Velykos. Climbing Jura

Laikas: 2012-04-06/09
Vieta: Jura
Dalyviai: Justas K., Jolita B., Paulius L., Brigita K., Mindaugas J., Linas G., Andrejus J., Andrius G.(vadas)

"Laukiau kada man čia teks jau eit į mašiną ir važiuot link 119 kur visi susitiksim, bet kaip tik gaunu Lokio sms'a "jei paimtumėt mane nuo saab centro būtų greičiau". Nu ką, sėdu į mašiną, važiuoju pas Lokį, tada varom pas jį į namus, jis susikrauna daiktus, pavėluotai atvarom į 119 ir iš ten pradedam kelionę. Čia ir atsirado linksmo ir greito skirtumai :) Vienas ekipažas mūsų (Lokys, Brigita, Jolita ir aš) buvo linksmieji, kurie dar po Kauną vėžinosi ir iš namų pasiiminėjo ką pamiršo. O greitieji važiavo tiesiai link Juros. Greitieji linksmųjų kokį pusvalandį palaukė prie sienos, ten turėjom susitikti. Sekantis sustojimas buvo Lodzej, man rodos. Greitieji vėl, begėdiškai viršydami greitį nulėkė į Lodzę ir laukė linksmųjų, kurie tuo metu fotografavo pilnatį, pirko alų ir linksmai leido laiką klausydami "Boney m" ir ant 70 km/h vilkdamiesi keliu. Nu prie Lodzes jie vėl mūsų gerokai palaukė. Išvažiavom vėl. Linksmasis ekipažas toliau laimingai fotografavosi, žaidė, triukšmavo ir vilkosi tai 50km/h, tai 100km/h. Kol galų gale susiėmė ir pastebėjo, kad jau naktis, o dar nei Varšuvos neprivažiavom, o greitasis ekipažas jau skambina ir klausia kur mes dingom. Bet po dar valandėlės greitojo ekipažo laukimo visi susitikom ir jau kartu išvažiavom link uolu.
Čia buvo linksmoji dalis nr1.
Tada laipiojom Juroj, fotografavom, bus daug gražių nuotraukų, sutikom lietuvių, nusiaubėm vyrų dusą (padarėm pirtį) ir t.t. ( čia manau kiti papasakos, man priklauso jus informuoti apie antrąją keliones dalį :) t.y. grįžimą)
dabar linksmoji dalis nr2.
Susėdom į mašinas pasikutinta dieną , greitieji į kairę atgal 8 keliu, kuris remontuojamas, o linksmieji į dešinę, 7 kelio link kuris neremontuojamas, bet keliasdešimt kilometrų ilgesnis. Važiuojam, Lokys kaip visad tikrina mūsų fonoteką ir ieško naujų diskų. Visi senkasi, klauso muziką vairuotojas Ratata tyliai vairuoja ir stengiasi greičiau išsiblaivyti. Pakeliui užsukam apžiūrėti kažkokios didžiulės akmeninės pilies ant didžiulio stataus kalno. Tada 8 kelias išplatėja ir tampa tikru greitkeliu, lekiam 180kmh kol kelias geras. Ir nuvažiavus apie 130km, šiek tiek už Godom miesto mašina užgęsta važiuojant. Sustojam vidury 3 juostu kelio. Lenkai pasiunta pradeda pypsinti, keiksnoti, mojuoti. Vairuotojas šoka iš mašinos su ryškia liemene ir eina į bagažinę ieškoti avarinio ženklo. Bet ji visa užkrauta. Visa įgula iškraudinėja bagažinę ant kelio, lenkai išvis nebesupranta kas čia vyksta ir kaip kokie silpnapročių palikuonys įsivaizduoja, kad mes sustojom palapinės statyti. Žodžiu, suradus avarinį ženklą jį išlankstau ir einu į mašinų srautą, ten jos važiuoja apie 110-140kmh. Ir tas jausmas, kai tu eini tiesiai į mašinas, kurios tau pypsina, mirksi, čiuožia jų padangos nuo stabdymo ir tu vis tiek ženklą neš pirmyn, nu šitas jausmas ant tiek geras, kad niekio panašaus man dar gyvenime nėra buvę. Yra tekę ristis kalnuose nuo šlaito į tarpeklį ir stabdytis nagais, tada galvojau jau viskas, ate visiem. Bet eiti į toki mašinų srautą, tai baisiau negu pačiam savo noru ristis nuo kalno. Tai panašiai kaip stovėti ant tilto turėklo ir ruoštis nušokti, tik kai eini į mašinas skirtumas ne kad lauki kol nušoksi nuo tilto, bet kad jau nušokai ir krenti į upę. Nešdamas ženklą aš ėjau į savo "upę", bet nieko, viskas baigėsi gerai. Pavyko operatyviai nuvaryti mašiną nuo kelio. Tada kai saugiai sėdėjom stotelėje pradėjom visiem skambinėti ir pašokę įvyko taip. Iškvietėm greitųjų ekipažą, kurie surinko įgulos dalis, Jolita su Lokiu ir išvežė į Lietuvą. O mes su Brigita likom laukti Jono, kuris ką tik laaabai gerai suskrido parasparniu (nes tai buvo pirmi jo žodžiai po to, kai mes pasakėm "atvažiuok į Varšuvą partempti"). Nu pagyrę Joną, kad tikrai šauniai skrido pakalbėjom apie reikalus ir gimė planas. Jonas tuoj nuo Kryžkalnio partranzuoja į Babtus, susirenka šmutkes, važiuoja pas mane į namus, gauna Peugeot raktus, sėda į kitą mano mašiną ir važiuoja į Lenkiją mūsų parvilkti į Lietuvą. 4 nakties jis nueina pamiegoti, ryte aštunta atsikėlęs jau vėl važiuoja pas mus ir gerokai po pietų Peugeot jau čia!!! Tada sugedo ir Peugeot. Lūžo įtempėjas, pabiro guoliai, dirželis nulėkė, ir akumas jau beveik iškrautas... Supratę, kad andromedos čia nesuremontuosim (andromeda - Renault grand scenic, linksmųjų ekipažo kosminis laivas). Jonas su Brigita išėjo ieškoti pagalbos į kaimą, radom kažkokį meistrelį, jis mum sutvarkė mašiną už 350zlotu (280lt). Su Jonu nusprendėm, kad lenkas su mum dar visai sąžiningai paskaičiavo. Nu ir ką, Pežo važiuoja, andromeda ant buksyro ir Varšuvos link. Toliau buvo smulkiu nutikimų. Vienas didesnių, kad Jonas Varšuvos centre pasiklydo.... Šiaip gerai viskas ant 110km/h ir ant buksyro parvilkom andromeda į Lietuvą. Suvalkuose prisipirkom visokio šūdo už likusius zlotus.
Justas K.

