Kelionė į Švediją

Laikas: 2011.06.10-12
Vieta: Gioteborgas ir jo archipelagas
Dalyviai: Keliavo: Akvilė Gerulskytė, Roma Padūmytė, Jurgita Kulvinskaitė,
Giedrė Šimkevičiūtė, Tomas Kukis



Kelionė į Gioteborgą buvo lyg šiltas vėjelis žvarbią rudens dieną. Vanduo ir akmenys - nepaprasta dermė, visai nebūdinga Lietuvos kraštovaizdžiui. Jausmas lyg būtum kitame pasaulyje, pasakoj, kurioj keliaujama laivais, klaidžiojama nepažįstamomis vietomis, klausomasi svetimos kalbos ir skęstama nuostabiuose rausvuose rododendruose.

Sakot - perdedu. Galbūt. Bet tai viena pirmųjų mano kelionių. Todėl ir žavi dalykai, kurių nepastebi kiti. Tad jei norit perskaityti odę tualetams ir nakvynei stotyje, šis aprašymas kaip tik jums;)

Pirmiausia apie nuostabiąsias Švedijos tupyklas, išvietes, šikinykus, tamsius kambariukus, kur karalius pėsčias vaikšto, nykštukų namelius, WaCiaus rezidencijas ar kaip kitaip Jūs vadinate tas išminties, susikaupimo ir nuostabaus lengvumo pojūtį suteikiančias vietas. Mano jautrią poetės, kuri gyvena tualete, sielą ypač sužavėjo Gioteborgo ir jo arkipelago tupyklų architektūra, lokalizacija, subtilūs eksterjero ir, žinoma, interjero ypatumai.

Malonus jausmas, kad WaCiaus buveinė visada šalia neapleido manęs nesvarbu, kur bučiau: kelte į eilinę smagią salikę, miesto centre, jaukioj kavinukėj, begalinėj eilėj jachtų prieplaukų ar vidury laukinių akmenynų. Kaip ir vietos, kuriose lokalizuojasi nykštukų nameliai, pačios tupyklos buvo labai skirtingos, tačiau visos sužavėjo švara, tvarka, šiukšliadėžėmis, tekančiu vandeniu ir net tualetų dangčiais.

Sakot, nestebina ir įspūdžio nedaro. Dar ir kaip daro, ypač kai eikliakojų kolegių ir vieno kolegos nuvaryta po rytinio ožkinio pasistrikinėjimo akmenuotom pakalnėm, be pusryčių ir sielos ramybės, miškiuke suradau nuostabų medinį, švarų, KVEPIANTĮ pasakų namelį su nesulaužytomis durimis, popieriumi, šiukšlinėmis ir net tualeto dangčiu pati siela nejučia ėmė dainuoti šlovindama genialų švedų, pastačiusių Šitą gėrį, protą. Kur nedainuosi, kai patupėjus dešimtį minučių gali atleisti visiem ir viską. Ramia siela sušveisti vėlyvus pusryčius ir visiškai nekreipti dėmesio į burbančius pakeleivius, kurie tavęs nevalgią jaukė. Patys kalti. Bet mes ne apie tai.

Nedaug nukrypdama nuo temos dar paminėsiu, kad ne tik tualetai, bet ir dušai šalia jų buvo. Bent jau prieplaukose, kuriose švartavosi ne visai eilinių švedų jachtos, buvo galima rasti pilna servisą: tualetai, dušai, suolai, stalai, kepsninės, vienu žodžiu, viskas, ko reikia, kad be rūpesčių leistum dieneles. Ar įsivaizduojat, kaip tokis gėris atrodytų Lietuvoj? Tiksliau kiek minučių jis neliestas, nesulaužytas ir neapdergtas egzistuotų tūlo lietuvio dispozicijoj. Taaaip. Mūsų mylimai Marijos žemei, su jos gyventojais priešaky, tokios prabangos dar neregėt. Bet vėl nukrypau lankon.

