Žygis po Belovežo miškus

Laikas: 2016-03- 11-13
Vieta: Belovežo giria
Dalyviai: Tomas, Greta, Justina, Gintarė

1 diena

Keltis teko anksti - apie 6 valandą, nes 7 jau turėjome laukti Tomo prie Megos, kur jis mus turėjo paimti važiuodamas iš Vilniaus. Stotelėje susitikau su Greta ir dar belaukiant autobuso, sulaukiau skambučio iš Tomo, kad jis vėluos apie pusvalandį. Kaip ir tikėjomės, ąžuoliečiai tradiciškai vėluoja.
Oras buvo nelabai gražus - žvarbokas, lynojo. Tad tik dėjome viltis, kad pasikeis ir bus geresnis vėliau. Tomas mus važiuojant bandė įtikinti, kad Beloveže oras visai kitoks, nes ten kitoks klimatas nei visoj Lenkijoj ar Lietuvoj. Ar čia buvo jo tiesa, ar tik šiaip nuskilo, bet atvykus į vietą oras iš tiesų pagražėjo. Tiesa, pradėjome žygį ne nuo planuotos vietos, o nuo Belovežo miestelio, nes Tomas neberado žemėlapio ir reikėjo jo ieškoti nusipirkti. Pasiekėm Belovežą tik apie 13 ar 14 val, tad pirmąją dieną ėjimo nusimatė ne itin daug. Patraukėm girios link, kur nedaug paėję, jau darėm pietus, o užvalgę patraukėm miško takais. Įsiėjome gan greitai, kol galiausiai nusprendėm, kad pabodo lygūs takai ir nusukom link pelkių. Čia prasidėjo įdomesnis žygiavimas, po pelkes čia verta atvažiuoti pavaikščioti. Mūsų laimei, bristi nereikėjo, nes pelkės buvo pilnos prikritusių rąstų, sausesnių salelių, tad mums tik teko išbandyti savo pusiausvyros sugebėjimus ir stengtis nepaslysti. Pradėjus temti, stojome netoliese pelkių susiradę sausesnę vietą nakvynei. Gintarė norėjo pažiūrėti, ar galės praeiti pro nelabai toli esantį upelį, ir buvo išleista viena dar nesutemus. Kurį laiką jos laukėme, paskui pradėjome jau ruošti stovyklavietę, kurti laužą ir po truputį nerimauti dėl ilgai negrįžtančios Gintarės, o galiausiai pasiekėm etapą, kai jau pradėjome galvoti, kokius daiktus pasiimsim, jei ji negrįš. Žinoma, vieni dalykai buvo juokais, bet vis viena buvo truputį neramu, tuo labiau, kad paskui išsiaiškinome, kad Gintarė nepasiėmė ciklopo. Vis dėl to, po kiek laiko ji grįžo, smarkiai sušlapusi kojas ir pranešusi, kad upelio prabristi neįmanoma. Vėliau paaiškėjo, kad visai netoli yra tiltelis, apie kurį Tomas nieko nesakė, nes tikėjosi nuotykių bandant pereiti upę ne lengviausiu būdu (per tiltelį), o prabristi suradus bebrų užtvanką. Jau iš vakaro buvo kurpti planai, kad reikės tai pabandyt padaryti.
Vakaras praėjo kaip visada, ąžuolietiškai, vakarienė, pagaminta ant laužo, arbata, vėlyvos kalbos. Gintarė išėjo miegoti anksčiau, nes norėjo keltis anksti, kad vėliau pamatytų stumbrus. Mes vėliau nusprendėm nakvoti lauke po atviru dangumi, man užsiminus, kad niekada taip neteko miegoti. Visgi, tikrai nebuvo šalta, naktis pasitaikė graži ir lietus neužklupo. Pirma diena praėjo tikrai smagiai. :)

