Šventinis minėjimas prie Julijono Būtėno-Strėvės bunkerio

Laikas: 2016-12-22
Vieta: Šunkarių miškas
Dalyviai: Justina, Kotryna, Eugenijus, Dainora, Kipsas, Julija, Pagęlba, Juozas, Marius, Jūratė, Paulius Dambrauskas su Jonuku, Gediminas Staugaitis

Prie Amžinosios ugnies Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje prisistačiau penkios minutės iki šešių. Buvau ne pirmoji – ten jau stoviniavo Vidas su Jūrate. Mažokai mūsų, kažkuris nutęsė. Pagal man žinomą ąžuolietišką punktualumą, penkios minutės iki sutarto laiko yra netgi dar labai per anksti, patikinau. Ir išties – susirinkom gerokai po šešių. Svarbiausia, kad susirinkom, bet iškart nepuolėm važiuoti, dar kiek paplepėjom susivėlinusių laukdami, bet daugiau nebesulaukę paėmėm Amžinosios ugnies į žibintą, pagerbėm ją daina.
Jau kai visi, kas be savų ratų, susiskirstėm važiuot arba kaip malkos, arba kaip inteligentai, t. y. Jono autobusiuku ar Juozo mašina, pajudėjom iki žymeklio. Nežinau, kaip sekėsi riedėti inteligentų ekipažui, bet pas mus, be kalbų apie artėjančias Kalėdas, tvyrojo dar ir neprastas žibalo kvapas, kuris, laimei, tiek drabužiuos neįsigyveno, nes autobusiukas didelis, vėdinomės, o ir ne tiek toli važiavom. Vietoje mus pasitiko šviežias oras ir šaltukas, mieste ne taip drąsiai kibinęs. Dar besikuičiant bendrakeleiviams savo kuprinėse šiltesnių drabužių, prie mūsų prisijungė Gediminas ir Paulius su Jonuku.
Mes buvom tą vakarą apsupti mažų švieselių – iš viršaus žvaigždžių, iš apačios žibančių liepsnelių bunkeryje bei apšviesti laužo ir žvakės žymeklyje. Tą vakarą mes „sėdėjom po medžiu, gėrėm žalią arbatėlę...“, dainavom, dalijomės skanumynais ir mintimis. Tą vakarą prisiminėm, už ką esam dėkingi.

Živilė