Velykinės atostogos Alpėse

Laikas: 2014 m. balandžio 18 – 27 d.
Vieta: Kaunas – St.Moritz (Šveicarija) – Arco (Italija) – Kaunas
Dalyviai: Edas Nedobežkinas, Justė Pačkauskaitė, Andrius Garbauskas, Jolita Buškutė, Monika Tunkulaitė, Akvilė Gerulskytė, Tomas Kukis, Girvydas Kulakauskas

Kelionė. Balandžio 18-19 d.

Nuotykis prasideda... Vėlyvą penktadienio popietę, užbaigę savaitės darbus, 8 narsuoliai nuomotu mikroautobusu iš Kauno patraukia į St.Moritz Šveicarijoje. Gera nuotaika ir klegesys autobusiukyje netyla iki vėlyvos nakties. Pasikeisdami vairuojame per Lenkiją, Vokietiją, Austriją, kol galiausiai šeštadienio popietę pasiekiame kelionės tikslą – St.Moritzo kaimelį. Palikę autobusiuką, susiradę jaukią ir patogią vietelę nakvynei, įsikuriame, valgome paskutinę vakarienę kalnų papėdėje, 1900 m. aukštyje. Ilsimės ir ruošiamės rytdienos iššūkiams.

Monika

Kylam. Balandžio 20 d.
Ankstyvas žvarbus rytas. Visi dar saldžiai miega šiltuose miegmaišiuose, kai staiga pažadina keisti garsai – neįprastas sniego traškėjimas ir metalo žvangėjimas. Nuščiuvę laukiame, kas bus? Gal tai pusė mūsų grupės jau iškeliauja, palikę kitus miegančius? O gal priešai puola taikius lietuvių turistus? Tačiau tai buvo tik ankstyvi keliautojai su sniegbačiais ir alpinistine įranga, ieškantys nuotykių kalnuose.

Netrukus ir mes patys keliamės, pasistipriname sočia koše, kad turėtume jėgų prieš ilgą ėjimą. Susikrauname daiktus ir žygis prasideda. Prieš mus švintančiame ryto danguje atsiveria vaizdas į tamsias, stačiai į viršų kylančias Alpes snieguotomis kepurėmis, priekyje dunkso mėlynas ledynas, dangus giedras, be debesėlio. Visų nuotaika puiki, veiduose ryžtas ir susikaupimas, širdyse – begalinis džiaugsmas.

Rytinis šaltukas palengvina ėjimą, tačiau, vos tik iš už kalno pasirodo saulė, į purų ir tirpstantį pavasarinį sniegą klimpstame beveik iki kelių. Mūsų raumeningieji vyrukai priekyje pasikeisdami mina pėdas, o merginos, dar spėdamos ir pasigėrėti vaizdais, pafotografuoti, tyliai žygiuoja iš paskos. Įdienojus saulutė lepina šiluma ir spinduliais, tačiau vis labiau tirpstantis sniegas apsunkina ėjimą. Čia išbandome naujovę – sniegžengius. Kieno pirkti, kieno pačių gaminti, sniegžengiai gelbsti neilgai. Sniegas toks minkštas, jog klimpstame ir su jais.

Pakeliui sutinkame greituolių slidininkų, kurie mus draugiškai pasveikina, bet kartu ir pabara, kad išminame jų slidžių vėžes, pasukioja pirštą prie smilkinio, kai sakome, jog ruošiamės miegoti sniege ir atskaito moralą apie „tikrus pavojus kalnuose“. Et, plastikiniai turistai (pasak Edo). O mums nebaisūs jokie pavojai ir net blogėjantis oras!

Per sniegynus užklampojus maždaug apie 1 km į aukštį, skubiai įsirengiame stovyklą ir ruošiamės nakčiai. Po tokios sunkios dienos karšta sriuba veikia kaip gyvybės eliksyras! Šiek tiek atgavę jėgas, baigiame įsikurti ir vakarojame palapinėse. Nors ir labai išvargę, kalbos dar ilgai netyla, kol galiausiai visi užmiegame su mintimi, kas mūsų laukia rytoj.

Monika

Šikna. Balandžio 21 d.

Antra žygio diena. Atsibudom, buvo šikna. Aplinkui nieko nematyti. Po pusryčių chebra išsislapstė palapinėse. Nėr ką veikti, nors duobes kask. Sugalvojau pažiūrėti, koks sniego storis, tad kasiau, kasiau ir iškasiau savo ūgio duobę, bet nebuvo panašu, kad tai jau dugnas. Pradėjo po truputį šviestis, bandžiau kalbinti chebrą, bet šikna yra šikna. Niekas nenorėjo niekur eiti. Chebra pradėjo mokint merginas naudot primusus. Mokymai pavyko – arbata užvirė. Po to šiek tiek prasiblaivė, apžiūrėjau, kas kur yra, ir išėjau pasivaikščioti. Draugai dainavo: neišeik, neišeik tu iš sodžiaus...