2 diena

Iš vakaro buvom nutarę, kad kol Gintarė bus stumbrų “mežioklėje“ mes paruošim pusryčius. Tačiau, kaip įprasta anksti atsikelti nepavyko, todėl iš stovyklavietės pajudėjom gerokai vėliau nei buvo planuota. Bet kaip paskui svarstėm tai buvo tik į naudą, nes beeinant ant keliuko pamatėm stumbrus. Iš pradžių nebuvom tikri kas ten, tačiau pažiūrėję per žiūronus įsitikinom, prieš mus laukiniai stumbrai. Tuojau pat nusimetėm kuprines ir kad jų neišgąsdinti pritūpėm ir ėmėm sėlinti arčiau jų. Buvo neįtikėtina pamatyti visą bandą laukinių stumbrų. Prie jų mes priartėjom maždaug per keliasdešimt metrų. Kai mes buvom jau visai arti visa banda pabėgo į miško tankmę. O mes grįžom pasiimti savo kuprinių ir toliau tęsėme savo kelionę. Iš pradžių ėjom miško keliuku, bet vėliau kad taip nenuobodžiauti pasirinkom ėjimą mišku. Čia įdomybių tikrai netrūko: ėjom pelke, lipom per nuvirtusius rastus bandydami išvengti vandens, brovėmės per krūmus ir taip pasiekėme kažkada veikusius, o dabar jau apleistus geležinkelio bėgius. Kadangi oras buvo geras nužingsniavom nemažą kelio gabalą ir tik leidžiantis saulei pradėjom ieškoti vietos stovyklavietei.
Kol mes radom vietą nakvynei jau buvo pradėję temti. Todėl mes nieko nelaukdami pasistatėm palapinę ir susikūrėm laužą. Vakare pakilo vėjas todėl buvo šaltoka, atrodė kad net laužas nešildo. Todėl gėrėm daug arbatos ir šnekučiavomės. Kai jau miegas paėmė viršų aš patraukiau miegoti. Kiti dar liko pavakaroti prie laužo.

3 diena

Rytas mus pasitiko šaltukas, net balas buvo padengęs plonu ledo sluoksniu. Todėl lysti iš miegmaišių visai nesinorėjo, tačiau žinodami, kad laukia nemenkas kelio gabalas, nenoriai išsikrapštėm iš miegmaišių. Gintarė grįžo tik pradėjus kurti laužą, šį kartą jai pavyko užfiksuoti keletą paukščių kadrų. Papusryčiavę patraukėm numatytu maršrutu. Einant miško keliu pasiekėme vietą kurioje yra išlikę gausiausia senųjų ąžuolų grupė. Ten įrengtas pažintinis takas kur kiekvienas ąžuolas pavadintas LDK kunigaikščių ir Lenkijos karalių vardais. Jį aplankę, netoliese pasislėpėm kuprines ir kad eiti būtu lengviau ir greičiau kelionę pratęsėm be kuprinių. Kelionę Belovežo girioje užbaigėm eidami ilgu pėsčiūjų taku kuris pastatytas pelkėje. Eidama šia pelke pagalvojau, jog praeiti tokią pelkę jau būtų tikras iššūkis. Todėl turėjom puikią galimybę pasižvalgyti po ją. Praėję visą taką jau ėjom link mašinos, kai pakelėje išvydom iškabą, kad esam prie liaudies buities muziejaus.Negalėjom praleisti progos, tad užėjom. Pasivaikščiojome ir tikrai nenusivylėm, didelėje teritorijoje pastatytos kelios trobos, malūnai ir netgi koplytėlė. Palikę muziejų ir pasiekę mašiną patraukėm pasiimti kuprinių ir pajudėjom namų link. Pasiekus didesnį miestelį Tomas dar norėjo išsiųsti laišką tačiau po ilgų paieškų radus paštą jis, vis dėl to, nedirbo. Šiek tiek dėl to nusivylę pajudėjom namų link. Dar stabtelėjom Lenkijoje parduotuvėje nusipirkom ledų, o Tomas dar paėmė pyrago, kuris pasisaldint kelionės pabaigai buvo kaip tik. Toliau navigcijoje nustatę kelionės tikslą Kauną sau ramiausiai ir nesukdami galvų važiavom tol kol atsidūrėm prie Baltarusijos sienos. Kadangi tai buvo suplanavus navigacija, bet ne mes, turėjom apsigręžti ir ieškoti kito kelio. Vėl patikėję navigacija buvom nusiųsti į gyventojo kiemą, kaip sakoma trečias kartas nemeluoja, todėl trečiu bandymu kelia vis tik nurodė teisingą. Tai vargais negalais naktį pasiekėme Kauną. Kur aš ir Justė pasilikom, o Gintarė su Tomu tęsė kelionę iki Vilniaus.

Justina (1 diena), Greta(2-3 dienos)