Jūreivio daina (Nieks nemylėjo manęs)

Aš, toks vienišas jaunas jūreivis,
Mindau svetimo uosto gatves,
Ieškau knaipės, kur gaučiau išgerti,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Aš rūkau tiktai stiprią taboką,
Nesvarbu man, prie ko tai prives,
Mano laimė man sukelia juoką,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Štai tos durys, kur įpila vyno,
Kur dainuoja ir daužo taures.
Aš taip pat su visais jas daužysiu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Įeinu, tas duris atidaręs
Ir nužvelgęs visas merginas,
Atsisėdu į kampą prie stalo,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Kai viena tų merginų prieina,
Pajuntu jos aistringas rankas.
Dar įsipilu vyno į taurę,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Ji paklausia: “Ko ieškai čia, broli?
Negi tau taip negaila savęs?”
Atsakau jai, kad nieko nenoriu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Ji pasiūlo išeit pasivaikščiot,
Aš žinau, kur tai mus nuves.
Sutinku, nors gal to ir nereikia,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Tai jau buvo gal tūkstantį kartų,
Ji man taria: “Aš noriu tavęs.”
Aš jai pinigus duodu iš anksto,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Atsibudęs pro viešbučio langą
Pamatau savo laivo bures.
Išeinu neištaręs nė žodžio,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)

Aš, toks vienišas jaunas jūreivis,
Mindau saulėtas Nidos gatves.
Nežinau, ar kada čia sugrįšiu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2k)