Kaip trys durniai laimės ieškojo

Laikas: 2012-02-04/05
Vieta: Lietavos apylinkės
Dalyviai: Saulius Š. (Šmukštaras), Vytenis D. (Briedis ar kaip jį dabar vadina), Vytautas L.

„La,
Čia praėjusį savaitgalį trys nenormalai išsikratė visus pelenus ir nutarė pasibastyti po Lietavos apylinkes: Šmu, Vycka (Briedis) ir Vytas toks.
Kaip ir priklauso, pasiėmė palapinę, Trangia (dujinę viryklę), slides ir iščiuožėme iš Upninkų palei Šventąją žemyn. Iš pradžių nustembu, kai iš vienos trobos išlenda žmogelis ir pradeda aiškintis, ko čia fotografuoju jo namą ir kur dėsiu tas nuotraukas. Išsiskiriame taikiai, bet vis tiek nesmagu, kaip keičiasi žmonės, kokie įsibauginę jie. Kažin ar arbatos jau kur begautum išsivirti.
Saulutė skaisčiai šviečia danguje, ganėtinai šilta, sakyčiau apie -20. Tik ilgai stoviniuoti nesinori, nes tuoj ledėsis sukabina visą kūną, o po pietų į žmogų atvirsti tik po gero pusvalandžio čiuožimo. Vakarėjant pasiekiame Šventosios ir Neries santaką, kuriame kadaise buvo Santakos kaimelis. Apžvelgiame rūkstančius Achemos kaminus ir pasukame palei Nerį atgalios. Neilgai trukus saulę pakeičia mėnulis, o kadangi dar norime dieną aplankyti Salininkus, tai neužilgo miškelyje ir stojame nakvynei.
Statome kupoliuką, krauname vidun daiktus, o galiausiai ir save. Darosi vėsoka, tai viduje kuriame Trangia (viryklę) ir verdame valgyti. Termometras už lango jau rodo apie -24, tai tenka žaisti su dujomis (garinti skystas dujas). Bet sniegas greit tirpsta, pilvus užpildo karšta košė ir arbata. Viduj ganėtinai šilta. O kai sužinome, kad naktį temperatūra kristi turėtų tik keliais laipsniais, ramiai nueiname miegoti.
Miegas. Beveik kaip visada, tik šįkart kažkaip šalčiau. Pirmas tris valandas išmiegi kaip bajoras, o paskiau jau viskas pradeda šalti. Į tuliką dar nesinori, bet sušilti kažkaip reikia. Išbėgimas į lauką ir pasigėrėjimas šviesia mėnesiena su gamybine mankšta pravarinėja kraują. Uch, jau šilčiau. Apsirengiu likusius daiktus ir apsimetu miegąs toliau. Viskas būtų labai gerai, tik kad kojos ko tais šąla. Vėl šyla, vėl šąla. O gal tik sapnavau kad šyla? Bet nieko - pajudini pirštus ir miegi toliau.
Rytas. Nu kažkaip tikrai šalta. Išlendu laukan, žvilgt į termometrą, o gi -32 (termometras daugiau nerodo). Fotoaparatas vos veikia. Kol plikomis rankomis padarau porą nuotraukų, tuoj atima pirštus. Bet senu geru Jucevičiaus metodu prasuku rankas - ir kraujas vėl suplūsta į rankų galiukus ir visą užlieja šiluma.
Bezdielnikus verčiu iš lovų, kuriame Trangia ir po neilgo vėl mėgaujamės šiluma. O kai pro stogą pradeda kaitinti saulutė, gyvenimas iš viso prašviesėja. Aplankome Salninkus. Čia sužinome, jog anksčiau tikrai vaikai į mokyklą keldavosi valtimis per Nerį. O dabar visi jau išsivažinėjo po miestus, liko tik senoliai. Trobos senoviškos, rąstinės, tik dauguma jų tuščios. Vasarą gal ir sugrįžta kas, bet žiemą tik iš kelių namukų rūksta dūmai. Užkampis gilus.