Greitai pusnyse dingo draugai, kartais migla apgaubdavo ir nieko nebuvo matyti. Bet palaukus debesys prasisklaidydavo ir vėl buvo aišku, kur eiti. Sniego priversta bilenkiek, kartais pusė lazdos sulįsdavo, ir, jeigu ne sniegbačiai, nežinau, kaip čia reiktų eiti.

Labai gaila, kad nieks nėjo kartu – praleido galimybę pamatyti gražią plynaukštę, kur žemyn kaip nupjautas smigo žemyn skardis. Ir virvę būtų kas palaikęs.. Paslankiojau skardžio kraštu, bet galiausiai vėl užėjo migla ir pėdsakais ėjau atgal. Vėl draugai, vėl tinginystė.

O stovykla visą dieną poilsiavo: analizavo Zongo atsiųstą orų prognozę, kuitėsi ir tvarkėsi, žaidė žaidimus „Ar tai ne..?“ ir „Kontaktas!“, o Girvydas užsiiminėjo namų darbais – pareigingai kalė anglų kalbos žodžius. Kalė ir Jolita, tik iš vakaro ir su batu – įnirtingai trankėsi, lygindama sniegą po palapine. Reikia pasakyti, kad duobių skaičius po šonais sumažėjo iki daugmaž pakenčiamo minimumo!

Tomas

Atostogos prasideda. Balandžio 22 d.
Ši diena buvo skirta šturmuoti Piz Palü (3901 m) viršūnę, kurios papėdėje buvome įsikūrę ir praleidome vieną poilsio dieną, belaukdami gero oro. Tačiau, nors naktis buvo giedra, šalo per mažai ir anksti ryte sniegas buvo purus ir klampus. Edas prie ankstyvų pusryčių pranešė, kad eiti būtų sunku ir pavojinga dėl lavinų pavojaus, todėl leisimės žemyn.

Vaizdas ryte į visas puses buvo žavingas: iš parą viską gaubusios pieno baltumo uždangos išniro mėnulio, o paskui jau ir kylančios saulės apšviesti kalnai. Ritomės žemyn smagiai ir greitai, nors ir gerokai klimpome. Nusileidę kone iki apačios, treniravomės saugojimąsi ledkirčiu. Mes trise (Jolita, Monika ir aš) nuoširdžiai ridinėjomės, bandėm imituoti baisiausius kritimus ir be gailesčio švaistėmės ledkirčiais. Kai mūsų rezultatai buvo užskaityti ir atsirado pradingęs Tomas, leidomės žemyn iki mašinos. Ten eilinį kartą išskleidėme savo turtus. Velniop kuprinę ir batus žudikus, LAISVĖ!!!!!!!! Aš vėl mažas, lengvas debesėlis!!

Tolimesnė dienos dalis metė didelį iššūkį metų laikų suvokimui. Andriui drąsiai minant gazą vingiuotais serpantinais, per porą valandų nusileidome iki pavasariškais žiedeliais išmargintų pievų, o netrukus pasiekėme ir šilumos, spalvų bei kvapų pripildytą vasarą. Dar ryte klampojom po sniegą, o perpiet jau apsvaigę iš laimės su šortais vaikščiojome Italijoje po gražų kaip atvirutė Arco miestelį.

Ech, tikros atostogos: palmės, spalvomis trykštančios gėlės, malonus šiltas vėjelis, atsipūtę veidai ir visa apimanti atostogų nuotaika. Edas net prasitarė, kad čia beveik taip pat gerai, kaip Druskininkuose.

Pasivaikščioję po miestelį, apėję kelias Montis magijos tipo pardes, susirinkę bukletų apie trasas, nusėdome restorane. Itališkos picos (su skoniu visiems nuskilo skirtingai, maniškė Frutti di Mare buvo dieviška) ir raudono (pavyko įtikinti, kad raudonas – geriau nei baltas) namų vyno ąsotėlis padėjo greitai išsirinkti kelis puikius laipiojimo rajonėlius mūsų skirtingų pajėgumų kompanijai.

