Kelionė urvuosna

Laikas: 2012-05-18/26
Vieta: Karabi Jaila (Ukraina)
Dalyviai: Linas G., Mindaugas G., Tomas K., Mindaugas K. (Snaiperis), Paulius D.(vadas), Rasa V., Eglė T., Aistė L., Aistė G.

Viskas prasidėjo žiemą. Kaune. Rinkdavos būsimi speleologai į angarą mokykis karstytis. Atšilus orams vietinius ant pėsčiųjų tilto gąsdindavo. Dėl komandos išsibarstymo po visą Lietuvą trefkės vykdavo retai. O ir susitiko visi pirmą kartą tik paskutiniosios metu.
Viskas baigės pavasarį. Karabi Jailoj. Išvykom visi. Grįžom visi. Atgal norim turbūt irgi visi. Ir kas gi mus tenais taip džiugino?
2012m. gegužės 18d. Devyni narsuoliai iš Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos rinkosi Vilniaus autobusų stoty, iš kur turėjo prasidėti ilgoji kelionė į Ukrainą. Mūsų šaunų ekipažą sudarė 5 jaunuoliai (Linas, Gegužis, Kukis, Snaiperis, Paulius) ir 4 merginos (Aistė, Eglė, Aistė, Rasa). Visi gražūs, ŠVARŪS, pilno entuziazmo ir noro kuo greičiau užmiršti paliktą kasdienybę ir lėkti urvan. Kas ir buvo pagrindinis mūsų, kaip pradedančiųjų speleologų tikslas.
Mūsų vadas Paulius į šią vietą keliavo antrą kart. Pirmą kart čia buvo prieš 11 metų!!! Aistė G. greit paskaičiavo, kad tada buvo tik pirmokė (ar kažkelintokė). Supratom, kad laikas tikra gyvatė. 11 METŲ!!! Taigi čia amžių amžiai.
Gegužės 18d. Kaip minėta, 22h visas ekipažas su dideliu bagažu pajuda Baltarusijos sienos link, kur turėjo būti pirmasis priverstinis trumpalaikis sustojimas. Ir po to visa naktis skriejant Baltarusijos keliais užmerktomis akimis. Reik manyt, graži šalis.
Gegužės 19d. Dieną atvykstam į Kijevą, kur mūsų turėjo laukti paslaptingasis Pauliaus draugas. Kol laukėm, turėjom laiko susipažint su čionykšte kultūra. Merginų akis iškart patraukė vietinių mados. Spalvos, raštai, linijų gausybė (šiuo atveju ant treningų). Gražu. Savotiškai. Po to atradom naują dėmesio objektą – dvi girą pardavinėjančias merginas. Sėdi, nosį krapšto, telefoną maigo, tai net nesinorėtų trukdyt jų. Tai mes patys susigalvojom žaidimą „kuri mergina daugiau giros parduos“. 1:0. 2:0. O kol mes su jom „žaidėm“, Tomas išsiaiškino, kad už tai jos gauna po 120 grivinų (čia kažkas apie 40LT) per dieną. Klaipėdietės gi prie mokslų baigimo ribos, tai visokie pasiūlymai tampa daug aktualesni
Pauliaus draugas su šeimyna kaip nujausdamas atvyko su savo didžiagabaritiniu automobiliu, į kurį mūsų visų devynių kuprinės vos vos tilpo. Tai tapo palaima mūsų pečiams ir likusiems organams (kalbu apie merginas, nes mūsų vaikinai turbūt ir kariami nieko nejaustų). Kadangi norint nusigauti iki kito mums reikalingo transporto (traukinių stoties) reikėjo naudotis metro pagalba, o mūsų orientacija didžiajam mieste tokia, kokia geriau nepasikliauti, AČIŪ sakom Pauliaus draugams, kurie visas kuprines nugabeno į vietą, mus pačius palydėjo ir net tortą padovanojo!!! Vienas pirmųjų nemokamų dalykų Dar tebelaukiant traukinio abi Aistės suorganizavo alaus, kad „kelelis nedulkėtų“. Čia prasidėjo pirmosios pažintys su vietinėmis ukrainiečių bobomis, kurios besispjaudydamos ir besiputodamos girą pilstė ar alų pardavinėjo. O šiaip tai Ukraina ruošias Europos futbolo čempionatui, todėl visur buvo pilna „angliškai kalbančių“ uniformuotų jaunuolių. Taigi jie savarankiškai atlikinėjo praktiką. Tarp savo ukrainietiškų frazių įterpdavo pora pagrindinių angliškų žodelių – Very good. Tai tapo viena iš mūsų kelionės auksinių frazių Po to panos neatsispyrė pagundai patikrinti jų anglų kalbos lygio, tai vietoj to, kad gerai rusiškai kalbantys mūsų vyrai teirautųsi kelio, jos pačios pripuldavo ir kankindavo vargšus angliškais klausimais. Deja, mūsų egzamino jie neišlaikydavo.
Traukinyje mums priklausė dvi kupė, bet visi draugiškai susikooperavom į vieną ir jau ruošėmės pradėt šventinę bendrą vakarienę (nes jau tapo įprasta įlipus į bet kokią transporto priemonę pirmiausia užkąst). Bet tada neaišku iš kur pasirodė piktoji ukrainietė nr.2, kuri mus išvarė tam, kad jos bambliai miegot galėtų. Nieko kito neliko, kaip kraustytis į kitą kupė, nes su ukrainietėm tai turbūt baisiau nei su sajanais paskutinio levelio kovot. Antrojoj kupė oro – nerasta, vaišių – daugiau nei reikia (alus, tortas, sausainiai, gardėsiai…). Ir visi puikiai žinojo, kad tai paskutiniai alaus gurkšniai prieš ilgąją savaitę. Vado paliepimu. Dėl oro stygiaus, tai vyrai iškart „kišenę“ iš kilimėlio sumontavo ir po kelių akimirkų džiaugėmės nemokamu oru. Buvo very good.
