Tarpšventinė kelionė į Slovakijos Tatrus

Laikas: 2016-12-25-31
Vieta: Chata pri Zelenom plese
Dalyviai: Matas (vadas), Lukas, Paulius, Karolis, Vytautas, Linas, Mantas, Greta, Romas, Marius, Agnė, Jonas ( alfa patinas), Vytenis, Ida, Juozas, Vytenis

Jau tradicija tampa, jog „Ąžuolų“ šeimyna tarppušventį praleidžia svetur ir dažniausia snieguotuose kalnuose. Ne išimtis ir šie metai. Gausus ąžuoliečių būrys nutarė keliauti į Slovakijos Tatrus. Vieni norėjo pasivaikščioti ir pažygiuoti po kalnus, kiti, kurie labiau patyrę alpinizme, palaipioti ir užkopti į kalno viršūnę.

Iš Kauno išvykstame pirmąjį Kalėdų vakarą, 18:10 vietos laiku. Važiuojame 4 ekipažais po 4 žmones. Į Slovakiją, mūsų ekipažas atvyksta pats pirmasis, truputi po 4 valandos ryto. Po kelių valandų laukimo, prisijungia ir kiti draugai. Priešingai nei Lietuvoje, Slovakijos žemė užklota sniegu ir visur balta, tarytum pasakoje.Visiems susirinkus, nusprendžiame nieko daugiau nebelaukti ir saulei dar neapšvietus žemės, judėti link chatos (kalnų namelis). Susikrauname kuprines, apsiauname bachilus ir žygiuojame apie 13 km statėjančiu takeliu iki Chatos pri Zelenom plese. Sparčiai brendame sniegu, vieni - greičiau, kiti - lėčiau, tačiau draugų bėdoje nepaliekame. Artėjant prie chatos darosi vis sunkiau nešti didelę kuprinę ant pečių, tačiau tai tik įrodo, kad mes jau nebetoli savo tikslo. Už posūkio pasirodo pirmieji aukštieji kalnai, keli posūkiai ir mes vietoje. Gauname atskiro namuką, o ne palėpę pagrindiniame name, nors visi to tikėjomės. Užsirezervavę lovas, greitai kūrename krosnį, kadangi patalpoje labai šalta ( matyt, labai seniai kūrenta buvo). Iki saulėlydžio laiko dar daug yra, todėl nutariame eiti į lauką, vieni „patrekinti“, kiti pasimokyti alpinizmo technikų. Visi be patirties ar su minimalia ir keli mokantys nutarė eiti prie uolos ir pasimokyti ir pamokyti saugų įrengimo, kaip naudotis ledkirčiu ir kitais prietaisais. Kol geras oras, Aš ir Marius nusprendėme pasigrožėti vaizdais aukštumose. Kopėme ilgai, sniego buvo iki kelių, vietom susmegdavom ir giliau, teko dėtis kates ir pasikliauti jų nagų aštrumu. Dar nenusileidus saulei pasiekėme perėjos viršūnę. Pasigrožėjome slėniais, kurie jau skendėjo prieblandoje, tačiau baltas sniegas kūrė pasakos vaizdą, užkandome ir kol nesutemo, leidomės žemyn. Namus pasiekėme jau sutemus, kelią šviesdami ciklopais, tad atrodėme kaip vienaakiai, kurių akys švyti. Vakarienė jau buvo paruošta, tačiau atšalusi. Vakare ilsėjomės chatoje, žaidėme kortomis.

Antrąją dieną į Tatrus atslinko pūga. Pūtė stiprus vėjas, kuris maišė jau iškritusį ant žemės sniegą ir dar pridėjo nuo kalnų viršūnių. Pavalgę pusryčius išskubėjome į kalnus - tikėjomės nugalėti pūgą. Ėjome ta pačia trasa, kaip vakar, tačiau pasiekus pusiaukėlę supratome, kad neverta rizikuoti, ledo ir sniego mišinys labai skaudžiai „glostė“ veidus. Teko apsisukti, pripažinus, kad pralaimėjome, nes pūga kartkartėmis net iš kojų vertė, todėl grįžome atgal laukti geresnio oro. Grįžę į chatą šnekučiavomės, juokavome, žaidėme kortomis ir kitais stalo žaidimais. Kai pabodo šiltai sėdėti namelyje, nusprendėme išlįsti į lauką. Nors pūga nesiliovė, bridome per pusnis, apėjome ežerą, panardėme po purų sniegą, krykštavome kaip vaikai. Dėl stipraus vėjo ir pūgos visi miegojome šaltai. Vakare pasklido gandas, kad oras ryt bus labai geras.