Linksmučiai parėjome iki auto ir be didesnio vargo susiradome tobulą nakvynės vietą – terasą alyvmedžių giraitėje su vaizdu į miestelį, ant uolos stūksančią Arco pilį ir žvaigždžių plejadas. Palapinių čia nestatėme nei vieną naktį. Ši vieta tapo mūsų namais ir užsidėjo dar vieną pliusą, kai, su Monika ieškodamos, kur gauti geriamo vandens, netoliese radome parką su puikiausiu Vaciu (WC) ir kriaukle, kur rytais plaudavom bliūdus ir, kiek įmanoma, savo žygeiviškų kūnų dalis.

Galvos neplovimas visą savaitę atskleidžia tikrąsias plaukų savybes: pas vieną ilgainiui atsirado galingas ežys, pas kitą – žavus kaltūnas, pas trečią – sulaižytas kuodelis, o pas kai ką – neaišku kas, nes pareigingai rišamos skarelės ir buff‘ai su kiekviena diena vis mažino visuomenei atidengiamą galvos plotą.

Akvilė

Šuoliais į viršų. Balandžio 23 d.

Žygio arkliukas, ligi šiol lėkęs nežinia kur, nežinia ko, galiausiai suprato, kad stebuklingos arklidės su šyva kumelaite neegzistuoja ir vienintelės širdys, kurias reikia užkariauti, tai mūsų. O žmonių kalba Italija atsivėrė visu gražumu. Kaip tyra nepilnametė mylavo mus švelniu viduržemio klimatu, o sielos veržės aukštyn. Tad vos tik pramerkę akis čiupom virves, armatūrą ir pasileidom ant uolų. Akvilė ir aš buvome naujokai, tai ne buvo labai keista, kad uolos nėra toks baisus reikalas ir pačią pirmąją trasą gyvenime įveikiau 6a.

Laikas ėjo labai maloniai. Bet štai dangiškose arklidėse sužvengė šyva kumelaitė ir žygio arkliukas paliko mus. Metėm armatūras, virves ir išėjom, bastėmės mažomis Arco gatvelėmis, gerdami gėlynų aromatą, klausėmės tūkstančio paukštelių itališkų dainų, vakarop nuėjom iki ežero slėnio gale pro miegančias vilas ir baltutėlius nežinia ko fabrikus. Su tamsa grįžome į savo alyvų sodą užšokdami iki pilies kalno viršūnėje, bet arkliuko daugiau nesutikom.

Tomas

Nostalgiškai. Balandžio 24 d.

Labas, brangus dienorašti. Jau mano kūnelis keliauja plačiaisiais autobanais į tėvynę. Mano mintys – vis dar ten..

O tą dieną buvo taip. Planas buvo išvykti iš nuostabaus Arco, galiausiai pamatyti ežerą ir palipti uolos plokšte, kuri aprašyta kaip „teigiamas nuolydis, maži kybiai“. Pavadinimas pernelyg itališkas – „Corno di Bò/ Spiaggia delle lucertole“.

Bet pirmiausia reikia pavalgyti! Pabudome savo nuostabioje alyvuogių giraitėje. Visų pirma užlipom kalva į viršų, susėdę po kiparisu ilgokai grožėjomės atsiveriančiu vaizdu: kalnų suspaustas lygus slėnis, link mūsų į kalvą kylantis miestelis, o tolumoj – ežeras, papuoštas iš slėnio kyšančia vieniša uola. Gražu, Italija!

Na, pusryčiai, susirinkom taborą ir išvykome link Torbole miestelio, o paskui ir toliau. Uola yra virš tunelio, apačia lieka labai netoli vandens. Radom uolą ne iš karto, teko pirmyn – atgal keliu pazylioti. Pakeliui, pasukę galvas į dešinę, grožėjomės vikriai ežero paviršiumi šmirinėjančiomis jachtomis, surfingais ir kitokiom burėm.

Bet grįžkim prie akmens, tai buvo, kaip žadėta, su ženkliu teigiamu nuolydžiu, bet kybių funkciją tenka atlikti menkutėms uolos „bangelėms“. Lipantys žmonės atrodo gana lengvabūdiškai, nes lipa kojom ir rankom, ženkliai atkišę užpakalius, lyg susikaupę valytų grindis ar vaidintų šunis, krabus ar kitus daugiakojus.

