Kovo 11-osios žygelis

Dalyviai: Karolis ir Justina

Beartėjant Kovo 11-ąjai pradėjom mąstyti, ką gi čia nuveikus tokio patriotiško ir žygeiviško, kad atšvęstume šią šventę. Nusprendėm toli nesidairyti ir išeiti į vienos dienos žygelį po Kazlų Rūdą, čia aplankyti partizanų būstinę, mūsų pastatytą žymeklį, bunkerį ar kitas įdomesnes vietas. Planas nebuvo aiškus, bet norinčių buvo ne vienas. Deja, išaušus rytui keletas žmonių persigalvojo ar tai nebegalėjo ir taip išėjo, kad į traukinį įsėdom dviese - aš ir Karolis. Bevažiuodami dar galvojom, ar tikrai mums dviese eiti, o gal kažką kitą nuveikti, keisti planą. Aš pasiūliau išlipt Kazlų Rūdoj ir eit į Kauną, nes... kodėl ne? Karolis šiek tiek pasilaužė, bet sutiko.
Na ką, išlipom iš traukinio, einam... Tik netoli, mes pamatėm gaisrinės pastatą su pradarytom durim. Stovėjo dvi gaisrinės mašinos, žmogaus nematyt. Bet Karolis labai norėjo išbandyti techniką ir aprangą, tad pasibeldėm į kažkokio kambariuko duris. Ir suradom du gaisrininkus budinčius, kurie davė ir gaisrininko aprangą užsidėti, ir į mašinas įlipti. Tik mašina nelabai norėjo Karolio priimti, pradėjo rėkti signalizacija. Pabendravom su nuobodžiaujančiais gaisrininkais, jie pasidalino savo nuotykiais, parodė nufilmuotų vaizdelių iš gaisro vietų.
Pajudėjom toliau. Ėjom daugiausiai bėgiais, bet eiti be sustojimų iš pradžių buvo sunku. Ne dėl ėjimo aišku, o dėl aplinkos trukdžių. "Ė, žėk, tuneliukas po bėgiais, varom per jį?", "o, apleistas pastatas, einam pažiūrėt?". Mes aišku ir lindom į tą tunelį, ir apleistą pastatą žiūrėjom.. Kol paaiškėjo, kad tas apleistas pastatas nėra apleistas ir ten gyvena žmonės. Teko Karoliui atsiprašyti, kad ant stogo laipiojo, bet ten gyvenanti moteriškė buvo maloni - nepyko. Ji papasakojo, esą šiame name gyveno kartu su kaimynu, su kuriuo labai nesutarė ir kurio dalis sudegė. Dėl to dalis namo atrodo visiškai apleista. Moteriškė čia turėsianti gyventi tik keletą mėnesių, o po to išsikraustys kitur.
Pakalbėję, keliavom toliau. Po kiek laiko padarėm sau taisyklę, kad į valandą tik po vieną sustojimą, kad daugiau paeitume. Tai tuomet geriau sekėsi.
Nors ir tik dviese, eiti buvo smagu, ėjimas neprailgo, nes buvo ir apie ką pakalbėti, ir ką veikti. Daugiausia, aišku, eiti. Link pabaigos lindo mintys lipt į traukinį, bet laikų nebuvo tinkamų, tad nuėjom iki Garliavos. Gavosi 30 kilometrų. Nuo Garliavos lipom jau į autobusą namo važiuoti. Čia dar stotelėj sutikom merginą, kuriai pasiūlius sausainių, ji neatsisakė ir taip pabendravom apie "Ąžuolus", pasikvietėm pas mus ateiti, bet, atrodo, taip mes jos ir nesulaukėm. Gal kadanors ir vėl susitiksim.
Moralas toks - jei nesusirenka daug žmonių, jokio skirtumo! Reikia eiti, nes ir keliese gali būti smagu keliauti.
-Justina