Savaitgalio istorija apie tris draugus, šo ir undinėles

Laikas: 2014 10 -18-19
Vieta: Punios šilas
Dalyviai: Marius (Elvis), Vytautas, Augis

O prasidėjo ši istorija visai paprastai ir nekaltai.

Išsikvėpęs Ąžuolas nebesuorganizuoja savaitgalio žygelio, todėl nusprendėme pakartoti 2008 m. Naujokų priėmimo maršrutą į Punios šilą. Išvykimo vietą nuo 119 iškeitėme į autobusų stotį. Susirinkę trys narsuoliai, pajudėjome 8 val. ryto. Autobuso vairuotojas buvo gerai nusiteikęs, bilietų netikrino, sako, turit popierėlius, tai sėskit. Išlipę Balbieriškyje, pasigedom bažnyčios, jos vietoje – arimas, tačiau atodangos vietoje vaizdas įspūdingas. Patraukėme link Punios šilo, oras buvo nuostabus, o gražius klevo lapus pririnkau į kišenę – nešiu į parodą. Dar vienas keliautojas – šo – prisijungė, palikęs karvės draugiją (saugojo nuo laukinių šunų).

Geras buvo šo, jodas. Draugų nė karto neaplojo, tik viltingai laukė gardžių sausainių. Saugojo nuo pikto ir užstodavo nuo negandų plačia krūtine. Nuo negandų nebėgo, nes šlubas ir mažas buvo. Prabėgo dvi stirnos, šo bėgo vytis po kukurūzų lauką, paklydo painiam lauke, bet mūsų balsai padėjo rasti išėjimą. Beprieinant Punios šilą, bandė pulti mus trys šunys, tačiau narsuolis šo apgynė mus. Priėjus upelį, šo turėjo rinktis: sekti mus toliau, bėgant per akmenis, ar grįžti ir palikti mus.

Šo susidorojo su šia užduotim: užbėgo į kalną ir toliau mus sekė. Siurpraizo metu šo aplankė vietas gyventojo sodybos, su vietiniu jau pradėjo megztis ryšys, mes pasinaudodami proga pajudėjom savais keliais. Šo vėl mus pasivijo. Kadangi mes labai rūpestingi, galvodami apie šunelio gerovę, įmetėme jį per tvorą pas avis, bet... šo vėl mus pasivijo. Galiausiai priėjome šilo pradžią, pasinėrėme į miško glūdumą, kadangi pilvai jau urzgė, sustojome pietų. Valgėm dešrą, bulką, kepenis, margariną, vištą, o šo – kas iš jos liko. Tada iš miško, kaip iš niekur, pasirodė trys mielos mergaitės, kurias labai sužavėjo mūsų šo, kurį praminė mažiuku.

Jos įtariais žvligsniais nužvelgė žygeivius (Be džinsų? Pasirodo, Augis juos turėjo). Tuomet jas užkalbinome, tačiau į mus nekreipė dėmesio ir gaudė savo du išpuoselėtus šunis, kurie jautė iš šo spinduliuojamą konkurenciją. Joms patiko šo, o mes nieko nelaukę pasiūlėme šį pakeleivį į jų draugiją. Panika matėsi undinėlių veiduose, įtampa tvyrojo ore, kažkas turėjo įvykti...

Vienai undinei priėjus prie šuns ir pradėjus jį glostyti, tai buvo ženklas, kad laikas palikti šunį naujoje draugijoje. Frazė „gal einam greičiau“ skambėjo dar kokią valandą. Šile braidėm po pelkes, grožėjomės miško dvasia, matėm nemažai medžiotojų bokštelių. Vakarėjant, traukiant į nakvynės vietą, mus surado pora gamtosaugininkų: pakeitė mūsų planus ir nakvynės vietą, nes tą patį vakarą vyko ir komercinė medžioklė. Priėjome nakvynės vietą, įkūrėmė laužą, pavalgėme košės su dūmais ir pelenais, padainavom ir patraukėm į miegmaišius miegoti. Kėlėmės 8:30, miegojome gana gerai. Kad nešaltume, išsivirėm arbatos, prikirtom sumuštinių ir patraukėm tolyn. Radome įdomių skulptūrų. Vytautas rado gražų žiniuonio kardą. Priėjome Nemuno upės šlaitą, pūtė šaltas vėjas. Kad būtų šilčiau, Marius užsiropštė į storą, pasvirusį medį. Galiausiai grįžome į girininkiją, , kur susipažinome su pasakų takeliu ir jo įdomiais personažais, pasidžiaugėme ir patraukėme Alytaus link. Pakeliui pasiskolinome kelis skanius obuolius. Pasiekus stotį, kaip užsakytas, jau laukė autobusas į Kauną. Taip būdami geros nuotaikos ir užbaigėme 2014 metų spalio 18-19 d. žygį į Punios šilą.


Marius, Vytautas ir Augis