Taigi ten ir laipiojom visą dieną. Mes su Edu pradėjom nuo 5c, peršokom į „Telefonisto“ trasą, kuri tęsiasi 100 m ir baigiasi aukštai virš ežero elektros stulpo konstrukcija (mėlynas ežeras iš aukštybių, baltos burės, kalnai, žodžiu, nuostabu). GAndrius ramiai lipo sunkesnes trasas ir gyrėsi, kad 4c užlipo „be rankų“. Kūmučių ryšys „Anuka, devočki“ įsidrąsinę šliaužiojo aukštyn – žemyn, Akvilė ėjo kabinti virvę, ir sykį – ne, ne nukrito, o nučiuožė – nuslydo žemyn lygiu uolos paviršiumi. Girvydas buvo liūdnas, nes jam įdomios sunkesnės trasos buvo „sumerkę galus į vandenį“ – pradžia nuo kažkokių konstrukcijų, nepavyko ten nuvilioti jokio naparniko. Tai iš energijos pertekliaus jis turbūt visas trasas sulipo, kai kurias turbūt dukart.

Tada dar buvo likęs koks pusdienis. Nukeliavom apsipirkti, tada taboras pakeitė dislokacijos vietą, persikeldamas į Nago, kur vietinės uolos viliojo mus. Dalis važiavo į kaimą vandens ir apžiūrėti jaukų senamiestį, kiti (ir aš) ieškojo nakvynei vietos. Trumpai apsvarstėm nakvynę aukštai virš visko malūnsparnio aikštelėje (vaizdas, lygu, bet labai akiplėšiška). Išlandžioję akmenuotus, labai stačius miškus, vėlgi apsistojome tarp alyvmedžių (ačiū už palankias, žolėtas terasas) ir virėme savo ryžių košę aukštai virš ežero, su vaizdu į žiburiais išsipuošusį miestelį ir vakaro migloje dunksančius kalnus.

Justė

Daug visko. Balandžio 25 d.

Labas mielas dienorašti, džiugu susipažinti. Kaip matau, tavo gyvenimas ne rožėm klotas. Tu prisitaikei ir tapai mūsų rūsčios kelionės pilnaverčiu nariu. Tave čiupinėja nepraustom, bet stipriom rankom, laisto vynu, tik ir lauk kokios pagiežos. Ką čia pridursi, ne kiekvienam pasiseka leist laiką nuostabiame 18 amžiaus ąžuoliniame poeto stalo stalčiuje ar kokio įsimylėjusio romantiko vidinėj švarko kišenėj. Kažkam tenka bastytis su rūsčiais bičiais pačiom nekomfortiškiausiom sąlygom.

Na, bet grįškim prie 25-os dienos įvykių, nes tai ypatinga, pilna jaudinančių akimirkų, dvasinių išgyvenimų ir laimingos pabaigos pavasario diena.

Pati dienos pradžia jau buvo neįprasta, tą pajutome dar net nepramerkus akių. Visų pirma, tai tikrai nebuvo mūsų nuostabioji Arco alyvmedžių giraitė. Stovėjo įtartina tyla, jokia gegutė nerėkė pasiutusiu balsu per visą slėnį. Atvirkščiai, maloniai liūliavo urzgiantis primusas, prie kurio šnabždėjosi budintieji, buvo gaivu ir kvepėjo pusryčiais. Labai norėjosi apsiversti ant kito šono ir nerūpestingai pasinert į malonų sapnų glėbį. Tačiau rūpestingoji, brangioji Madalena (Justė iš Lithuano) tuoj puolė mane kratyt ir reikalaut veiksmų, įrodančių, kad atostogauju pakankamai linksmai ir prasmingai. Ak, kodėl aš ne lapė ar koks kitas gyvūnas, mokantis apsimesti dvėseliena, kai jį minko ir žnaibo? Su didžiausiu malonumu dar pasivoliočiau valandą kitą tarp daiktų. Po to staiga pašokčiau ir nustebusiems draugams paaiškinčiau, kad taip pasitaiko; vieno bičio iš Nazareto atvejis labai panašus, bet ko paklauskit.

Deja, bet aš ne lapė, ne barsukas (na gal tik biškį šeškas), o įžvalgioji Madalena – ne koks naivus meškinas. Po valandėlės visi kartu mosikavom gardžią grikių košę su visokiais priedais ir aptarinėjom, kaip įveikinėsim neprieinamas Nago uolas ir kitus atostogų malonumus.

Kai jau buvom ant uolų, pasiskirstėm dvejetais ir pradėjom pasirodymą. Tomas su Akvile įrodinėjo savo drąsą, ribojančią su neapdairumu, be jokio gailesčio lipdami viską iš eilės. Andrius su Jolita ir Girvydas su Monika lėtai, bet užtikrintai augino raumenis ir gale bendrom jėgom sulipo 7-iukę! Mes su Madalena kopinėjom labai saikingai ir apgalvotai, tarsi kokį „Bolero“ šoktumėm – nei daugiau, nei mažiau. Gale tik neišdidžiai pralipau draugų pakabintą 6-iukę, o Justė pasikamavo su nučiupinėta 5-iuke.

