Žygis į Ukmergės kraštą arba „Dešimt upelių“

Laikas: 2012-03-23/24
Vieta: Želva, Ukmergės rajonas
Dalyviai: Romas L.(vadas), Akvilė G., Valentas G., Romytė P., Daiva bei Edas N. su drauge

„Atvykus į miestelį, mašinas palikome prie bažnyčios, kuri buvo ne kartą sudeginta ir atstatyta. Po to pradėjome skirstytis daiktus kas ką neš per žygelį. Man kliuvo nešti palapinę, kurią prisitvirtinau prie mažos kuprinės. Pradėjome žygį ir pirmiausiai patraukėme ieškoti miestelyje esančios sinagogos. Nutarėme paklausti miestelio gyventojų kur tiksliai yra sinagoga. Gyventojas ne tik pasakė kur yra, bet kartu nuėjo ir parodė ją. Tai buvo netoli kelio esantis apleistas pastatas. Jis papasakojo, kad šis pastatas karo metais buvo sinagoga ir kad šiame miestelyje vis dar gyvena nemažai žydų.
Pakalbėję patraukėme iki pirmo piliakalnio, kur turėjome valgyti pietus. Jau kurį laiką paėję, pamatę lentelę ant kalno, pagalvojome kad jau atėjome ir bus pietus. Pasirodo, kad ten buvo tik senkapiai. Padarėme pertraukėlę, nes man pradėjo skaudėt nugarą dėl netinkamo palapinės pritvirtinimo. Tad nutarėme, kad palapine įdėsime į Romytės kuprinę ir taip išlyginę svorį, apsikeisime kuprinėmis.
Pagaliau priėjus pirmąjį piliakalnį pavalgėme lauktus pietus. Pasistiprinę ėjome toliau ir taip prasidėjo smagumėliai. Pradžioje labai status šlaitas žemyn ir normalus upeliukas. Taip ir prasidėjo upelis po upelio. Vieni didesni, kiti mažesni.
Smagiausiai buvo kai upelis virto upe Vienas paskui kitą ėjom per nugriuvusį medį prisilaikydami medžio šakomis. Tada atėjo Romytės eilė. Jai pradėjus eiti, ji niekaip negalėjo praeiti per šaką už kurios visi kiti eidami laikėsi. Tada Romas ėmė ir nukirto tą šaką. Šiaip ne taip sukaupusi visą drąsą ir padedama Romo ir manęs (Valento), sugebėjo pereiti per upę. Po to reikėjo tą upelį pereiti ir man, bet šį kartą jau nebuvo už ko pasilaikyti. Man taip pat pagelbėjo Romo ranka ir taip perėjome neįveikiamą upelį.
Po upės sekė pelkė. Iš pradžių ėjome per ją drąsiai, nes dar pašalas nebuvo išėjęs ir visur tvyrojo ledas. Einant gilyn į pelkę šis pasitikėjimas vis blėso ir blėso, kaip ledo stiprumas pelkėje. Galiausiai pelkės pakraštyje ties mišku ėmė ir ledas dingo. Teko keliauti tokiu pačiu principu kaip ir per naujokų žygelį, ieškant kietesnio žolės krūmelio. Tas neišgelbėjo ir galiausiai vis tiek teko truputį sušlapti batus. Išėjus į atvirą vietą netoli kelio teko atsisveikinti su Edu ir jo drauge, nes jie negalėjo pasilikti ir pabaigti žygelį drauge. Išsiskyrus patraukėme ieškoti piliakalnio kur įsikurtume nakvynei. Dar paėję kokius tris kilometrus suradome piliakalnį, kurio dauboje pernakvojome.
Kitą diena patraukėme ieškoti kito piliakalnio. Eiti buvo sunkoka, nes per naktį pasikeitė oras. Pradėjo pūsti stiprus vėjas ir teko eiti prieš jį. Eidami matėme pirmąsias žibutes. Kartas nuo karto vis pamatydavome jau praeitas vietas kol supratome, kad mes eidami padarėme du ratus. Galiausiai nutarėme eiti link mašinos, jau buvo įdienojus. Bet tuo metu supratome, kad nes nežinome ties kurią vieta esame ir nutarėme paklausti šalia esančios sodybos savininkų. Jie mums nurodė tikslią vietą ir paaiškino kaip greičiausiai galėtume grįžti prie mašinos. Eidami nurodyta kryptimi, po nemažo atstumo sugrįžome prie savo mašinos. Žygis buvo tikrai neužmirštamas“

Valentas G.