O nutiko taip, kad sėdėjom kažkada kažkur ir pasiūlė Andrius važiuoji į Lenkiją ant uolų palaipioti. Pagalvojau, į aplink linksinčias galvas pažiūrėjau ir sutikau. Tada atėjo noras ir palaipioti ir pasportuoti daugiau, nes tikrai neįsivaizdavau ko reikėtų tikėtis. Visi tik kaip susitarė sakė, jog laipiojimas uolomis labai skiriasi nuo laipiojimo dirbtine sienele. Kiek pasiruošus iš susiruošus marginti kiaušinių iškeliavome į Lenkiją.
Linksmai nuvažiavom su gal net senesnėm dainom už mane, kurios labiausiai kėlė nuotaiką. Atvažiavę į vietą dar sutikom draugus turistus iš Vilniaus.
Pirma mano mintis pamačius pirmąją dieną uolas (niekad prieš tai nelaipiojau) – niekur aš čia nelipsiu. Baugiu žvilgsniu apsidariau, pasižiūrėjau kaip lipa ir vis dėlto nuspendžiau pati pabandyti. Aišku pradėti kur lengviausia man atrodė. Ir ką sau manot – žiūriu, kad įlipu ir šen ir ten. Apsidžiaugiau savim ir pagalvojau, kad dar noriu.:) Smagu, kad rankytės laikė. Paskutiniąją dieną jau pykau ant savo rankų, nes visai nenorėjo manęs laikyti ir iš pradžių kur lengvai lipau jau nebesilipo. Jausmas įdomus ir traukiantis kaberotis uolomis pamirštant, kas ant žemės darosi. Kiek savo jėgomis dar buvo. Svarbiausia, kuo džiaugiuosi, jog niekas nenukentėjo ir nieko blogo sau nepasidarė.
Reikia dar užsiminti, kad sugedo mūsų naujoji, tikrai ne labai pigioji Justo (Ratata) mašina viduryje autostrados, kur mašinos greitai lekia. Šiaip taip nustūmėme mes ją į aikštelę netoli, susodinom visus dirbančius į kitą mašiną ir pradėjom laukt partempimo pagalbos iš Lietuvos. Mūsų gelbėti atvažiavo Pageba, tik ir kita atvažiavusi mašina iš Lietuvos vos gyva jau buvo. Bėgom tada pas lenkus prašyti pagalbos pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai ir kaip kitaip išėjo. Sunkiai su kalba sekęsi, bet laimės nusišypsojo ir pataisė vietiniai meistreliai, ką reikėjo. Toliau sekė linksma dalis partempti mašina į Lietuvą nuo netoli Krokuvos. Aš vairuoti atsisakiau, bet stengiuosi kuo padėti bent morališkai. Ir taip šiaip taip parsigavom iki Kauno, kuo visi trys buvom be galo patenkinti.
Brigita K.

Su tokia kompanija – nors ir į pasaulio kraštą! Kelionėje nėra kada nuobodžiauti - Lokys su Tratata sugalvos ką iškrėsti :D
O uolos... Jos visada buvo mano sielos atgaiva, kur užsispyrimas ir tikėjimas atsiperka pergalėm, o vaizdai viršuje prisisiurbus prie uolos veikia kaip narkotikas – jau nusileidžiant svajoji apie peizažą kitu kampu..
Ir tas stovėjimas vidury autostrados, kai mašinos lekia tiesiai į tave, paskutinę akimirką pasukdamos kiton juoston.. adrenalino pakako dar kelioms dienom į priekį !
NORIU DAR!!!!!
Jolita B.