Tuo tarpu Monika ne tik kabinosi į uolas, bet ir visokiem vokiečiam į atlapus, kad ją rytoj kas nors nuvežtų į Berną. Sekėsi permainingai, kol galų gale narsioji turistė pakibo virš bedugnės – nieks nenorėjo vežti. Mes visi labai pergyvenom už draugę, sakėm, kad būna ir dar blogiau, tipo, tai dar ne vakaras, pagiežos dar nėra. Į Monikutę gaila buvo žiūrėt, tai ana juokdavosi tai liūdėdavo. Staiga pašokdavo ir minioj ieškojo, pasak jos, mielo gražuolio vairuotojo vokiečio, kitą akimirką troško žiauriai susidorot su juo. Žmonėm su tokiu žvilgsniu geriausiu atveju gali padėt stiklinė vandens ir gilus kvėpavimas. Kita vertus, gali nepadėt ir patys garsiausi specialistai iš įžymių šveicariškų klinikų. Pats žinau tik vieną vaistą – drūtas itališkas vynas. Nutarėm judėt ta linkme.

Dalis šaunuolių nusileido į nuostabų Nago ir valgė ledus. Tomas su Girvydu pervarė mikrą. Tuom pažintį su Nago rajonu ir baigėm. Dėl aplink mirgančio tankaus pušų miško ir neaukštų uolų šis rajonas man pasirodė panašus į Lenkijos – Slovakijos uolas. Kad išsklaidyt šį įspūdį, nutarėm paskutinę itališkų atostogų dieną praleisti ant aukštų uolų, lipt multipičius. Tuo tikslu pargrįžom į gimtu tapusį Arco ieškot multipičių ir info apie juos. Trasų radom nesmarkiai, užtat Madalena su sinjoritomis vikriai nuskanavo vieną labai naudingą ir brangią knygą jaukiame knygyne. Tarsi tam, kad šis „bezpridelas“ greičiau pasibaigtų, knygyno pardavėja dar Akvilei gražią atvirutę už eurą padovanojo, kažką maloniai pasakė ir parodė į duris. Man iki šiol paslaptis, kokią baisią ir kruviną paslaptį nešioja širdyje šie italiukai, vokietukai ir kitokie šveicarai, kad taip maloniai šypsosi, elgiasi ir stengiasi išlikti ramūs.

Priešpaskutinį atostogų vakarą leidome tikram itališkam restorane. Sočios picos ir gardus vynas teikė kompanijai puikiąnuotaiką, liejosi iškalbingi debatai, o į gimtą alyvmedžių giraitę grįžom su dainom. Tokiam šurmuly sunku įsiminti visokias detales ar epizodus, vieną galiu paminėti: visi buvo laimingi! O psichologinę dramą išgyvenusi Monika traukė dainas vieną po kitos ir blizgėjo iš džiaugsmo kaip Linco pyragėlis. Atrodė, kad niekas nenorėjo grįžti.

Edas

Namo. Balandžio 26 d.

Paskutinė diena.. Ankstų rytą prabudę lekiam kuo greičiau prie trasų – norim būt pirmi ir rinktis iš didesnio asortimento. Ilgai sprendėm, kur važiuoti – Parete Zebrata ar Monte Colt – San Paolo – vis dėl to Andrius pasidavė spaudimui ir nulėmė persvarą važiuoti laipioti ant lengvesnių trasų (turbūt prisiminė praeitus metus, ir teisinosi draudimo pasibaigimu..). Lipom ryšyje tryse – aš, Andrius ir Girvydas. Vienoje vietoje teko ilgiau pasikankint galvojant kaip įveikt, visur kitur lengvai prasibėgom likusius ~ 110-115m. Ir kuo aukščiau, tuo daugiau palaidų akmenų. Išbandžiau šalmo tvirtumą bei išsiugdžiau nebežiūrėti aukštyn išgirdus “AKMUO!!!” :D

Labai norėjosi nusimaudyti prieš kelionę, tad nusileidus sekiau šniokštimo link, kol pagaliau prasibroviau iki vandens. Ir galiausiai, kad ir kaip to nenorėdami, patraukėme namų link.. Net autobusiukas, ir tas pradėjo reikšti pretenzijas, bet .. atostogos jau baigėsi, laikas sugrįžti į realybę..Beje, iš vakaro apmokę Moniką tranzavimo ypatybių, ryte paleidom pakelėj siekti Berne laukiančių draugų – kiek pavyko sužinoti, sekėsi labai gerai :)

Jolita