Traukinyje panos sekė Aistės G. pavyzdžiu ir viena kitą drakoniukais apipynė. Kad po to nebūtų taip, kad plaukams įsivėlus į stoperį grįšim visai be jų. O ir supinti riebaluoti plaukai ne taip akis bado Eglė nusprendė iškamantinėti naujus draugus, apie asmeninius dalykus. Gi ilga kelionė kartu laukia. „Susipažinkim. Ką veiki? Kiek uždirbi?“. „Kiek uždirbi?“ taip pat įėjo į auksinių frazių sąrašą. Klausimai su perspektyva. Ir nėr čia ko smulkintis.
Gegužės 20d. Simferopolyje iš traukinio dar traiškanotomis akimis išsiropštėm 4h ryto. Ilgai nieko nelaukę susiradom kitą stotį, iš kurios turėjom toliau judėti ilgiausia pasaulyje trūliko linija, kuri tęsias 85km. Už bilietus sumokėjom po 9 grivinus + 2 už kiekvieną kuprinę, tai grubiai tariant – mums reikalingus 40km važiavom už mažiau nei 4LT. Kol laukėm savo transporto, merginų dėmesį vėl patraukė pora vietinių jaunuolių. Ten irgi madinga išsitraukus išmanųjį telefoną trypčioti vietoje pagal populiarios muzikos ritmą. Trypčiojo tol, kol į juos žiūrėjom. O gal ir dar ilgiau.
Trūlike susiradus savo vietą (taisyklės ten griežtos) gražiai išsidėliojom kupriakus ant grindų ir lūžom. Stipresni dar animacinius filmukus žiūrėjo per trūlike įmontuotą teliką, o kiti jau jų nebepamena. Atvykom į Aluštą, kur mus iškart pasitiko benamių šunų banda. Ankstyvas rytas, tai šunų daugiau nei žmonių – nei kelio pasiklaust, nei informacijos gaut. Snaiperis nusprendė vietinės autobusų stoties valytojos pasiteiraut kada koks mikriukas iki Rybačė važiuoja, o ši jam iškart atšovė, kad yra valytoja, o ne informacijos dalintoja. Čia kiekvienas labai griežtai supranta savo pareigas ir nepersistengia kur nereikia.
Belaukiant mikriuko su Egle nusprendėm tūliku pasinaudot, kuris, kaip bebūtų gaila, neatitiko pagrindinio mūsų reikalavimo – nebuvo nemokamas (~0.7LT). Kol atėjo ta pati žavioji valytoja durų atrakint, susidarė nemaža eilė. O kol bandžiau pasinaudot ta jų „skyle“ įniršusių ukrainiečių bobų susirinko dar daugiau. Už minutės jau išgirdau beldimą į duris ir šūkavimus. Išėjus radau Eglę apspiestą bobų ir šaukiančių ant jos. Ir iš kur tiek agresijos? O smagiausia, kad tuom mūsų susitikimas su jom nesibaigė. Atvykus mikriukui jos užėmė mūsų vietas, kurių ir taip buvo minimaliai. Mes ir taip su savo kupriakais užimam dvigubai daugiau vietos, o dar tos akis kabina, kažką aiškina. Jos ant mūsų ukrainietiškai kažką, o mes savo rūstybę lietuviškai. O dar prisiminus nuoskaudas dėl tūliko… Visgi viršus mūsų, jos pasidavė. Bet nuo to kažkaip vietos mikriuke nepadaugėjo. Daiktai buvo dėliojami sumuštinio principo = sėdynė + žmogus + kuprinė + kuprinė + kuprinė. Taip pačiam gale apkrautos su Egle nieko nematėm, nors kelias pakrante tęsės. Užtat daug širdį draskančių komentarų girdėdavom: „Numirčiau, jei to grožio pro langą nematyčiau“. Nepergyvenkit. Nemirėm. Užtat atsirado dar vienas naujas draugas Petia. Jis kartu važiavo mikriuku su mumis. Visos pažinties istorijos nepapasakosiu, kuprinės trukdė, nieko nemačiau, pirmą kart jį tik išlipus išvydau Su Pauliumi labai artimi patapo, tai pasirodo jis vynuogynus (o tai reiškia ir vyno) turi. Kas yra labai populiaru šiam krašte. Supratom, kad jis nori būti mūsų draugu ne ką mažiau nei mes jo.