Trečiąją dieną kėlėmės anksti, pavalgėme pusryčius, tačiau oras nepasitaisė visiškai, tad niekur jau ir nėjome. Pūga siautė toliau ir vis stiprėjo. Žaidėme kortomis, šaškėmis su šachmatais. Tačiau, tokiems žygeiviams kaip mes, greitai viskas atsibodo, todėl per pietus visi išjudėjome į lauką. Lauke pradėjo spausti šaltukas (-8 C). Bridome sniegu, buvo sunku ir kartu linksma, nes vietomis sniego buvo daugiau nei metras. Atsistoji prieš tokį minkštą ir birų sniegą ir mastai kaip juo plaukti tolyn. Norėjome eiti iki kalno, bet pusiaukelėje supratome, kad per daug jėgų reiks atiduoti. Tada pasukome link ledo sienos, kuri vakar matėsi per langą, tačiau per tokią pūgą žmogaus už kelių metrų nesimatė, tad ledo siena tapo objektu „kažkur“. Grįžome namo, pasistatome sniego senį ir išsikasame olą, suledėjusio sniego pusnyje. Vėl sėdim, laukiam gero oro, visi suprantame, tai kalnai, jie čia valdovai. Vakare vėl į pūgą, panardyti po sniego pusnis, pažiūrėti kiek prisnigo.

Trečiają naktį miegojome pagrindiniame name, kambariuose, kuriuos gavome dėl to, kad mūsų namelyje, dėl šalčio ir stipraus vėjo, buvo neįmanoma miegoti. Visi girdėjome, kaip traškėjo namelio sienos ir stogas, atrodė tarytum vėjas jį nuneš. Rytas išaušo labai gražus, po truputį kilo saulė, kuri dienojant vis labiau apšviesdavo kalnų viršūnes. Šį kartą, papusryčiavę, visi išskubėjome į lauką. Vėl pasirinkome tą pačią trąsą, tik šį kartą tikėdamiesi ją įveikti. Mūsų ryšys išėjo paskutinis, spėjome pasidžiaugti, kad metro sniego pusnyse yra išmintas takas. Dar paėję toliau suradome tuos minėjus – slovakų porą. Supratome, jog turėsime dirbti kaip komanda, kad įveiktume trasą. Nors mūsų buvo daug, iki perėjos ėjome daugiau nei kelias valandas, nes teko susidurti su daug puraus sniego, kuris vietomis buvo aukščiau bambos. Pasiekę perėjos viršūnę, visi gėrėjomės slėnio ir kalnų viršūnių vaizdais. Nuo pirmos perėjos vieni bendražygiai patraukė namo, kiti - nutarė dieną išnaudoti turiningai ir dar palaipioti. Neišdildomas noras užvaldė ir mus - pamatyti nuo kalnų viršūnių saulėlydį. Vasarą maršrutas užtrunka apie 20 min. - mūsų trijulės ryšys užtruko beveik dvi valandas, kuluaras buvo pilnas sniego, stačiame šlaite jis buvo iki nosies galiuko

Paskutiniąją dieną dauguma norėjo palaipioti su ledkirčiais ledo siena. Kiti dalis keliavo į miestelį – pasivaikščioti, pamatyti miestelį ar lauktuvių paieškoti. Išbandžius ledo sieną, grižome į chatą, susišildėme, suskrovėme daiktus ir leidomės žemyn, link savo automobilių. Grožėjomės sniego pusnimis, spindinčio sniego baltuma, jautėme kaip saulė, po tokios stiprios pūgos, vis karščiau šildo mus. Pasiekę savąjį transportą, užsukome į miestelio vietinę parduotuvę nupirkti artimiesiems lauktuvių. Laukė ilga kelionė namo. Į Lietuvą grįžome ankstų gruodžio 31 dienos rytą, čia pasitiko lietus ir vėjas.

