Vėlinės Vydeniuose

Laikas: 2014 - 11 - 01-02
Vieta: Vydeniai, pas Liną
Dalyviai: Lukas, Roma, Akvilė, Vainius, Dovilė, Nerijus, Liepa, Kalmantas, Linas, Girvydas, Snukė

Į sodybą pas Liną vieni atvažiavo penktadienį vakare, kiti šeštadienį po pietų. Pats veiksmas prasidėjo 18 val. Sutemus važiavome prie Ulbinų piliakalnio, kur visas takas nuo kelio iki paties piliakalnio buvo nutiestas žvakutėmis. Prie piliakalnio net ir patys mažiausi ėjo, o kurie dar nesugebėjo vaikščioti patys, buvo nuvežti bei užnešti į piliakalnį. Užkūrus aukurą, stovėjome aplinkui ir klausėme pasakojimų apie buvusius bei esamus Vėlinių papročius. Kiti dar prisiminė pasakojimus iš savo vyresnių giminaičių, kaip jie prisimindavo Vėlines, bei kaip buvo neleidžiama susiburti bei kurenti aukurus tokiomis progomis, tačiau į tai ne visi kreipdavo dėmesį. Kiekvienas dėjo malkas į aukurą galvodamas apie savo buvusius brangius žmones, tokiu būdu juos dar sykį prisimindami bei pagerbdami. Baigus kurenti aukurui patraukėme link sodybos. Tačiau Linas prisiminė apie kapą, esantį piliakalnio apačioje, tai nuėję prie jo uždegėme žvakutę, kad nesijaustų kažkas toks užmirštas.

Grižę į sodybą dar nuėjome prie ąžuolo, kuris visai netoli Lino sodybos yra, ten taip pat užkūrėme aukurą nedidelį bei padainavome, kas norėjo, galėjo ir pasimelsti.

Greitai visi grįžome į sodybą, nes kiek išalkę jau buvome. Tai vieni ėjo laužo kurti lauke, kiti - į trobą vakarienės ruošti. Virtuvės šefė Romytė greitai visiems surado veiklos virtuvėje, kad neliūdėtų. Davė tarkuoti, kepti ir pan. Taip sakant, darbas pradėjo lįsti į asmeninį gyvenimą :D

Visiems susirinkus į trobą, sėdomės prie stalo, tačiau prieš tai pasiklausėme Romytės pasakojimo apie buvusią lietuvių virtuvę per Vėlines, bei papročius. Nes vakarienė buvo tokia, kokią kažkada mūsų seneliai ruošdavo. Pagrindiniai patiekalai buvo „šaltanosiai“, „babcė“ ir kt.

Kaip žinia, visi labai ėdrūs yra Ąžuole, tai baigėsi tuo, kad persivalgė, daugumai dingo svajonės apie pirtį, nors prieš tai visą dieną vien tik apie tai svajojo, ir nedavė ramybės Linui. Kai kurie teigė, kad eis į pirtį vėliau, po trumpo nusnaudimo. Tačiau taip nebuvo, tuos asmenis pamatėme tik ryte. Galiausiai į pirtį ėjo tik vyriška kompanija, nes visi kiti jau miegoto. Kaip visada pirtyje prasidėjo „vyriškos temos, kurios tęsėsi iki pat 4 val.

Ryte susirinkus prie stalo kai kuriems miegaliams kilo klausimų, ką veikė vyrai pirtyje. Atsakius, kad tvyrojo „vyriškos temos“, kai kurios moteriškės, nesusireikšminusios, pagalvojo, kad „vyriškos temos“ yra tik apie jas, tačiau suprato žiaurią tiesą, kad ne. „Vyriškos temos“ yra apie ginklus, karą, žygius bei „žalius žmogučius“.

Dieną dar kartą nuėjome prie ąžuolo, kuris netoli Lino sodybos yra, pažiūrėti dieną kaip jis atrodo, po to pradėjo visi skirstytis namo.

Paskutinę dieną prasidėjo bėdos su gėrimais bei geriamu vandeniu. Nes jo mažai kas pasiemė, tačiau maisto nepritrūko, net liko.

Kitą kartą daugiau reikia vandens pasiimti, o ne maisto.

Na, dar eilutė paširdžiams patepti:

Įvykis: Romytė aklai pasitikėjo knyga, bet iškepus suprato, kad knyga ją apgavo: „babcė“ nebuvo puri, nes kepimo miltelių niekas nepaminėjo.

Moralas: Knygos taip pat dažnai klysta, ir apgaudinėja - kaip ir žmonės.


Lukas