Paskutinis lašas pripildęs susižavėjimo švedų tualetiniu intelektu taurę buvo šikinykas rastas vienoj saloj netoli kelto prisišvartavimo vietos. Ar įsivaizduojat lauko tualetą, ne tik su visom jau mano minėtom gėrybėm, bet ir su kriaukle, vandeniu ir netgi muilu. Fantastika. Net žodžių trūksta. O man taip būna itin retai.

Tad baigdama dar norėčiau pasidalinti su jumis įspūdžiu iš vieno salos kavinukės tualeto nustebinusio namų jaukumu. Pirmiausia kvapas, švelnus ir malonus, rožyčių ir rožinių niekučių dekoras, net rankšluosčių kabykla su džiovintom gėlytėm. Gera kaip namie.

Jei prakalbom apie namus, papasakosiu paskutinės nakties stoty linksmybes. Taigi žinodami, kad autobusas į lėktuvą anksti ryte, trumpą nakties atkarpą, nuilsę nusprendėm praleisti autobusų stoty. Merginos išsipakavo miegmaišius, įsitaisė ant suolų ir užmigo saldžiu tikro žygeivio vertu miegu. Man akytės ne itin klijavosi tad su Akvile plepėjom ir laukėm į naktinį miestą išlėkusio mūšų vienintelio vyriškio.

Stoty naktinis gyvenimas tiesiog virė. Žmonės vaikščiojo, kalbėjo, valgė, mušėsi, laukė autobusų ir ieškojo pažinčių. Kaip tik vienas gan malonios išvaizdos švedas prisėdo prie mūsų kompanijos ir keletą minučių įdėmiai pasiklausęs mūsų kalbos paklausė angliškai: "Atleiskit, o kokia kalba Jūs šnekat?". Visai nesutrikusi nuo tokio naktinio draugiškumo Akvilė jam maloniai atsakė, kad lietuvių. Švedas pamąstė, galvą pakraipė ir vėl paklausė: "O Jūs įsitikinę, kad ne rusų?" Klausimas buvo toks netikėtas, kad net kriuktelėjau iš juoko, o Akvilė būdama daug mandagesnė už mane žingeidžiajam švedui paaiškino, kad tikrai lietuviškai mes šnekam, bet ir rusiškai mokam.

Švedas tada visai atkuto, baigė doroti savo mėsainį ir išsitraukęs kažkokių keistų mažyčių arbatos pakelių dėžutę pasiūlė mums pasivaišinti. Kaip tikros geros mergaitės nepažįstamojo lauktuvių atsisakėm. Labai jau keistai jis tuos pakelius kramtė. Akvilė dar paplepėjo su juo apie šį bei tą ir net nepradėjus švisti mūsų naujasis draugas sulaukė savo autobuso (kuris beje kursavo tikrai dažnai) i Borą Borą. Mandagiai atsisveikinęs jis mus paliko toliau tęsti naktinio stoties etiudo.

Žmonės keitėsi, gyvenimas virė, padėvėtas mergužėles suplyšusiom pėdkelnėm ir suglamžytais sijonais, keitė jaunuoliai su naktipiečiais, santykius besiaiškinantys juodaodžiai ir ramūs naktibaldos su ausinukais. Padoriai nė nenumigau, tiek veiksmo aplink man neteko matyt. Kartą nakvojau traukinių stoty Vilniuj, bet be mentų, bomžų ir balandžių ten nieko daugiau nebuvo. Nykuma:(.

Bet kaip ir visi geri dalykai naktis stotyje baigėsi, radom savo autobusą, susimetėm mantą, bevažiuodami palinksminom vairuotoją ir keleivius, pasiekę stotį susipakavom savo lavonėlį, prisipirkom lauktuvių ir dūmėm namolio.

Beje, dar vienas įdomus faktas. Gioteborgo oro uostas buvo labiau panašus į garažą tyrlaukiuose, nei į didelio miesto lėktuvų namus. Net laukinių žvėrių ant pakilimo tako matėm. Taigi, tokia ta mano kelionės versija. Kiti turi kitokias. O man, kelionių diletantei, ir tokia širdžiai miela;).

Su ♥ ir :) Romytė