Paneriais į Kernavę

Laikas: 2004.07.02-2004.07.4
Dalyviai: Nerijus, Simona, Aurimas

O buvo viskas taip...

Pasivaiksčiojimą padubysiu iškeitėm i pasivaikščiojimą paneriu su tikslu nueit iki Kernavės pažiūrėti Gyvųjų Archeologijos Dienų. Antroji pasivaikščiojimo priežastis buvo kojiškai ir nugariškai pasiruošti Islandijai, todėl prisikroviau į kuprinę ko reikia ir ko nereikia– bile būtų sunkesnė :)

Išėjom trise: Nerijus, Sima ir aš. Nutranzavom iki Rykantų, kažkur 5 km nedavažiavus Grigiškių. Pasirodo, tas kaimas turi tokią gatvę, kokios jokiam kitam Lietuvos kaime iki šiol nabuvau matęs – grindinys iš plytelių, ir kiekviena plytelė sulipdyta iš kelių akmenų.

Po vaivorykšte apjuostu dangum pasukom nuo Rykantų Neries link – iš pradžių keliuku, paskui per žolę. Nerijus susikonfigūravo tokį žaislą GPS, kad jis toliau galėtų mus linksminti (o linksmino :) Matėm pakely tokias supynes – atsisėdi ar atsistoji, išsisiūbuoji, pasileidi ir į prūdą pūkšt – iš tikro geras būdas po pirties garilkos įkristi į prūdą su pagreičiu. Iki Neries toliau keliavom palei intaką – tokį mažą upeliuką. Dar nedaėjus iki Neries prasidėjo miško tipo džiunglės – kalnai kalnuoti, šlapia, dilgėlių pilna. Čia subyrėjo mano senukas kompasas ir nulėkė kažkur pagrindinė detalė – apsieisim su Nerijaus kompasu, o das GPS‘ą turim – ne šiaip sau. Pats gavau gaudyti kryptį pagal elektroninį laikrodį – kai saulė nebuvo pasislėpusi.

Pagaliau pasiekėm didelį vandenį – Nerį. Neries slėnio šlaitas iš tos pusės, kur mes ėjom, buvo aukštas ir ganėtinai status, bet paneriu ėjo takelis, tai juo ir traukėm. Vienoj vietoj nusileidom prie pat Neries pasižvalgyti – vaizdelis pasirodė fantastyk. Neris daro vingį, vienam gale – migloj paskendusi Amazonė (yra tokia upė), kitoj – rausvi ir aukšti kalnai (arba debesys kaip). Neužilgo stojom nakvynei, prieš tai užlipę ant paties šlaito viršaus.

Rytą mūsų inventoriai buvo aplipę šliužais – tokiais šlykštučiukais glitučiukais. Atėjo jie iš kokios tai balos. Prisivalgę košės (taip jau gavosi, kad tris iš keturių kartų košės išsivirėm per daug ir likutį žvėreliams palikom), patraukėm paupiu toliau. Toliau tesėsi keblus ėjimas šlaitu, po to tiesiog miško takučiu. Prieš žygį nesitikėjau, kad ėjimas bus toks sunkus, tai matydamas, kaip realiai yra, pradėjau galvot, kad iki vakaro Kernavės nepasieksim. Ne už ilgo radom geresnių miško keliukų ir pradėjom jais eiti. Neris tose vietovėse suka kelis vingius, bet mes nebėjom palei upę – galbūt taip mažiau gražių vaizdų, bet užtat greičiau. GPS‘as čia mane pralinksmino – rodė, kad mūsų vidutinis greitis tiesia atkarpa įskaitant nakvynės laiką, yra 0.4 km/h, o tai yra cieli Keturi Šimtai Metrų per Valandą! Kartais keliukai palaipsniui pasisukdavo ne į gerą kryptį, tai su Nerijum galvodavau apie kampo kirtimą mišku. Dėl Simos entuziazmo neiti į mišką tesėm žygį keliukais, nekirsdami kampo mišku. Vienoj vietoj radom didelį žemlapį, kur buvo daugiau keliukų prižymėta, negu tam, kur aš turėjau. Tada užsiturbinom ir varėm tais keliukais. Dakabliavę iki Vievis-Kernavė plento, pasukom tiltu per Nerį. Už Neries pasukom link Dukštelės paziurėti kelių piliakalnių. Vienas, mažas, buvo „užkariautas“
turistų su palatke, kitas, didelis, buvo kitoj Dukštelės pusėj ir todėl nepaimamas. Vėliau, kitu kampu, pamatėm, kad tas didelis yra ir tvarkingas, simetriškas, pritaikytas pilies gynybai, kai pirmasis piliakalnis buvo tiesiog toks žemės kauburys. Dūkštelė linksmai šniokštė, tai nebridom į kitą pusę. Netoliese sutikom ažuoliečių draugus, kurie pavežė mus iki Kernavės. Taip! Mes Kernavėj! Ir ne sekančios dienos ryte, o šios vakare – ailaikit :)

Kernavės piliakalniai – įspūdingas darinys. Kai arti vienas kito „sukimšti“ keturi kalniukai, tikrai nuostabiai atrodo. Apžiūrėję, apsifotografinę patraukėm į miškelį miegot. Ryte košę virėm ant primuso – taip panaudojom dar vieną daigtą iš mano kuprinės :) Miškelis, kur miegojom, buvo už Pajautos slėnio (Kernavėj slėnis prie Neries taip vadinas), todėl sekančią dieną į renginį atėjom iš kitos pusės, kur, pagal dizainą, galėjo įeit nemokamai :) Renginys buvo labai įdomus – galėjai ir riterių kovų pamatyt, ir senos muzikos paklausyt ir sužinot visokių dalykų gaminimo principų, jei tik turėjai noro klausinėt. Pavakary išvykom namo – kas rimtų darbų dirbt, o kas fulės žiurėt.

Kernavėj visi buvom pirmąkart – ir pasibuvimas labai įstrigo (ir patiko).

P.S. Su Nerijum namo susitranzijom vokietį, kuriam papasakojom apie Kernavę ir parodėm, kur rasti. Sakė, galbūt nuvažiuos. Parekomendavau **** viešbutį Kaune pernakvot – jei po nakvynės dorelių liko, gal ir nuvažiavo :)

Aurimas