Kai jau nebežydi vyšnios Suvalkijoj

Laikas: 2012-09-16
Vieta: Pilviškiai – Vilkaviškis – Kybartai
Dalyviai: Ugnė Č., Andrejus J. ir Valerija ir Eglė Ž. (vadė)

Sklinda kalbos, kad žmonės šneka, jog Suvalkija – lietuvybės židinys. Būtent po Vilkaviškio kraštą pasižvalgyti ir išvyko 4 ąžuoliečių delegacija. Tiesa prieš žygį jau buvo iškilęs pavojus, kad reiks važiuoti dviems, bet paskutinę akimirką Andrejus nusprendė, kad peršalimą geriausiai gydo grynas oras ir dviratis, taip pat prisijungė ir Valerija. Taigi Rugsėjo 23-iosios sekmadienį Valerija, Andrejus, Eglė ir Ugnė pajudėjo Pilviškių link. Tiesa Eglė su Andrejumi pasirinko komfortabilesnę kelionę – iki vietos nuvyko automobiliu, o Ugnė su Valerija džiaugėsi studentiškomis lengvatomis ir pasirinko traukinį.
Pilviškiai nustebino velomanų gausa – kas pakeliaut, kas į bažnyčią atvažiuot – renkasi dviratį. Taigi pasigrožėję retro dviračiais ir nusipirkę pačių skaniausių grybukų, pajudėjome link Vilkaviškio.
Vilkaviškis pasirodė visai „drūtas“ miestas. Pasirodo, čia buvus ir viena didžiausių Lietuvoj sinagogų, ir prie labai išradingų eko skulpturų iš varžtų prisifotografavom. Tiesa, turizmo informacijos centras truputį „išdūrė“ – sekmadieniais nedirba, tad teko šviestis patiems. Pasilabinę su Basanavičium miesto aikštėj ir apžiūrėję Vilkaviškio Katedra su klebonijos rūmais, tęsėm mynimą link Kybartų.
Pakeliui aplankėm nuostabų Paežerių dvarą. Deja, vidun patekti nepavyko, nes dvaras restauruojamas, bet pietūs dvaro fone buvo aristokratiški Pavalgę ir padiskutavę Ąžuolo ateities klausimais, sėdom ir numynėm iki Salomėjos Neries sodybos, kur mus pasitiko sodybos šeimininkė, pačios S. Neries marti (kiek supratau ). Labai graži vieta, deja iš paties namo likę tik pamatai, tačiau pamatėme garsujį diemedį, įkvėpusį poetę parašyti vieną gražiausių eilėraščių. Nors, atvirai sakant, tai labiau primena gyvatvorės krūmošknį, nei dieviško grožio augalą, na bet veikiausiai reikia turėti talentą, kad visur įžvelgtum grožį.
Na ir trečiasis žygio etapas – Kybartai. Labai įdomus miestelis, tiek savo istorija, tiek architektūra. Dar S. Neries sodyboje sužinojome, jog po Kybartų traukinių stoties pastatu yra požemiai, gaila, bet į juos patekti nepavyko dėl nedarbo valandų. Pasirodo, Kybartuose yra gimęs garsus rusų tapytojas Levitanas, be to miestelyje stovi 3 skirtingų religijų bažnyčios. Iš tolo pamatę muitinę, sugalvojom, kad būtų įdomu privažiuoti prie pat Rusijos sienos (neklauskit kodėl :D). Deja, bėgiai Ugnei pasirodė per sudėtingi įveikti ant dviračio, tad pervažą teko kirsti jį vedantis ir nubalnotais keliais.
Šiaip ar taip viskas pasibaigė beveik laimingai ir pramynę apie 50km vakarop pajudėjom link Kauno. Ačiū Eglei už žygio idėją, puikus variantas dažnai tinginiavimais virstančiam sekmadieniui;)

Ugnė Č.