Meilės ir nepriklausomybės žygelis

Laikas: 2012-02-16/19
Vieta: Nida, Klaipėda
Dalyviai: Tomas K.(vadas), Kipsas (Vidas V.), Akvilė G., Toma Š., Romas L.

„Sveiki keliaunykai,
buvo taip:
16d. per patį pasaulio gražumą- kai mėlynas dangus, šerkšnas ir smagus šaltukas- nors imk ir skelbk nepriklausomybę su Kipsu nuo Kintų patraukėme link Ventės rago.
Šiemet ledas storas- tad puiki proga vienu žygiu aplankyti gražiausius pamario kampelius.
Pirmiausia patraukėme link Mingės- Lietuvos Venecijos- pasižiūrėti uostelyje užšalusių laivų, žiemą dažniausiai kelionėse gamtoje retai sutiksį žmogų- bet šį kartą ant Minijos panašiai kaip maximoj krūva žvejų laukia savo žuvų.
Jie sustirę, mes vos netrumpom- saulė smagiai kepina kai čiuoži. Nuo Mingės pačiupinėjome pamario pelkes. Vienoj tokioj- nei tai saloj, nei tai pelkėj ir likome nakvoti. Visa užnešta keliais ledo sluoksniais- su laužu striuka. Lyg ir bando degti, bet ledo žemė atidrėksta ir baigta.
17d.
Rytas kaip ir sinoptikų žadėta jau apsiniaukęs. Ledo salą košia švelni pūga. Pajudam per nendrynus rago link. Daug nendrynų pašienaujami paliekant tik pakraščius, bet vis tiek jeigu užsimiršti sekti kompasą žiūrėk jau nukrypsti į kairę ar į dešinę.
Nendrynai gerai sulaiko sniegą- susidaro gilios pusnys- gerai jeigu slides atlaiko paviršiaus puta- jei ne sniego iki juosmens.
Išsivadavę iš nendrynų pasiekiam Ventės ragą. kažkada ten būta pilies- dabar belikę tik akmenys vandenyje. Na ir žiedavimo stotis su gražuoliu švyturiu ant kranto.
Po nakties be laužo beldžiamės į švyturį. Arbatos.
Tikėjomės bus kokia valdiška įstaiga- pasirodo tam švyturį bobutė gyvenanti. Bandėm klausti apie paukščius, ar labai jaučia gera gyventi- sakė ragas čia.. Vėjai kiaurai košia ir nieko gero.
Bet išvirė arbatos jau ir klausinėti pradėjo ar mes valgyti nenorim, bet matėme, kad labai jau ilgai pietūs truks- vis lėkdavo pasimelsti prie radijos kitame kambaryje- transliavo mišias.
Nuo Ventės žemėlapyje nuimam kampą ir pasileidžiam per marias. Labai nustembam, kad pasirodo nuo Ventės rago einantis molas yra ne į vakarus o į pietus.
Per marias čiuoždami nematome priekį esančio kranto. Tenka vėl orientuotis pagal kompasą. Atsibodus žiūrinėti rodykles, sumetame kad labai patogu čiuožti ir pagal pūgos nešamą sniegą- jis turi kirsti mūsų kelią įstrižai.
Numanome marių viduryje sėdam pietauti. Aplinkui nieko- nesimato net horizontų- baltas dangus susilieja su baltu dangumi. Žiūrėk kur nori, suk galvą kur nori- taip va atrodo niekas, niekur. Rodos trumpai prisėdom- bet sniegas puolė ir mus trinti užnešė slides, pradėjo slėpti kuprines.
Vis tik marios nėra tuščios- kaip pingvinai tolumoje būriuojasi žvejai, didžiules roges ir kartais žvejus ant jų tampo storais ratais keisti visureigiai. Atsiveriančiuose ledo properšose galima žvilgtelt į tamsią gilumą- matosi žolės. Marios kalba- intensyviau nei ant ežerų ar ant Kauno marių. kartais bumbteli vos ne po kojomis. Jeigu norite vaizdžiai- kartą net dairiausi ar tik ne fotoaparatas į ledą nebumbtelėjo. Toks va lygiai garsas. Galite pabandyti namuose- ir žinosite kaip skamba marios žiemą,
Iki kito kranto apie 10km. Tikėjomės nukrypti bent pora kilometrų į šoną, bet apsirikome gal kelias šimtais metrų tik- pataikome beveik į Pervalką. Po to kaip patyrę jūrų vilkai likus kokiam puskilometriui iki kranto pasinaudodami palankiu vėju pasukam kursą į Pervalką. Ir kalant pūgai į nugaras nuplaniruojame iki kyšulio prieš ją.
Ten laipinamės į krantą- po dienos baltumoje daugybė detalių užgriūva vėl užgriūva akis. Gražu kaip per Kalėdas- didžiulės pusnys, sniegas prievartauja eglaites gultis ant žemės. Po viena skarota ir mes kuriamės. Degtukai sušlapę. Kaip lokiai pusnyse krintam į žiemos miegą 12kai valandų. Rytoj Vidurdienį atvyksta draugai.
18d
Mūsų eskadrona papildo Akvilė, Romas, Toma ir pečius su zyma.
Jazuojame iki švyturio mariose. Pakeliui randame motociklą dideliais ratais. Paliktas sniegynuos- trūko grandinė. Pilotas gal kur po ledu paslėptas- niekur nematyti.
Apžiūrėję vietinius technikos stebuklus ropščiamės ant kranto- kopos. Matau jas jau gal šimtąjį kartą- bet gražu ir tiek. Svaigstam per jas Juodkrantės link. Prasidėjus teletabių šaliai sukame į mišką- laikas zymai.
Su zyma nepratus gavosi daug vargo. Didžiulė- tilptų gal ir nedidelis automobilis viduj. Šalta- Kartą užgeso. Bet jau kai įkūrėme pečiu ir sušilo- šilta buvo kaip troboj iki paryčiu. Pagal visas tradicijas reiktų pakurstyti vis- bet gi kokia meilė ir nepriklausomybė be truputėlio kančios juolab praskaidrintos Kipso eilėmis apie ją- tėvynę.
19d
Nida visą laiką buvo kažkas tokio iš fantastikos ką gali srities. Šį kartą joje apturėjom slidžių žygį per lietų.
Rytą pradėjo lyti. Bet Romas su vieninteliu degtuku sugebėjo užkurti zymos pečiu ir pradžiovinti ją. Mūsų Kipsas, perėjusias užšalusias marias, už galingų pečių palikęs užšalusiuose uostuose vienišus laivus, per kopęs Neringos kalnus dezertyruoja- sako lyg ir Klaipėdoj koncertas filharmonijoj ar kaip ten. O mums gerai ir be muzikos- žiemos žygis per lietų neretai pasitaikanti atrakcija. Praskaidrinam dar jį čiuožimu palei jūrą- sniegas šlapias- kojos klimpsta o aš dar lyg šaldytuvą tempiu zymos pečių.
Į Klaipėdą grįžtam jau pavasarinę- mariose per kurias taip šauniai čiuožėm kliuksi vanduo- pavasaris. Žiema išvyksta, bet sako dar grįš- iki!
Tegyvuoja žygiai!“
Tomas K.