Kelionės įspūdžiai neapsakomi. Ne kartą pasijutau lyg pasakoje ar filme. Ta didinga žiema, pūga ir baltas sniegas priminė vaikystę, kai maži vaikai, dar galėjome žaisti ir džiaugtis nuostabia gamtos dalimi – žiema. Kai grįšti namo, tačiau jauti tą neapsakomą norą sugrįšti ten vėl...

Žygio frazės: Žygyje dominavo alfa patinas (kitaip jo vardas Jonas) – citatos neminimos, nes išbraukus visus keiksmažodžius, jos praras tikrąją savo prasmę.

Juozas sako Vyteniui: Kišk, ledkirtį į skylę, tik ne į savo.

Agnė

Pasiskolinęs kuprinę, įrangą, kurios reiks kaip žuviai vandens, išvykome, iš pirmo žvilgsnio, į tolimą, tačiau pasitaikius puikiai kompanijai, trumpą kelionę. Automobiliui riedant keliu ir sklindant gerai nuotaikai bei juokui, valandos virto minutėmis, o patogios sėdynės į minkštas lovas. Pagarba ir užuojauta vairuotojams. Kodėl? Nes vairuoti, būti atsakingam, budriam ir akylam visą laiką, nėra lengva. Bevažiuojant oras blogėjo, o matomumas taip pat. Tačiau viskas baigėsi gerai, mūsų ekipažas į vietą ( beveik į vietą) atvyko pirmas. Nors nežinau ar verta džiaugtis. Palaukėm dviejų valandų ketvirtį, kol sulaukėm pirmo iš kitų dviejų ekipažų. Su juo kartu nuvykom į vietą, kur palikome automobilius. Neilgai trukus, sulaukėme ir kitų ekipažų. Viso buvo 4 ekipažai, po 4 žmones. Iš viso 16 gerai nusiteikusių žmonių. Persirengėme, pasiruošėme, tiek fiziškai, tiek morališkai ir ankstų rytą, kai saulė sveikino žemę pirmais savo spinduliais, pajudėjome į vietą, kuri artimiausias 5 dienas ir 4 naktis taps mūsų namais. Visi draugiškai – vorele, kaip skruzdėliukai, ėjome su bundančia iš šaltos nakties gamta. Iš pradžių atrodė viskas gerai, tačiau kiekvienas žingsnis virto kančia, dėl nutrintų kojų ir skaudančių pečių. Gal dėl to, kad per mažai gyvenime judu, todėl „Ąžuolas“ yra būtinas kaip oras. Lipimas į kalną prailgo, gerokai prailgo ir tik kai išvydau namelį, kuriame apsistosime, apėmė ramuma ir palengvėjimas, tiek dėl savęs, tiek dėl kitų mano kompanijonų. Namus pasiekėme per truputį daugiau nei 3 valandas. Tiesa, tie vaizdai, gamta ir kvapą gniaužantys kalnai, man neatrodė tokie įspūdingi kokių tikėjausi. Pirmą kartą išvysti kalnai iššaukė tokias mintis: „nuotrauka“, „dideli akmenys“, tačiau ne nuostabą ar norą pasigrožėti. Norėčiau sužinoti, kodėl tokie didingi gamtos paminklai, man atrodė kaip įprasti ir nieko ypatingi.