Toliau čiuožiam palei Nerį link santakos su Lietavos upeliu. Širdį džiugina senoviniai rąstiniai namai, o sniegas viską paverčia gražia pasaka. Viską sukaustė gili žiema. Neris sukaustyta tvirtais ledais, jog skersai ją žmonės kerta ne tik pėsčiomis, bet ir automobiliais.
Lietavos upė. Buvo manoma, kad Lietuvos vardas kilęs nuo šio upelio, bet pastaruoju metu šią hipotezę paneigė. Tikslas pasiektas, laikas sukti link aukštyn Upninkų. Dar saulutei spiginant pavalgome karališkus pietus. Vycka suorganizuoja mažą laužiuką ir suledėjusią dešrą su duona paverčia karštais sumuštiniais. Puikumėlis. Saulė jau ridenasi namolio. Peržvelgiu žemėlapį. Turime dvi naujienas. Geroji: iki pietų gerai pavarėme. Blogoji: po pietų turėsime pavaryti dar geriau. Tai greit viską pakuojamės ir dumiame. Nusprendžiame, kad šiandien dieną visgi šalčiau nei vakar. Šiandien čiuožiame su papildomais flicais/megztiniais - ir visai nekaršta. Kurgi tas žadėtas atšilimas?
Dar aplankome Perelozus. Įspūdingai atrodo laukuose stovinti didelė medinė suremontuota stačiatikių cerkvė. Aplink trobų jau nebelikę, o ji sau stovi kaip koks sargybinis. Veikianti. Temsta. Iki visiškos tamsos norisi pasiekti dar vieną keliuką, tai jamam azimutą ir pjaunam tiesiai per laukus ir mišką. Laimei, su paskutiniais šviesos spinduliais išsimušame iš suversto miško ir totalios kemsyninės 'bezdorožjės'. Įvairovė gerai, bet jau norisi namo.
Kelią vėl apšviečia vienišas mėnulis. Čiuoži lyg dieną. Čiuoži čiuoži. Vidinės baterijos sėda, o kelio dar keli km. Visi tylūs, paskendę savo mintyse. Šaltukas vis labiau kabina veidus, ilsėtis ilgiau 5 minučių nesinori. Taip palengva 3 vargani šešėliai slenka pamiške tolyn. Paskutinis kilometras iki mašinos. Kojos leidžiantis nuo kalno jau vos belaiko. Į priekį prabėgta kelio atkarpa grįžtant patampa visa amžinybe. Tik Vycka pirma nulekia prie mašinos, ir pas žmogelį troboje suorganizuoja dauuuuuug arbatos. Palaima. Už lango -26, o viduje maloniai šilta. O čia, pasirodo, žmogelis jau buvo susirūpinęs dėl mūsų. Skambino kelis kartus policijai, kad mes negrįžome iki tamsos, kad pasiklydom ar sušalom. Ot džiaugsmas jam, kad atsiradome gyvi-sveiki. Ta proga dar įkalam arbatos ir pajudam namo.
Po šio žygelio, sakėm, užpatentuosim naują sniego tirpinimo patobulinimą. :) Vietoj to, kad pastoviai lakstyti į lauką sniego, iš anksto prisikasi pilną maišą sniego - tada gali jau sėdėdamas palapinėje iškišti ranką lauk ir pilną puodą prikrauti sniego. Iš tos pačios serijos Vyckos monologas ryte: "Kur dingo mano drabužių maišas??? .... Aaa, taigi į jį sniego prikrovėme..."
Ir dar apie dujas. Kaip žinia, primusinės dujos sudarytos iš propano ir butano. Ir minusinėje temperatūroje garuoja tik propanas (o butanas lieka skystas). Tai naudojant jas įprastai, pirma išdegs propanas, o butanas taip ir liks skystas (žiemos metu). Tad viryklę uždegame normaliai (garuoja propanas), įkaitiname degiklio pašildytuvėlį. Tada balioną verčiame aukštyn kojom - pradeda bėgti skystos dujos, kurios degiklio pašildytuvėlyje išgarinamos ir jau dega normaliai. Reikia tai turėti omenyje naudojant dujas žemoje temperatūroje (žemiau nulio).“

Saulius Š.