Visgi tai buvo paskutinė kelionė viešuoju ir bet kokiu kitokiu transportu. Ir tik išlipus iš jo pasigirdo pirmieji komentarai į merginų daržus. Kukis mus baisesnėm už ukrainietes išvadino. Suprask kaip nori. Turbūt dėl to, kad mes tebejautėm nuoskaudą toms boboms iš tūliko. Aišku, žmogus ne piktybiškai, bet nuo to karto visąlaik būdavom tos nenormalios Atsisveikinus su Petia prasidėjo mūsų žygis link stovyklavietės Karabi Jailoje. Kelionę pradėjom 10h ryto ir žinojom, kad eisim 15km į 1km aukščio kalną. Merginoms šie skaičiai nelabai ką reiškė. Žinojom, kad eisim daug, bet kad tieeeeek daug… Vos išėjus iš miestelio prasidėjo dejonės „Ar dar daug liko“. Paulius rodė ranka į tą didįjį kalną, o mes iki paskutinės tikėjomės, kad jis juokauja. Kuprinė darės vis sunkesnė ir sunkesnė, pasiilsėjimai vis dažnėdavo ir ilgėdavo. Nuolatinės mūsų dejonės „Ar dar toli?“ ir kiekvieną kart Pauliaus „Nebe daug beliko“ tapo dar viena mūsų auksine fraze. Po 3h kelionės priėjom ežeriuką, kur pasidarėm mini pikniką. O ten pasirodė ir mūsų draugas Petia su keturračiu. Panos iškart pradėjom regzti planą, kaip reiktų visas kuprines jam ant keturračio užmest ir jį į mūsų stovyklą paleist. O mes jau kaip nors užsikapanosim tenais. Arba kaip kitaip jas nugabent nenaudojant fizinės jėgos? Neišdegė. Nešėm. Lipom. Kopėm. Vos nenumirėm. Kelis kart. Po kurio laiko atsirado poreikis skraidančių kilimų ar laukinių arklių su sparnais ir ragu. Nors kai jau buvo „Nebe daug belikę“ užtikom bandą laukinių arklių, deja be sparnų. Kiekvieną kart sustojus pailsėt vis maldavom Paulių mus motyvuot, meluot ir prižadėt, kad tai paskutinis sustojimas ir jau tuoj tuoj prieisim stovyklavietę. Jis tai ir darė. Likus dar belekokiam atstumui prasidėjo pažadai, kad liko tik 3km, kad jau įveikėm kokius 15 taškų iš 22. Už pusvalandžio kelio – vėl 3 km. Dar už valandos – tie patys 3km. Po šios kelionės visi būsim pakeitę supratimą į 3km distanciją. „Nebe daug beliko“ mat.
Bet mes stovyklavietę pasiekėm. Jau temstant. Paulius su Linu išskubėjo urvan vandens parnešt, o likusieji – tento kabint, palapinių statyt. Apturėjom ir pirmąją prabangią vakarienę. Makaronai su sūriu. Ar labiau makaronai ir sūris. Žodžiu, daug makaronų, daug sūrio. O taip pat ir pirmasis siurpraizas – Kukis iš kuprinės ištraukė ananasą, kuris dingo žaibišku greičiu. Atėjus metui arbatai, šokiruojanti žinia. Kur cukrus?!?!?! Nieks neėmė, nieks nepirko, nieks neprisipažįsta. Kadangi kaltųjų nėra Aistė iškart išsitraukė sąrašą, kuriame visi įrodymai, kas ką ir kiek turėjo paimti. Ir paaiškėjo, 2kg cukraus – Kukio pareiga. Dar bandė teisintis, kad pats cukraus nevartoja tai ir neėmė jo. Bet tu paaiškink tai cukraus ištroškusiai bandai. O dar kiek dienų prieš akis!!! Todėl nebuvo dienos, kur tau, nebuvo valandos, kad kas apie cukrų neužsimintų ir savo nuoskaudos neišleistų. Net buvo siūlymų jį atgal miestelin į parduotuvę siųst. „Aš pakilnojęs kuprinę jutau, kad kažko trūksta, tai dvigubai daugiau dešros paėmiau“ – prasidėjo auksinės Kukio frazės. Bet tada dar niekas nežinojo, kad Kukis dar vietoj česnako svogūnų paėmė.
Gegužės 21d. Aistė G. su Gegužiu mus vaišina pusryčiais. Baisiai ankstyvais. Silpnesniųjų kaulai dar tebeskauda iš po vakar (kad ir kaip savimi besididžiuotume). Visgi košė suteikia jėgų ir mes jau pakeliui į daugumos pirmąjį urvą gyvenime. Pirmas urvas, o iš kart „Jubiliejinis“ (Jubileinaja, 50m gylio). Čia jau nebe angaras, kai kokį penketą metrų pirmyn atgal leidies kyli. Linas liko saugot stovyklavietės, kol pirmieji išlindę iš urvo grįš atgal ir jį pakeis. Suradus urvą (kuris buvo tiesiog „skylutė“ žemėje ir niekas nė nebūtų pagalvojęs kas ten dedasi jos viduj) visi suskubo apraišus dėtis. Paulius leidosi pirmas virvių kabint, o visi likusieji rikiavosi į eilę. Tada mes su Egle pasigedom keletos apraišų detalių tat teko grįžt stovyklavietėn jų ieškot. Grįžus atgal prie „Jubiliejinio“ angos beradom Snaiperį su Kukiu. Staigiai susimontavus apraišus panos viena po kitos urvan sulindo. Tą dieną mus džiugino nemokamas lietus tat labai greitai atsirado pirmieji potėpiai ant šviežut naujutėlio Humanos kombinezono.
Rasa
„Po ilgo šventinio sekmadienio kėlėmės anksti ryte. Atėjo pirmoji laipiojimų diena. Pylė lietus, o aš likau saugoti viršuj, o Linas – stovyklą. Tikėjausi, kad bus vienaip , o gavos kitaip. Leidomės į ankštą skylę, nors Paulius buvo prižadėjęs, kad urvai bus dideli ir landos didžiulės. Vieną po kito suleidau draugus – užtruko gal porą valandų. Tikėjausi, kad jie pradės lipti, o jie tik pradėjo aikčiot kaip smagu, kaip gražu ir aš viską girdėjau, nors ir 50m po žeme. Vis tiek galiausiai išlindo švytinti Aistė – „kaip nuostabu apačioj“. Iš paskos Gegužis.
Puoliau leistis aš. Iš pradžių buvo siaura. Po to platėjo. Apačioj tikrai didelės erdvės. Jausmas, kaip bažnyčioje, o ir vietos panašiai. Po to vėl į viršų. Patiko labai. Iš tikro turbūt verta važiuoti ir dėl vieno urvo.“
Tomas K.
