Rasos

Laikas: 2004-06-23
Vieta: Punskas, Seivų ežeras
Dalyviai: J.Dapkevičius, Nerijus, Edvardas, Simona

Mes važiavom su keturiais ratais,tad apsukom didėlesnį ratą nei dviratininkai. Nuo Eglinės piliakalnio patraukėm link Vaiponių, bandėm surast kitą piliakalnį, Švedų kalnu vadinamą , bet vietiniai nieko apie jį nežinojo. Užtat radom didelį žemuogyną, saugomą elektrinio piemens (tam krašte visi laukai elektra apjuosti), pasmaližiavom ir keliavom toliau. Sekantis mūsų paieškos objektas buvo Barsukalnis (knygoj apie jį šitaip rašo: "Giluičių kaimo miške yra kalva; iš šiaurės pusės stati, pietinė pusė lėkštesnė; viršūnėje buvo didžiulė akmenų krūsnis, kurioje įruoštas urvas, o jame Dievo Motinos paveikslas. Ši vieta buvo gerbiama iš seniausių laikų. Reikia manyti, kad tai buvo piliakalnis ar alkavietė. Kadangi kalvoje barsukai turėjo išsikasę urvus, kalva buvo Barsukalniu vadinama").
Užsukom į vieną kiemą, kur mus pasitiko tuntas šunų,tad išlipt iš mašinos nedrįsom. Bet šeimininkai pasirodė visai nepikti, ir diedukas sutiko mus palydėt iki Barsukalnio. Radom apžėlusį kalną, ant jo dilgėlynuose išbarstytų akmenų - buvusios krūsnies liekanų. Įsiminėm tą vietą su idėja čia sugrįžti ir sutvarkyti, prikelti iš užmaršties. Toliau dardėjom link Punsko, o iš ten – prie Seivų ežero, kur ir vyko Rasos. Ežeras buvo neįtikėtinai šiltas, žmonės linksmi ir draugiški, šeimininkai vaišingi, oras ne per šlapias. Įdomu buvo paklausyt punskiečių šnekos, smagu matyt, kad tam krašte labai gajos senosios tradicijos, kad lenkų studentai mokosi dainuot lietuviškai. Gaila, kad ragana
tik lenkiškai ateitį būrė, tai nedaug ir tesužinojom per vertėją:)
Ryte pasiklausėm senųjų ąžuoliečių pasakojimų prie arbatos ir išjudėjom namų linkui