Žygis irklais, batais, ratais

Vieta: Ūlos regioninis parkas
Dalyviai: Žygių organizatoriai: pėščiųjų - Girvydas, baidarių - Gaisva, dviračiu - Karolis, kiti organizatoriai Saulė, Indrė ir Milda.
Dalyviai: visi organizatoriai, Justas, Aistė, Erika, Andrius, Lasse, Tomas, Justina ir Giedrius.


Trijų dienų žygis “Irklais, batais ir ratais” prasidėjo itin gražiu oru, kas džiugino tą penktadienio rytą. Pakeliui į nakvynės vietą Mekšrinio ežero stovyklavietę mūsų automobilio komanda turėjo nuotykių, t.y. radom nuvirtusį žaliąjį kryžių, kurį kas be ko pakelt reikėjo.
Pirmoji diena - baidarės. Plaukėme Ūlos upe. Pati upė išvaizdi ir su minimaliais iššūkiais. Keliauninkai plaukiantys upe niekur neskubėjo ir leido sau pabūt čia ir dabar: pasidžiaugti diena, padreifuoti, pairkluoti ir visa kitą, kas tik šovė galvon. Ąžuolų baidarių žygio naujovė buvo ŠILTI pietūs! Šie pietūs buvo ir laikui, ir vietoj, nes mes leidom sau pasivolioti ant vienų iš Ūlos skardžių samanų. Grįžom nakvynės vietoj pasilinksminę ir pakylėti kitos dienos žygiui.
Antroji diena - pėsčiųjų žygis. Pradžia ir pabaiga šio žygio buvo Zervynų geležinkelio tiltukas, kurį kaip žygeiviai ir dauguma laipiotojo, turėjo įveikti ne tradiciniais būdais, ką ir padarėm. Šio žygio metu pasiekėm Meškos šikną ir prasiėjom pro pelke, tačiau dėl kelių priežasčių linksmybės pelkėje buvo labai trumpos (to kaltininkas nuoširdžiai atsiprašo :)) nepaisant visko, šis žygis išsiskyrė dainų gausa. Nuo žygio pradžios iki galo dainos skambėjo visur ir visada. Ilgainiui atsirado žmonių, kurie nuo to pavargo ir pasiskubino atitrūkt nuo dainorėlių, tačiau garsiai pasisakius, kas ne taip buvo, prieita išvada apmažint dainorėlių aktyvumą. Šis žygis baigės tylomis, spėju dėl to, nes dauguma buvo nuoširdžiai pavargę bevaikščiodami aukstyn žėmyn Dzūkijos miškais ir smėlynais.
Trečioji diena - dviračiai. Ilgiausiai užtrukom, kol išjudėjom iš vietos, kadangi reikėjo viską susipakuoti ir išsipakuoti dviračius. Galiausiai pajudėjom link Mančiagirės. Pakeliui sustojom apžiūrėti Ūlos akies skardžių ir pačios Ūlos akies. Laiptukai nuo skardžio ir į jį tikrai varginantys, bet įveikiami. Keliavome toliau link vieno iš skaidresnių ežerų tame rajone - Lavyso. Atvykus į vietą, pusė mūsų nubėgo atsigaivinti jo vandenyje, pasidabinę Adomo ir Ievos kostiumais. Kitas kelionės punktas buvo kabantis tiltukas, prieš kurį atradome ožkos sūrio reklamas, kurias reikėjo patikrinti ir nenusivylėme. Radome vietinį, kuris gamina ožkos pieno ledus, tai pasmaguriavę jais ir išrūgų šerbetu judėjome link tiltuko. Prasistūmę ir pasilinksminę ant jo judėjome link Mardasavo tiltuko. Pakeliui užsukome prie partizanų vadavietės ir papietavome prie ežero. Pasiekus Mardasavo kabantį tiltuką, turėjom iššūkį jį praeit, tačiau VISI jį įveikėme. VALIOO!!!! Šis tiltukas buvo paskutinis kelionės iššūkis, kadangi jau buvo vakaras -paskubom išjudėjom namo, į stovyklavietę.
Taip ir baigės mūsų trijų dienų, trijų skirtingų būdų žygis. Buvo pats laikas sugrįžti į realybę ir civilizaciją.