Ir Kukis tikrai nemelavo. Pralindus pro siaurą ankštą angą patenki į vieną iš dviejų salių. Taupant laiką ir gailintis viršuj laukiančio Kukio vaikščiojom porom, kad pirmieji nusileidę ir apsižiūrėję galėtų kilti viršun ir pakeisti jį. Stovim urvo dugne, kur temperatūra turbūt neviršija +5 ir vis dar netikim, kad pralindus pro tokią mažą angą patenki į tokią didybę. Iškart prisiminėm treniruočių metu sakytas Pauliaus kalbas apie gero ciklopo privalumus. Nors šviesos turėjom, bet jos norėjos daugiau ir daugiau. Įsidrąsinę visi pradėjo landžiot į kiekvieną sienoj randančią skylę. Ir net negalvojant ar po to pavyks išlįst ar ne. Landžiojom kiek galėjom, kol patekom į vieną iš salės salelių, kai pakėlus galvą į viršų matai neapsakomą stalaktitų grožį. Stalaktitai ir stalagmitai auga ne tik nuo viršaus, bet ir nuo apačios, o susijungę suformuoja koloną. Ir kokie jausmai apima žinant, kad vienas stalagmito centimetras susiformuoja per 1000 metų, o priešais stovinti kolona kelis kart už tave didesnė?
Landžiojom, bridom, šliaužėm, kopėm, lipom… Džiaugėmės Kol sušalom. Laukėm kol nusileis paskutinieji Kukis su Linuliu ir tada mes jau kilsim atgal. Ten žemai mus pasiekė gandai, kad nemokamą lietų keitė ne ką mažiau nemokama saulė. Tai pradėjom dainom ir kitokiais raginimais kviest Linulį, kad mes kilt galėtume pradėt. Ir prisišaukėm. Kaip ir reikėjo manyt lipimas viršun užtruko ilgiau. Bet visi laimingi, spindinčiom šypsenom (nes daugiau niekas spindėt išlindus iš urvų negali) patraukėm savo „viešbučio“ link.
Vakarienė, dienos aptarimai, rytojaus planai… Ir kasdien vis didesnė nuoskauda dėl cukraus.
Gegužės 22d. Rytą turėjo pasitikt Eglės ir Kukio ruošti pusryčiai, tačiau techniniai nesklandumai nukėlė pusryčių valgymą porai valandų, tai Paulius nusprendė nieko nelaukt ir išėjo į pirmąjį urvą „Violą“ virvių kabint. Šiandienos planuose mūsų laukė du urvai. Dėl to teko skubintis. Beje, viską lėtino merginų nenoras rengtis iš po vakar šlapia apranga. Ir ko tik jos nedarė, kad juos išdžiovintų. Visko viršūnė buvo, kai naktį šlapius rūbus dėjosi ant savęs arba kartu į miegmaišį, kad kūnai juos sušildytų. Ir tai visai neveikė – panos neišsimiegojo, sušalo, visą naktį drebėjo, o Eglė galiausiai susirgo.
Persivalgę (kas pasitaikydavo gana neretai) visi išskubėjo link Violos. Susirinkus prie urvo Kukis iš savo boto (nešto rankose) ištraukė Trikalašakį. Trikalašakiais vadinom driežus, nors pavadinimas kilo vieno iš Snaiperio galvosūkių dar tebekopiant į kalnus. Trikalašakis, turbūt nuo kvapo batuose, buvo labai apsvaigęs ir sunkiai orientavosi aplinkoje. O sulėtinti jo judesiai buvo puiki proga fotosesijai. Grįžtam prie Violos – 43m gylio urvas, kuriame kažkada tuokės pora jaunuolių. Tai mes ten nusileidę bandėm fantazuot, kur altorius galėjo būt, kur vargonai turėjo stovėt ir t.t. Daugiausia minčių kilo, kaip reiktų savo močiutę į tokį urvą per savo vestuves nuleist? Bet tai kaip ją galiausiai užkelt atgal?
Po apsilankymo šiame urve Linas patapo mūsų nemokamų atrakcionų nemokamu gidu. Ir kur tik nelandžiota jo pagalba. Kol panos nusileidom urvan jis jau buvo iššniukštinėjęs visas pakampes ir mums tik pasakojo, kur lysim, kur pralysim, kur pateksim, ką matysim. Beliko tik spėt iš paskos jam. Taip belandžiodami atradom vandens baseinėlį. Visi ištroškę, bet dar vis nedrąsiai artėjom jo link ir purvinas rankas tiesėm. Galiausiai visus zūbus ten nardinom. Po to karto gerdavom beveik iš kiekvienos urve rastos pelkės. Vanduo šaltas, skaidrus, gardus.
Tądien prasidėjo neoficialios varžybos tarp Gegužio ir Linulio. Merginos kiekvienam iš jų skirdavo taškus už „gerus darbus“. Gegužis iki šiol turėjo didelį taškų bagažą vien už tai, kad iki stovyklavietės turbūt nešė viską, ko mes nepanešdavom. Gitarą ir tą prie jo kuprinės priklijavom. Bet šiandien Linelis ypač išsiveržė į priekį su savo urvų atradimais bei vandens paieškomis. Gal net jo gimtadienį vietoj Gegužio švęsim
Kad ir kaip nesinorėjo atėjo laikas lįst laukan, nes laukė antras urvas. Bet Violą palikt irgi buvo sunku. Kažkada ten speleologų kompanija futbolą viduj žaidė, tai mes irgi gailėjomės, kad kokios frisbio lėkštės nepasiėmėm. Išlindus kapojom pietus. Gabalėlis dešros, riekutė duonos, kazinakas ir vienas gurkšnis šaltos arbatos. Ir mintys apie vandenį. Po to suvokėm, kad mūsų žygį būtų galima kaip realybės šou traktuot – 9 dienos, o ir mes 9iese. Tai būtume galėję kasdien po vieną eliminuot. Visiems buvo aišku, kas būtų kritęs pirmąją dieną – cukraus užmirštuolis Sakiau, kad taip lengvai to niekas nepamiršta. Užtat sugalvojom, kad išvažiuojant jam nupirksim tuos 2kg cukraus ir paslėpsim kuprinėj. Kerštas, bet mes ne iš piktos valios. O kaip sekės vykdyt mūsų planą, skaitykit tolimesnėse eilutėse.