Namuko prieangyje atsipūtėme ir sulaukėme visų savo kolegų. Sėdint ir laukiant sukosi mintys, kaip buvo gabenamos matricijos ir kiti reikalingi rakandai. Sniegomobiliais, sraigtasparniais ar dar kuo? Tiesa, pirmasis mus prie namuko pasitiko nuotekų valymo kvapas, o tik tada, purus, kaip gimtadienio tortas, šeimininkų šuo, didelis, primenantis gero profesionalo išsuktą cukrinę vatą, kurį nesamoningai praminėme „Meškiu“. Apsitarę ir summokėję pigiau negu tikėjomės, nuėjome į savo nakvynės vietą. Šalta, tačiau jauku ten, yra pečiukas, tiksliau būtų krosnelė, kurią gerai pakūrenus, jaučiasi viduje šiluma. Didžioji dalis grupės išėjo į kalnus. Aš ir dar keli nariai, atsigauti po kelionės pasilikome namie. Papietavę, atgavę jėgas - susitvarkėme, pasiruošėme miegui: išsirinkome savąsias vietas ir išsikrovėme daiktus. Daugumai sugrįžus, susirinkome prieangy ir „Ąžuolo“ senbuviai gamino bendrą vakarienę. Skaniai pavalgius makaronų košės, išsiskirstėme. Vieni žaidė kortomis, kiti kūrė planus rytojui. Lyginant su rytu, vakarėjant, pradeda jaustis oro pokyčiai. Stiprėja vėjas ir krentamo sniego kiekis. Nakčiai apgaubus didingus kalnus, išsiruošiame miegoti. Šalta toj kamurkėj. Vėjas išpučia didžiąją dalį šilumos ir suprantame, kad krosnelė nepajėgi mus aprūpinti reikiama šiluma. Mažas miego kiekis ir šilumos stygius išjudino, kuo greičiau skubėti pusryčiauti į chatą. Šilta arbata, sotūs pusryčiai ir ūpą kelianti kompanija, paruošė dieniniam žygiui ir sušildė tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Pirmas rytas sutiktas kalnų apsupty buvo šaltas ir pasirinkimų pilnas. Gamta mums rodė tikrąjį savo veidą, kuris, žiūrint iš mano perspektyvos, buvo nuostabiausias ir toks kokį isivaizdavau, kai žmogus bejėgis kažką pakeisti. Tačiau žvarbus vėjas, sniego gausa ir šaltis buvo toks užtaisas, kokio pavydėtų, bet kuris, kuriam trūksta motyvacijos. Kas nenorėtų įveikti nenugalimą, kas nenorėtų įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu, aš padarysiu? Tylių minčių vedami, pajudėjome akis į akį prieš gamtą. Vieni lipo ledo siena, kiti – dar kažkur, o aš ėjau, lipau ir mėgavausi išsiilgta žiema. Nepavyko užlipti į perėjos viršų, nepavyko ne dėl to, kad kažkas buvo blogai, bet dėl to, kad nebandžiau užsiropšti iki pat viršaus, nes nenorėjau rizikuoti. Pirma diena ir nelaimė – tai nesusiejami dalykai, todėl pasukau atgal, į šiltus ir jaukius namus. Kelias, kuriuo ėjau buvo užpustytas, teko klampoti nuojautos vedamu keliu ir tik atsitiktinai pavyko rasti prieglobstį – akmenį. Atgavęs jėgas, ėjau link ten, kur mano manymu buvo namai. Pabridus gerą pusvalanduką, tarp išlindusių eglaičių viršūnių buvo menkai įžiūrimo tako pėdsakai, tačiau jie buvo. Eidamas šiais pėdsakais grįžau ten, iš kur viską ir pradėjau. Papietavus, pasidžiovus drabužius, pasišnekučiavome su komandos draugais ir patraukėme į pagrindinį namuką žaisti kortomis. Vakaras panašus kaip ir praeitas, bendra vakarienė, pašnekučiai prie garuojančios arbatos, prieangį užpildomas juokas, planai, kurie džiugino širdį ir ramino sielą. Vėl ėjome miegoti į „šaldytuvą“. Vėjas traukė šilumą iš namelio ir žvarbiu balsu trukdė miegoti. Rytas vėl privertė paskubomis bėgti per užpustytą kelią pusryčiauti. Pagrindinės namo durys buvo iki pusės užpustytos ir tik sniego kalnelis mus skyrė nuo kūną