Baidarių žygis savaitgalį Virintos upe

Laikas: 2012-06-16/17
Vieta: Virintos upelės ruožas nuo Klabinių iki sodybos už Šližių
Dalyviai: Rita L., Romas L., Akvilė G.(vadė), Giedrius Z., Mindaugas K. (Snaiperis), Jurgis K., Ugnė Č., Valentas G.

Birželio 16 diena. Susitariame susirinkti 8h, susidėti daiktus, baidares ir apie 9h pajudėti. Tačiau Ąžuolas yra Ąžuolas. Juk atsiras bent vienas, kuris ąžuolietiškai vėluos. Šįkart vėlavo Ugnė. Pasirodo, prieš tai naktį smagiai leido su draugais žiūrėdama futbolą, todėl ruošėsi žygeliui tik ryte. Na, bet ji savo kaltę išpirko skaniu siurprizu prieš pat išplaukiant .
Pajudėjome su baidarėmis Virintos upe apie 12.15. Upelė vietomis srauni, kai kur akmenuota. Maršruto pradžioje sutikome ganėtinai daug kliūčių, per kurias reikėjo persinešti baidares. Čia labai pagelbėjo Ąžuolų vyrų jėga . Jie kaip tikri džentelmenai, leido merginom išlipti ant medžių vidury upės, o patys tuo metu pertempė baidares. Akvilė buvo suplanavus per dieną įveikti apie 12km, todėl buvo įvestas naujas atstumo matavimas „dvylika“, vietoj įprasto ąžuolietiško „septyni“. Antroje dienos pusėje, kliūčių nepamažėjo, tačiau jos buvo labiau pritaikytos praplaukti baidare, t.y. dalis medžių nupjauti, kad tilptų baidarė.
Pirmą dieną nuotykių netrūko. Pirmiausiai Giedrius išvertė mūsų baidarę (iš viso dalyvavo 8 žmonės, ištraukus burtus paaiškėjo, jog baidarių poros bus tokios: aš su Giedrium, Jurgis su Romu, Akvilė su Valentu, Ugnė su Mindaugu). Vanduo pasirodė tinkamos šilumos, todėl nesiskundžiu šiuo netikėtumu. Tik sudėtinga buvo iš baidarės vandenį išsemti, nes krantai dumblini, o Valentas, sustojęs mums padėti, įklimpo dumble iki pusės. Teko susirasti smėlėtą krantą, kad pavyktų apversti baidarę. Kitas nuotykis buvo, kai Romas su Jurgiu persinešė baidarę per užvartą bei padėjo pertempti baidarę Valentui, bet nespėjus Akvilei jos atsiimti, nutempė ją kokius 10metrų į priekį. Vėliau Giedrius bandė už tai nubausti Romą, tačiau jam nepavyko išversti jų baidarės. Galiausiai paaiškėjo, jog prabėgus valandai ar daugiau (sunku pasakyti, kai neturi laikrodžio ant rankos) Romas su Jurgiu patys apsivertė. Buvo daug juoko, nes Romas upei paaukojo sportbačius (atsarginių batų neturėjo, tad toliau žygy dalyvavo basas) ir geriamo vandens butelį. Jurgio kroksus spėjom išgelbėti, mat jie nebuvo nusiteikę skęsti. Neskaitant žolės karo ir taškymųsi, žygis ėjosi sklandžiai ir nuotaikingai.
Snaiperis (Mindaugas) pateisino savo vardą būdamas visur pirmas, todėl likusiems teko taikytis prie jo tempo, todėl per pirmą dieną įveikėme daugiau maršruto nei buvo planuota iš pradžių, o paskutinės baidarės Ugnės ir Mindaugo komanda laukė beveik 3 valandas.
Vis dėlto, susirinkus visiems į vieną vietą, buvo nuspręsta ieškotis nakvynės. Iš pradžių aptikome dailią vietelę, kuri ryškiai buvo kažkieno padaryta (nupjauta žolė, paruošta laužavietė, suoliukai..) ir pritaikyta žvejybai. Nusprendėme nežaisti su likimu ir susiradome kitą vietą nakvynei. Akvilė apsidžiaugė, kad galiausiai rado kur panaudoti botus – numindžiojo aukštas žolės ir dilgėlynus. Pradėjus rinktis daiktus iš baidarių, paaiškėjo, jog mažai liko sausų. Net hidromaišai praleido vandenį, todėl pasiteisino taktika, jei daiktai pirmiausiai buvo įdėti į šiukšlių maišą, o tik po to į hidromaišą. Galutinis vaizdas atrodė taip: šlapias maistas (jei jis nebuvo natūralioj savo plastmasinėj pakuotėj ar kitam sandariam indelyje), šlapi drabužiai, tik viena sausa palapinė iš 3, Jurgio pasiimtas miegmaišis visiškai permirkęs (nes jis pamiršo užrišti šiukšlių maišą), bet visi laimingi. Dar viena auką gamtai padarė Akvilė. Ji nusprendė, jog paklotukas puikiai stovi ir džiūsta pats prie ugnies, tačiau vėjui pūstelėjus, jis tapo puikiu pašikniuku. Buvo surengtas aukcionas, deja, rimtų pirkėjų neatsirado.
Vakarienės metu šneka pakrypo apie gimstamumą. Romas Ugnei išpranašavo mergytę, nes ši paprašė daugiau druskos. Prieš dedant košę į indukus, paaiškėjo, jog tik pusė ąžuoliečių turi įrankius ir indukus iš kurių valgys ir gers. Tačiau ąžuoliečiai išradingi bei draugiški žmonės, todėl panaudojo tuščius ar „tušonkės“ indelius, dalinosi su kitais ar išsidrožė reikiamus rakandus.
Birželio 17 diena. Naktį ir dalį ryto lijo, todėl išplaukėme tik apie 12.15. Šįkart susitarėme iš anksto pasimatymo vietą. Antrą dieną iš baidarių nieks nesivertė, nebent savanoriškai išsimaudė kol vieni kitų laukė. Vėlgi neapsieita be nuotykių. Beplaukiant pakrantėje sutikom šunį, kuris, pasak šeimininkų, dievina vandenį. Todėl nieko keisto, jog mūsų baidares jis pavydžiai sekė, bėgo pakrante ir cypė, ieškodamas kaip patekti į vandenį. Galiausiai jo paieškos buvo vaisingos, tad turėjome puikų kompanioną. Deja, šeimininkai neatrodė tokie entuziastingi, todėl bandėm padėti ištraukti šunį iš vandens. Galiausiai tai pavyko padaryti Valentui ir Akvilei. Ištrauktas šuo cypė taip, tarsi būtų mušamas. Pasidarė jo labai gaila. Tačiau reikėjo tęsti žygį.
Neilgai trukus stojome pietauti. Pasimėgavome trumpu poilsiu, skaniais siurprizais ir vėl leidomės ant vandens. Greitai pasiekėme ir finišą. Apsidžiaugėme, kad sodybos šeimininkai, prie kurios išsilaipinome, leido įvažiuoti mašinoms į kiemą ir susikrauti daiktus.
Žygis išties įsimintinas, smagus ir keliantis pačius maloniausius prisiminimus. O kaip gali būt kitaip, kai supa ąžuolo draugai..?
Rita L.