Antrąjį urvą ieškot sekėsi kiek sunkiau. Bet pamačius didįjį įėjimą net akių vyzdžiai išsiplėtė. Žmonės jam Dublianskio vardą davė, tačiau Aistės G. variantas mums labiau lipo – Diablo, kuris buvo 88m gylio. Taip jis ir atrodė. Apaugęs medžiais, apsamanojęs ir su tokio didumo anga, kad ten galėtum parašiutu nusileist. Aistei G. jis nepatiko, tai ilgai dvejojo leistis ten ar ne. Atvykusi komanda prie angos terado tik Linulį, mat Paulius su Kukiu jau po vidų landžiojo. Kol mes „apsiraišiojom“ Linulis jau nudūmė apačion. Nusileidusi apačioj radau Aistę L. su Egle sėdinčias ir nieko neveikiančias. Pasirodo Paulius išėjo Linulio ieškot, kuris jau gerą pusvalandį dingęs. Urvas iš vidaus atrodė ne ką mažiau bauginančiai. Tikras Diablo. Todėl panos pasivaikščiojusios nusprendė lipt atgal. Vėliau ir pradingėlis atsirado, tačiau ūpo landžiot neprarado. Kiekvienas urvas atrodo vis didingesnis, bet šis merginoms ir gana pavojingas pasirodė. Tokiame pasiklyst daug pastangų nereikia, tai ir laksčiau vaikinams įsikabinus iš paskos. Ir vis bandžiau įsivaizduot, kokios mintys aplanko, kai suvoki likęs vienas pats tokiame urve ir nerasdamas ne tik draugų, bet ir išėjimo. Bet Linulio tai negąsdino. O mums tai tapo dienos incidentu.
Išlindusios merginos su Lineliu ir GPS pagalba išėjo namų ieškot. Anksčiau pasitaikydavo, kad toli matydavom prašmėžuojant žmogaus siluetą, o šįkart miške tikrą vyrą matėm. Tai kur tau mergos nenuseks paskui. O kas Lineliui beliko – tik iš paskos mums. Mes jį sekėm tol, kol priėjom jų stovyklavietę. O ten pasirodo rusų kompanija susirinkusi, kurių anglų kalbos lygis toks pats, kaip mano rusų. Tai įsivaizduokit, taip ir bendravom. Vos už keletos minučių iš palapinių išlindo jų mergos ir iškart puolė saviesiems ant kaklo, kad parodytų kieno čia nuosavybė. Išeinant Aistė dar pažadėjo, kad mes grįšim. Nuo to karto jų nebematėm
Ir tai dar ne vakaras. Grįžus į stovyklavietę Linas su Gegužiu išėjo į mūsų šulininį urvą vandens parnešt. Užtruko vyrai. Laukėm. Išalkom. Pavalgėm. Laukėm. Sutemo. Negrįžo. Susinervinom. Išsigandom. Paulius pradėjo ruoštis į paieškas ir šie iškart parsirado. Bet už tokį pradingstamumą abiems iš jų po -2 taškus. Jie pasirodo neturėjo laiko nuovokos ir nesuprato, kiek realiai užtruko. Bet Gegužis greit išpirko savo kaltę ištraukdamas naminį tinginį. Geguži, jei girdi – Tau atleista!
Šį vakarą sėdėjom prabangiai. Turėjom laužą, gėrėm kakavą, smaližiavom. Užgimė naujų idėjų kokių daiktų vertėtų papildomai pasiimt į sekančias keliones. Jei tik Gegužis būtų dalyvaujančiųjų sąrašuose, merginų kuprinių krūvis patrigubėtų. Vis tiek Gegužis jas neš Šį vakarą net Aistė G. įsidrąsino į rankas gitarą paimt (nors prieš tai vakarą mums koncertavo tik Aistė L. ir Paulius). Tai jei tik Gegužis su mumis dar kur keliaus, kitą kart ir pianiną imtume. Net ir Snaiperis grojo, tai turėjom nuostabų pageidavimų koncertą, netgi sakyčiau patį muzikos festivalį.
Rasa
„Šios dienos (antradienio) didžiausias įvykis – Kukio atradimas – naujas urvas. O buvo taip. Ėjome namo iš Diablo (Dubliansko) urvo. O pavadinau jį Diablo dėl to, kad jis velniškai baisus ir niūrus. Taigi Kukis rado skylę žemėje. Visi sustojome aplink ją – graži, tamsi… Džiaugiamės visi, kad naują urvą aptikom. Ir nusprendėm pamatuoti ar gilu. Kukis metė akmenį ir BUM! Todėl nusprendėm pavadinti šį urvą Šutka.“
Prie vakarienės laužo: „Aš nesuprantu kakavos skonio“
Aistė G.
Pusei kompanijos jau išsiskirsčius į miegamuosius likusieji džiaugės paskutiniais gitarų skambesiais. Mums su Aiste dar nesinorėjo grįžti savojon palapinėn, kuri tapo kaip karantinu. Visos čiaudi, kosti, o ir skruzdėlės netikėtai namus okupavo. bet kol jos nekanda gyvenam kartu. Tada Kukis priminė vyrų siūlymą „pasimaišyt“ palapinėse tik atvykus į stovyklavietę. Panų tai netenkino, o Kukis atrėžė: „Tai nepergyvenk, vis tiek niekas nebūtų prie jūsų lindęs“. Po tokių komentarų normaliom ir nebesijauti. Nusibraukusi juoko ašaras suskubau šią frazę į metraštį užrašyt. Kukis tai pamatęs šovė dar vieną: „Nieko negaliu kalbėt, viską užrašinėja“. Kuki, jei ne Tu, šis metraštis prarastų pusę savo žavesio
Gegužės 23d. Pusryčiai vyko sklandžiai ir labai laiku, nes už juos atsakingi buvo Gegužis ir Aistė L. Po to urvo paieškos. Pakeliui praėjom didelį ir įspūdingą urvą (Didįjį Buzluką). Jo mūsų planuose kaip ir nebuvo, bet grįžt bent pasifotkint.