sušildančios arbatos ir maisto. Teko atsikasti. Pirmas darbas – arbatos puodelis rankose. Pavalgėme, sušilome ir išėjome kas kur. Pūga pasiekė epogėjų. Matomumas vietomis siekė metrą. Tokio oro ir norėjau. Išsiruošiau eiti ir išėjau. Kiekvieną žingsnį lydėjo sniegas iki inkstų ir gilus atokvėpis, tačiau judėjau pirmyn. Po beveik 2 valandų pasiekiau sieną. Apeit neišėjo. Sniego buvo virš akių, teko kabarotis siena. Gyvybę gelbėjo ledkirtis, kiekvienas žingsnis buvo neatsiejamas jo dalies. Tvirtas kirtis, patikrinimas ir kojos dėjimas buvo uždaras, beveik virš pusvalandžio ciklas. Lipau žemyn, nerizikavau ir pradėjau iš naujo. Žinoma, skirtingoje vietoje. Bet vėl teko leistis. Nusivylęs savimi pėdinau namo. Nuotaika paniurusi, nes nepavyko išnaudoti gamtos džiaugsmo. Nauja diena – nauja pradžia. Tokiomis mintimis praleidau vakarą. Netikėtas vingis, neapsikentę šalčio komandos draugai pasiklausė dėl vietos nakčiai pagrindiniame name. Gavome kambarius ir miegojome šiltai. Pagaliau, tačiau išsimiegoti kažkodėl neišėjo. Prieš paskutinis rytas buvo daug ką žadantis. Giedra, vėjas nurimo, pagaliau, pirmą sykį išvydome saulę. Greitai pavalgėme. Pirmoji grupė jau gerokai patyrusi, išskubėjo ankstų rytą. Teko sekti jų pėdsakais. Sniego vis dar virš inkstų, tačiau buvo lengva eiti au išmintu keliu. Po gero pusvalandžio sutikome savus draugus. Visi ėjome koja kojon. Sutikome užsieniečius. Pasiekėme kartu viršūnę, matėsi kita kalno pusė. Tuomet vėl išsiskyrėme, vieni – pasuko kopti į tikrą viršūnę, kiti – tarp jų ir aš – leidomės žemyn. Be abejo, buvo greičiau ir lengviau nusileisti. Nusileidę, apačioje išsiskyrėme, palikau komandos draugus ir pasileidau į kitoje pusėje stūgstantį kalną. Teko minti naują kelią, kojos smigo į purų sniegą. Vėliau prasidėjo kieta sniego pluta. Pasiekiau ledą, tai privertė užsidėti kates. Ledas tapo toks slidus, kad netaip pastačius koją, likdavau kabėti tik ant ledkirčio. Atgavęs ryžtą ir tikslą pasiekiau viršūnę. Bet dabar reikia nusileisti. Kiek parėdėjęs pajudėjau žemyn. Tiesa, pradinis kelias matėsi sunkiai. Šiaip taip nusileidau, parbridau senu ir nauju taku namo. Nuotaika buvo gera, įrodžiau sau, kad galiu. Vakaras praėjo sklandžiai, panašus į praeitus. Nakvynei grįžome į tą patį namuką. Daugeliui buvo per šilta, bet aš vėl sušalau. Po pusryčių vieni patraukė, paskutinį sykį išnaudoti kalnus, kiti – pasuko atgal, link automobilių kartu ir aš. Ėjome greičiau, nebuvo labai sunku ir greitai pasiekėme savo tikslą. Iki likusių draugų atvykimo liko geros trys valandos, todėl nuėjome į visai greta įsikūrusi miestelį. Kiek daug jame buvo mažų vaikų su tėveliais, visi krykštavo iš džiaugsmo leisdamiesi kalnu. Apsiprekinę grįžome atgal prie automobilių. Ten sutikome savo kolegas ir greitai patraukėme į gimtinę. Dar vis važiuojame. Nežinau, ar džiaugtis, kad, pagaliau, išsimiegosiu, ar liūdėt, kad viskas baigėsi. Tačiau, kelione užskaitau. Susipažinau su daugybę nuostabių ir įdomių žmonių, su kuriais, manau, teks bendrauti dar ilgai. Parsivežu daugybę įspūdžių ir padidėjusį pasitikėjimą savo jėgomis. Jaučiuosi labai dėkingas šiems žmonėms, kurie organizavo, buvo šalia ar kažkaip kitaip prisidėjo, kad ši kelionė įvyktų.

Didingi Tatrų kalnai,
Ir dar didingesni Ąžuolai.
Koja kojon gyvenimo ritmu,
keliaujam ir siekiam savo tiklsų.

Juozas