Slidžių žygelis Pakuonis-Piliuona

Laikas: 2013-01-26/27
Vieta: Pakuonis - Piliuona
Dalyviai: Giedrius S., Marius (Marumas), Paulius B., Gediminas P., Nomeda

Šeštadienį ryte susitikome 119, susikrovėme mantą, sulaukėme vėluojančių ir keturiese patraukėme į kelią. Už miesto, miške, prigriebėme Marumą. Nuvairavome į Pakuonį ir šokome į slides. Kai kuriems žygelio dalyviams tai buvo pirmas atsistojimas ant slidžių nuo vaikystės, kai kuriems – ne pirmas, o gal koks trečias. Nenuostabu, kad teko pavargti ir pusnyse pasivolioti (ne visiems).

Nemunas gražiai užšalęs, medžiai apsnigti, mūsų žandai pomidorų spalvos, iš nosies liulis bėga – žodžiu, žygeiviška romantika. Sutikome kelis žvejus, aplankėme piliakalnį, ant kurio vyrai dūko kiek įmanydami. Sakė, kad ir pelytę pusnyse bežaidžiančią sutiko, bet deja, aš šio vaizdelio nepamačiau. Vakarėjant sliuogti darėsi vis sunkiau, jėgos seko. Bet draugai neleido tingėti ir teko kapstytis, kaip išmanėme.

Sutemus pasiekėme, kaip kalbėta, draustinį. Radome neblogą vietelę su krūvomis malkų aplinkui. Ko gi ne puiki vieta nakvynei. Puolėme guolį sukti ir vakarienę taisyti (antraip būtume suledėję). Protingos galvos apšvietė, kad ant eglišakių miegoti bus šilčiau, tad nuskriaudėme (kad ir kaip būtų gaila) nuostabiai gražias vietines eglutes ir pasiklojome neploną čiužinį po palapine. Vakarojant supratome, kad nakvynės vieta turi šiokį tokį trūkumą – vėjuota. Bandydami apmarinti kančias vyrukai prisiminė tokius žaidimus kaip Jenga bei Tetris ir iš aplinkui pūpsančių malkų surentė namuką-įrenginį, apkamšė eglutėmis (pasisekė, visoms Eglėms, kad žygyje nedalyvavo), kuris turėjo užstoti vėją. Atrodė ir juokingai, ir žavingai tuo pačiu metu. Tačiau tai dar nebuvo išmonės viršūnė.

Prieš einant miegoti nusprendėme, kad pabandysime naują apsišildymo metodą – miegosime ant laužo. Laužą nubraukėme, perkėlėme ant jo mūsų gražiąsias eglutes ir pasistatėme savo pilį –palapinę. Niekas per naktį nesušalo, o kai kurie net sukaito. Panašu, kad planas suveikė.

Ryte pabalnojome slides ir leidomės Piliuonos link. Prieš išvykstant pasirodė miškininkai, kurių dalį malkų sukūrenome, dalį panaudojome užuovėjos statybai. Truputį baisu pasidarė, kad nepradėtų barti už savivaliavimą, tačiau netrukus pasirodė, kad baimintis nėra ko. Pakalbino mus, kas mes tokie, iš kur esame ir ką čia veikiame. Nusistebėjo, kad žiemą palapinėje ryžtamės miegoti, padrąsino ir palinkėjo gero kelio.

Teko pabuvoti brūzgynuose, landžioti ir šokinėti tarp medžių. Pas žmones užsukome, užpylė mums termosą karšto vandens. Pietums suradome vietelę šalia sodybos, kurią, Paulius sakėsi, yra lankęs dviratinio pasivažinėjimo metu. Valgėme ant laužo rūkytą žuvį, ledinius (tikrąja to žodžio prasme) guminukus, keistos spalvos bananus. Po pietų aplankėme Visginų piliakalnį, nuo kurio atsivėrė labai gražūs vaizdai. Atsilabinome su Marumu, kuris namo slidėmis sliuogė, o mes, keturi muškietininkai – į Piliuoną autobuso gaudyti, ir tuomet važiuoti Pakuonin. Slidžių apkaustai pradėjo (už)šalt, todėl kai kurie žygeiviai žygelio pabaigoje jau pėdino kojomis, o Giedrius – prisikrovė pilną kišenę slidžių, kuriomis braukė sniegą nuo gražučių eglučių šakų.

Autobuso stotelę pasiekėme šiek tiek anksčiau nei turėjo būti autobusas, todėl spėjome atvėsti ir išsigąsti, kad autobusas neatvažius. Baras Piliuonoje nedirbo, nes neranda virėjo. Buvome vieninteliai keleiviai, mikriuką užgriozdiję slidėmis. Mėnulis buvo geltonas geltonas ir labai žemai, kaip didžiulis Užgavėnių blynas. Namo parvažiavome nusikalę (bent jau aš), o Giedrius - surakintu sprandu (nes malkas per daug intensyviai dorojo ir patempė).

Nomeda


Nuotraukos galerijoje