Atvykom į savąjį Kruberį, kuris mūsų galutine nuomone buvo 67m gylio, nors Pauliaus rimtos rašliavos teigė, kad tik 62m. Bet mes geriau žinom, kiek metrų kilom ir leidomės. Kukis liko viršuj saugot, o mes visi viens po kito greit greit greit… Persisegimo taškų nedaug, urvo anga didžiulė, samanom puošta, todėl leistis buvo įspūdingai gražu. Nusileidus nusiėmėm apraišus ir sulaukę visų išėjom ežeriuko ieškot, mat čia buvo vienas iš tų Pauliaus senovėj jau lankytų urvų. Vaikinai nardė urve kaip vandeny, o mums ir su apraišais sunkiau sekės. Matai skylę už keleto metrų ir kaip ten patekt, jei net kojos pastatyt tvirtai nėra kur? Jiems tai nekliudė, o mes, kaip protingos, subrendusios ir savo gyvybe bei sveikata rizikuot nelinkusios asmenybės grįžom apraišų pasiimt. Tada tęsėm kelionę gilyn. Visgi Pauliaus minėto ežerėlio neradom, bet radom kitą, mūsų manymu irgi įspūdingą. Žaidėm su šviesom, fotografavomės, krykštavom, džiaugėmės, sušalom. Panos nusprendė grįžt atgal ir leisti Kukiui pasidžiaugti urvo gėriu. Išlipus Eglės gripas paėmė viršų. Apklojom viskuo, ką radom (net ir purvinais kombinezonais) ir leidom jai ilsėtis kol vyrai grįš. Kukis nusileido paskutinis, bet kas keisčiausia išlindo pirmas, mat jam ten nieko įspūdingo nebuvo. Bet buvo smagu, kad galėjom visi kartu papiepaut, įspūdžiais pasidalint (mat visada komanda dalindavosi į grupes ir taupant laiką atsiskirdavo ir nelaukdavo viena kitos) ir iš Kukio bajerių pažvengt, eilinį kart cukraus nuoskaudas prisimint… Galiausiai Kukis išrišo, ko mes po tuos urvus landžiojam – iš neturėjimo ką veikt. Juk augintume bulves, gyvulius tai nė minties tokios nebūtų. Nesiginčysi. Be to Kukis buvo piktas, kad vienas turėjo 3 valandas viršuj laukt kol mes grįšim. Dėl to jis atrado „nachališkumo principą“, kuris teigia, kad einant į urvus reikia ne tik raumenį užsiaugint, bet ir širdį pasikietint. Va taip va.
Taip pat sugalvojom verslo idėją, bet tikimės spėt ją užpatentuot, kol jūs apie tai perskaitysit. Jeigu 62m būtų 20 aukštų namas, tai grįžus bus galima leistis nuo namų ir langus valyt. Pirmiausia purvina ranka perbrauki per langą, o tada jau barškini į jį ir klausi ar nereikia valymo paslaugų. Tik nebarškinti į virtuvę, kad su peiliu neišlįstų.
Galiausiai susirinkę šmutkes patraukėm namų link, bet „užsukom“ prie Didžiojo Buzluko ir užsidegėm noru leistis vidun. Rimtai gal čia koks užkratas, bet kuo ilgiau čia būni, tuo daugiau urvų aplankyt noris. O dar žinant, kad sekančią dieną laukia paskutinysis.
Kadangi Eglei buvo visai prastai, ji pasiėmusi GPS išėjo stovyklavietės ieškot. O mes tuo tarpu leidomės varnos lizdu papuoštu lediniu urvu. Didysis Buzlukas yra 81m gylio, iš kurių mes įveikėm tik kokį 50m dėl virvės trūkumo, nes leidimasis urvan buvo nuožulnus. Apmaudu, bet ką darysi. Aišku, ne visiems virvės buvo reikalingos Tačiau ir čia kažkas naujo, kažkas savotiško ir kažkas kitaip. Leidies žemyn, o po kojom ledas. Sienos taipogi ledu puoštos. Apačioj dar daugiau ledo, bet virvės nebėr. Dėl to neužilgo teko grįžti atgal.
Parsiradus namo iškart patikrinom ar Eglė nepasekė Linulio pavyzdžiu ir nedingo. Ne. Įsitaisius miegamajam serga ir tiek. Vakarienės nesigaminom. Pietų likučius tvarkėm. Užtat kakavą saldžią gėrėm, žaidimus žaidėm. Žaidimai rimti, intelektualūs, priverčiantys mąstyt ir istoriją prisimint. O tu prisimink įvykius, kurie buvo anksčiau nei prieš 11 metų? Kaip? Niekaip. Todėl panoms ir sekės pralaimėt. Nors Aistė turbūt visam gyvenimui prisimins kas yra maža kiaulė, prasidedanti raidėm PA.
Gegužės 24d. Rytas. Paskutinis urvas. Visi su nekantrumu (o merginos ir su šiokiu tokiu nerimu) laukia giliausio leidimosi per visą žygį. Monastyr Čiokrak. 110m po žeme (kokių 35 aukštų namas nevalytais langais. Pasiskirstėm komanda į dvi dalis, kad visiems prie urvo nereikėtų šalt.
