, labiau melioratorių darbas. Bet vietinės legendos byloja ką kita. Lai jos ir toliau tai byloja.
Papietavę, tranzu judėjome link salos sostinės - Kardla miesto. Pradžioje važiavom klumpiniu tramvajumi, kitaip sakant pesčiomis. Kiek vėliau, po kelių km, mus paėmė vietinė fauna ir vežtelėjo iki tikslo. Apžiūrėjom miestelį, paminklą Sovietiniai armijai, kurį vietiniai praminė kareiviu Jurijum. Iš Kardlos tranzinom toliau. Mūsų tikslas – Tahkuna švyturys ir sovietinės armijos įtvirtinimai. Taip Betranzuojant, t.y nuėjus ilgą kelią šalia geritkelio, mus užklupo tamsa. Bet mes tamsos neišsigandom, nes turėjom tokias TIKAS ir lindom į mišką. Pėjėjus dar kiek mišku ir išsekus paskutinėms jėgoms, nusprendėm – šiandien gana. Tačiau tą vakarą mums niekas nedegė, nei laužas, nei primusas. Tad teko valgyti kareivišką davinį, kurį betranzuojantiems bičiuliams davė gerasis Lietuvos kareivis.
Kitą rytą, papusryčiavę patraukėm apžiūrėti kitų salos įžymybių. Pakeliui link tikslo mus supo graži estiškai žiemiška gamta. Karts nuo karto išlysdavo saulutė ir nusišypsodavo mums. Taip smagiai bežingsniuojant priėjome pirmuosius karinius objektus. Prieš gerą dešimtmetį turbūt čia mes būtumėm išgirdę: Stoi, striliat būdū! Bet dabar mes vaikščiojom po visus slaptus objektus visiškai laisvai ir be baimės. Dar aplankėm pajūryje 1874 m. Paryžiuje statytą švyturį pavadinimu Tahkuna. Tačiau šį švyturį teko apžiūrėti tik iš išorės. Jo prižiūrėtojas, gyvenantis čia jau ne vieną dešimtmetį, mums deja nesuteikė leidimo pakilti į švyturio viršų. Dar šiek tiek su juo pakalbėjome apie gyvenimą ir atsisveikinę patraukėm savo keliais. Ėjom, tranzavom, po ti vėl ėjom, kol pagaliau jau visiškai sutemus pasiekėm didžiausią salos įžymybę – Kopu švyturį. Šis švyturys yra trečias Pasaulyje pagal senumą, statytas XV amžiuje. Ir jis vis dar veikia. Gražus statinys, šiek tiek panašus į švyturį kuris kažkada stovėjo Aleksandrijos imperijoje. Kadangi buvo jau vėlu, nusprendėm pagąsdinti vietinius t.y. nuėjom paprašyti vandens. Deja jie mūsų neišsigando. Patarukėm link artimiausio miškelio, kur ir įsikūrėm.
Ryte pavalgę, susikrovėm šmutkes, dar pasipaveikslavom prie „senuko“ ir patraukėm namo. Visi trys sugebėjom nutranzuoti iki Rygos. O pakeliui apturėjom laabai šaltą nakvynę prie Parnu, su gražiu vaizdu (kaip ryte įsitikinom) į Baltijos jūros ledynus. Iš ryto apismetę žvejais nuėjom ant ledo, aišku nepažvejoti, o pasivaikščioti ir ekečių paieškot. Deja, ekečių neradom, bet užtat padarėm nuotrauką. Pasirodo mes esam tikrai geri aktoriai, nes ant kranto mūsų, šį kart jau tikri žvejai pasiteiravo: Rybety, kak ryba? Taigi, vėliau šią nuotrauką pavadinom „Trys žvejai ant ledo„.
Rygoje mūsų keliai išsiskyrė: Luką paėmė pirmą, tiesiai į Marijampolę; mes su Aurimu laikėmės kartu dar apie 20 km. Bet paskui man pavyko sutarnzuoti furą iki Kryžkalnio, tad Aurimas LV liko vienas. Bet paskui paaiškėjo, kad neilgam. Apie 20 h visi vienu metu atsidūrėm skirtinguose LT miestuose: aš Kaune, Aurimas Vilniuj, Lukas Marijampolėj. Vat tokia graži istorijos pabaiga. Lauksiu kitos žieminės sesijos pabaigos
Andrius