Sudervė - Kernavė

Laikas: 2011.1.22-23
Vieta: Sudervė – Čekoniškės – Kernavė
Dalyviai: Tomas Kukis (vadas), Rytė Giedrikaitė, Akvilė Gerulskytė

Mudvi su Ryte veikiausiai sugadinom Tomui savaitgalį – būtų sau žmogus išvažiavęs kur pasivažinėti ar šiaip lengvai praleisti laiką. Vietoj to, penktadienį popiet jam teko susitaikyti su faktu, kad dalyvių jo paskelbtame žygelyje BUS!

Nebaisiai skubėdamos, užsukdamos į Vievio Maximą nusipirkti valgomos žygio inventoriaus dalies, atkakome į Kernavę. Ten, spėjęs ankstyvą šeštadienio rytą atsispausdinti žemėlapius, mūsų jau laukė Tomas. Keliaujam pro Sudervę į Čekoniškes – mūsų žygio pradinį tašką. Ten ilgai svarstom, kur saugiau palikti mašiną, o ant kelio besidarbuojantys kelių policininkai, Lioleko ir Boleko veidais beigi akcentu, užklausti stipriai kilsteli antakius - pasirodo, tokios vietos čia nėra. Bet mūsų neišgąsdinsi, mes iš Kauno. Susitariam su degalinės darbuotoju, kad užmes akį į Rytės mašiniuką, ir iškeliaujam į Šilėnus.

O ruduo šėlsta – regis, jau turėjusios išblukti jo spalvos susikoncentravo į vaiskią geltoną, o nukritusių lapų rudesys maloniai kutena uoslę.

Kraštas, po kurį keliavome, pilnas lankytinų objektų, kurie aiškiai sužymėti ir aprašyti – galiausiai pradėjome rinktis, kuriuos stendus skaityti, kuriuos ne, nes kultūrinimuisi “po polnoi programe” būtų tekę skirti kokią savaitę. To neprireikė – mūsų žygio vadas iš atminties pasakojo įdomiausias šio krašto istorijas ir mitus.

Tad ir žygiavome, atsigerdami iš kiekvieno šaltinio, kurių daugelis čia laikomi šventais, nes teka į saulę – iš vakarų į rytus arba pietus; trypdami asilą ant piliakalnių, jų čia daug ir įvairių. Vietovė kupina senosios mitologijos. Piliakalniai, šaltiniai, senos girios, Neries tėkmėje sustingę akmenys – sielos, taip ir neperėję į pomirtinį pasaulį, kūrė magišką žygio atmosferą, lydimą tai atsirandančio, tai vėl išnykstančio tolimo autostrados ūžesio.

Didžiausią įspūdį padarė Dūkštos pažintinis takas – stipriai pagražintas po paskutiniojo buvimo ten prieš porą metų. Nusprendėm, kad Buivydų ir Bradeliškių piliakalniai ir jų apylinkės dar gražesnės nei Kernavės – Dūkštos skardžiai ir šimtamečiai ąžuolai prideda žavesio ir noro sustoti, pabūti, pasigrožėti, pajausti.

Kitą žygio dieną, regis, poezija turėtų baigtis – dienai ritantis į antrą pusę likusius kilometrus iki Kernavės einame plentu. Bet proza dar nepasiruošusi užvaldyti – vakarinės saulės nupiešti mūsų šešėliai keliauja beveik savarankiškai, slysdami per plačius laukus ir vėlyvo rudens nuotaika pripildytas pievas.

Į žygio nuostolius įrašę sulaužytus Tomo akinius ir laiką, praleistą ieškant išėjimo iš kolektyvinių sodų megapolio, degalinėje cikucakinamės ir savaitgalį užskaitom – maži žygeliai turi savo šarmo, savo jaukumo, laiko kiekvienam gauti to, dėl ko jis ar ji ir eina į žygius.

Akvilė