Rasa
„Paskutinis urvas į kurį lindome buvo pats giliausias ir kitoks nei visi prieš tai matyti urvai. Viskas prasidėjo nuo to, kad mes pasidalinome į dvi grupes, kad nereiktų ilgai laukti prie urvo. Kadangi mes intensyviai žaidėme su lėkšte, nei vienas neišgirdome urvo pavadinimo ir GPS‘e susiradę kažkokį tašką ėjome link jo (po to išsiaiškinome, kad jis visiškai priešingoje pusėje). Bet po kokio pusvalandžio eidami reikiama kryptimi išgirdome saviškių balsus ir priėję pamatėme didelę skylę, kurios dugno nesimatė. Mes su Gegužiu pakeitėme budintį Snaiperį ir išleidome jį kartu su Egle ir Aiste L. žemyn. Belaukiant draugų nusprendėme papietauti, nes žinojome, kad iškilsime paskutiniai ir maisto mums nebeliks (o arkliams gi daug reikia!). Lietui lyjant ir bepradedant darytis šalta, išgirdome kažką kylant iš urvo, o tai buvo permirkusi ir pavargusi Rasa, kuri turėjo kilti pirma vietoj Kukio. Leidimąsis į 80 metrų gylio šulinį buvo puikus, ypač paskutiniai 30 metrų, kur šulinys išplatėja į didelę salę ir galima leistis dideliu greičiu.“
Linas
„Nusileidus žemyn, laukia siurpraizas t.y. čiupa čiups ir mūsų krikštas su fotosesija… Nerealu. Po visko mes su panelėm lekiam paskui viso žygio atrakcionų vadą, Linelį. Salės didelės, vaizdai nerealūs, nesinori kažko praleisti, tai tenka palandžioji ir per mažas angas, kad patektume į kitas sales… Linui neįveikiamų vietų nebuvo, kol vienoje baloje neišsimaudė, o kad nebūtų toks jau švarus, tai grįžtant aš jį dar kartą pakrikštijau purvu. Prasidėjo tada vyrų mūšis, kol neatėjome iki panelių, kurios visą tą laiką bandė sužinoti ką mes ten darome… Tada mes su Linu nusprendėm, kad jas taip pat dar reikia pakrikštyti ,,nemokamu” purvu ant veidų… Bet merginos pasirodo irgi buvo pasiruošusios ir nenusileido mums. Tada ir prasidėjo gaudynės urve…. Po visko mes su Linu keliaujam toliau apžiūrėti tas vietas, kur dar nebuvom. Lipam, leidžiamės ko tik nedarom, kad visur kur tik įmanoma būtų galima patekti.“
Mindaugas (Gegužis)
„Galiausiai Mindaugas išsitraukė pusė šokolado ir atsisėdę prie švarios balos, pasimėgavom ta akimirka užkandžiaudami. Tada abu nutarėme, kad čia tai gyvenimas! Kai daugiau nieko nereikia, niekas nekelia rūpesčių ir esi apsuptas draugų ir gamtos. Ir nesvarbu, sunku ar nesunku pakilti iš urvo, bet ten nusileisti tikrai reikia, nes įspūdžiai ir emocijos tikrai nepamirštamos.“
Linas (tas pats)
Belaukiant, kol „arkliai“ parsiras iš urvo, likusi komandos dalis pietavo, įspūdžiais dalinosi, savimi grožėjosi (purvais apdrabstyti šįkart buvo ne tik kombinezonai, bet ir veidai). Eglė susipergyveno, kad jos šalmas purvinas. „O tu į veidrodį pasižiūrėk“ – jau turbūt nebesuskaičiuojama auksinė Kukio frazė
Gegužės 25d. Prasidėjo kelionė atgal. Merginos iškart prisiminė Petia ir visos kelionės atgal metu laidė užuominas Pauliui, kad jis jam parašytų. „Petia gi vyno rūsius turi“. „Gal Petia namo parsives ir nusiprausti leis“. „Gal Petia paatostogauti dar leis“ Neišdegė. Nebesutikom daugiau Petios. Bet žinok, mes Tave tik geru minim ir geriausio vyno sezono linkim
Kelionė atgal buvo daug greitesnė. Daug. Nors kelias nesutrumpėjo, bet nė nepajusdavom, kaip laikas bėgo, o mes vis arčiau ir arčiau civilizacijos. Pakeliui sutikom dar vienus rusus (turbūt) bestovyklaujant. Nusprendėm, kad jiems dar tik pirmosios dienos, nes buvo švarūs kaip iš skalbimo miltelių reklamos.
Leidžiantis ir Pauliui turėjo būt lengviau su mumis. Jam nebereikėjo mūsų motyvuot ir skubint. Šįkart tai darė vynas. Visi žinojom kas mūsų laukia apačioj. Tai kojos pačios dėliojos viena po kitos.
Pasiekus Rybače miestelį iškart pajūrio link patraukėm. Džiaugėmės nemokama Juodąją jūra, nors dėl šalčio dar kankino dvejonės ar verta maudytis ar ne. Čia vertėtų paminėti „kranksiančių varlių chorą“, kurios kosėjo, čiaudėjo ir kitaip aplinkinius baidė. Bet nėra nieko nepagydomo. Gaivieji ir gaivinantys gėrimai, ledai… Jau žiūrėk ir jūra, ir nebe taip šalta… Ir vakarienės taisytis nebereikia. Įsikūrėm pliaže netoli rusų palapinės, kurie mums iškart arbatos pasiūlė. Vis dar be cukraus O tu užkišk kompaniją arbata, kuri visą savaitę apie vietinį vyną svajojo. Ir prisisvajojo. Dainos vakarą liejosi laisvai. Ir aš ten buvau. Alų vyną gėriau. Dainavau. Turbūt rusiškai pramokau. Nors tą vakarą turbūt ir su japonais būtume susišnekėję…
Rytą iš palapinės išlindau turbūt paskutinė. Vaizdas: kas tarp viso mūsų šlamšto knaisiojas ir bando pakuotis, kas prie jūros ant akmenų bejėgiškai drybso, kas šiaip vietos neranda. Išgirdau, kad chebra delfinais šokinėjančiais jūroje džiaugias. Ilgai galvojau, kuris iš mūsų girtesnis, kol pati jų nepamačiau. Įrodymų nėra, nuotraukų nepadarėm, bet jie ten tikrai plaukioja.
Staigiai grįžom į realybę, nes grįžo Paulius su bilietais rėkdamas, kad liko 40min. susipakuot visą mantą. Ir neaišku iš kur atsirado kažkoks čiuvas, kuris užsimanė, kad mes už nakvynę susimokėtumėme. Kempingas mat čia kažkoks. Dar gražiau. Matomai nežinojo, kad mes nemokamoj kelionėj esam. Supykdė mus, susinervino pats. Išėjo turbūt kokio „vado“ ieškot ar bobutei pasiskųst (kas Ukrainoj būtų puiki gąsdinimo priemonė, žinant vietines bobutes) ir nebegrįžo. O mes greit susipakavom ir jau vėl kaip šprotai mikriuke sėdėjom.
Grįžę į Aluštą pasilikom kuprines ir nusprendėm toliau važiuot iki Jaltos, pilaitės ant jūros kranto apžiūrėt. Mikriukai iki ten važiuoja kas pusvalandį principu vežu tiek, kiek telpa. O mūsų tilpo ten daug. Labai daug. Sakyčiau per daug.
Atvykus daug ten laiko neturėjom. Nusileidom link pilaitės, ją apžiūrėjom, pasifotografavom ir ruošėmės atgal. Ir šiaip dar civilizacijoj nelabai jaukiai jaučiamės. Laukuose buvo drąsiau. Visgi grįžtant komandai teko išsiskirt nes ne visi betilpo į važiuojančią skardinę. Antrasis ekipažas antrojo šanso negalėjo praleist, tai brovės į vidų visa jėga. Taip ir važinėjom visą dieną iš vieno taško į kitą. Jeigu pasisekė, rasi kur atsisėst, reiškias miegosi. Taip ir prisimenam visą kelionę iki Simferopolio. Ten turėjom truputį laiko apsipirkimui (mūsų „arkliai“ tuo metu alaus ieškojo).
Traukinyje tęsės žmonių kraupinimai. Primenu – esam daugiau kaip savaitę nesimaudę, nekeitę rūbų ir nematę savęs veidrodyje. Ir kaip tyčia turim šonines traukinio sėdynes, o mūsų „kaimynai“ – ukrainiečiai paaugliai ir jų mokytojos. Nujautėm, kad kelionė nedžiugins. Tai mes iškart norint juos nukenksmint ištraukėm kojas iš batų, įsitaisėm ir nusprendėm pavakarieniaut. Desertui kapojom sausainių trupinius užsigerdami „arklių“ turimu alumi. Nesulaukti komentarų buvo neįmanoma
Po daugybės valandų kelionės pasiekėm Kijevą, kur turėjom 8 valandas laisvės. Miestas šventė savo gimtadienį tai žmonių vėl per daug. Atlikom pareigą – barščių ir Kijevo kotleto prikirtom. Pasivaikščiojom, pasigrožėjom, paskutinius grivinus išleidom. Susitikus visiems vėl stoty supratom, kad „arkliai“ tikrai paskutinius išleido. Svarbiausia – turim cukraus Kukiui. Tuos 2kg sudėjom į maišiukus, įdėjom raštelį (kad negalvotų, jog rimtai jį turėjo, bet pamiršo) ir paslėpėm kuprinėj.
Taigi autobusas pajuda 19.40 link Vilniaus. Paskutinis mūsų transportas, paskutinė mūsų kelio atkarpa kartu. Kertant Baltarusijos pasienį susimąstėm apie ten dirbančiųjų pareigas. Kaip vadinasi tasai, kuris įlipęs į autobusą suskaičiuoja keleivius? Nepaisant to, kad tą patį prieš tai padaro renkantysis pasus.
Gegužės 26d. 9h ryto žengėm kojom Vilniaus autobusų stoty, kur mus pasitiko Pauliaus šeimyna. Kadangi visi skirstėmės į savas puses, reikėjo apraišus ir likusią amuniciją palikti vadui. Besikapstant po kuprines visi sužiuro Kukio pusėn. Taip, jis rado jį. Cukrų Tomai, tu tikrai nuspalvinai mūsų kelionę.
Beliko sunkiausia akimirka. Atsisveikinimas. Ir visi kas kur – Kaunan, Klaipėdon, baran (garantuoju, kad tai buvo tarpinė „arklių“ stotelė).
Pastebėjimai:
- Labai nemokama kelionė „all included” daugumai atsiėjo vos 500LT. Tuo tarpu arklių biudžetas (įskaitant alų ir kitus gaiviuosius gėrimus) siekė beveik 800LT.
-Visi grįžom sveikesni nei išvykom (neskaitant pūslių ant kojų ir keletos erkių vaistinėlės net neprireikė).
- Nė karto nesusipykom. Ir net nesimušom.
- Valgėm geriau nei namuose (bent jau studentai).
- Supratom, kad antrąją pusę prieš vedantis prie altoriaus vesimės į žygį (bent jau žinosi ko gyvenime gali tikėtis).
- Nuo šiol dėl atsargumo kiekvienas papildomai pasiimsim savo cukraus (niekada nežinosi).
Rasa