Nesėk sėklos arba šlapias sekmadienis Jiesioj

Laikas: 2011.10.02
Vieta: Jiesia nuo tilto netoli Linksmakalnio ir Nemunas iki Santakos
Dalyviai: Dalyviai: Akvilė Gerulskytė (vadė), Monika Vanagaitė, Roma Padūmytė,
Andrius Garbauskas, Romas Lukas, Rimantas Kauševičius



Vaikai, niekada neplaukit rudenį baidarėm. Ypač jei nemėgstat adrenalino ir purvo, nenorit sušlapt ar pasijusti bejėgiais. Neplaukit ir tada, jei nenorit juoktis iki nukritimo, būti dalimi, ne puse, dviejų žmonių komandos, varančios baidarę pirmyn ir susitaikyti su mintim, kad vienas lauke ne karys.
Bet apie viską iš pradžių. 6 drąsių žmonių komanda nusprendė pasiplaukioti. Žygio vadė Akvilė kaip visada žavinga ir pilna gerų sumanymų (gal tik išskyrus šitą), pirmojo baidarvežio valdytojas Andrius G. (visiem pažystamas kodiniu vardu GAndrius), Romas antrojo ekipažo siela, Monika kaip visada gerai nusiteikus, Rimas, na grožis, ką čia daugiau bepasakysi ir AŠ (mane paėmė matyt tam, kad būtu kam niurzgėt:). Ankstų sekmadienio rytą užsimiegojusiom akytėm važiuodami į įvykio vietą pasukom ne tuo keliuku ir susidūrėm su maloniu vietiniu tenbuviu. Jis nusistebėjęs mūsų sveiku protu smagiai paaiškino Akvilei, kad šičia nelabai kas plaukioja nei su aparatais (tokiais kaip baidarė) nei be jų. Tačiau mes jį įtikinom, kad galim viską ir dar apie tai viešai paskelbsim internete. Va tada jis ir suprato, kad mes beviltiški, nupasakojo kur geriausia pradėti priešmirtinę kelionę ne Letos, bet Jiesios upe ir palydėjo akimis mūsų ekipažus lėtai judančius tikslo link. Prie tilto, po kuriuo turėjom pradėt kelionę, ( traukia Ąžuolus visokios egzotiškos vietos) mus pasitiko dar vienas tenbuvis. Jis susidomėjęs bandė išklausti ką mes ten darysim, bet dėl kalbų skirtumo matyt nesuprato mūsų kilnaus tikslo ir numojęs ranka nuėjo savais keliais. Pilni entuziazmo puolėm nukėlinėt baidares, rūšiuoti ryšulius ir rinktis partnerius jei ne gyvenimui tai bent šiai dienai. Po to apžiūrėjom upę, pasidžiaugėm, kad joje yra ne tik vandens (truputį), bet ir malkų (daug), purvo (užtektinai) ir rudeninių lapų (visam komplektui papuošti). Sušveitėm pirmąjį siurprizą. Sušokom į baidares ir pajudėjom pirmyn. Neilgai mes ten kapstėmės mojuodami irklais lyg taikos vėliavom. Dar nepasiekus platesnės vagos už posūkio, man teko kabarotis iš baidarės ir pasivaikščioti sodriu pakrantės purvynu, nes kliūtis stojusi kely atrodė neįveikiama kaip siena. Bet čia tik man. Mano partneriui šiame šlapių marškinėlių, kelnių ir netgi triūsikų konkurse neįveikiamų kliūčių tiesiog NEBUVO. GAndrius lyg koks Heraklis mėtė nuo kelio didžiausius rastus, vairavo laivę per neperplaukiamus brūzgynus, tempė ne tik tuščią, bet ir sklidiną mano nepasitenkinimo bei kūno turtų baidarę per akmenus, rodė meistriškumą prisišvartuodamas prie aukštų krantų ir taip galėčiau tęsti be galo. Bet labiausiai mane sužavėjo jo kantrybė (mano burbėjimui ir isterijos priepuoliams), rūpestis ( kad tik man kelionė būtų ne tokia tragiška, kokia pasirodė iš pradžių), palaikymas (Nagi , Romyte, pasistengiam, pairkluojam ir... Į ŽOPA) humoro jausmas ( Nesėk sėklos, bet apie tai vėliau) ir aišku džentelmeniškumas ( visame kame). Todėl, kol dar galutinai nesusivėliau ir neapsimelavau, hiperbolizuodama savo kančias, sakau nuoširdžiausią AČIŪ GAndriukui tiesiog už tai, kad jis buvo ir neleido man jau pirmą valandą išlėkt laukais palikus tą žiaurų pasaulįJ. Bet grįžkime prie žygio arba kaip pasakytų Paška (gerb. Paulius Dambrauskas) lengvo sekmadienio poilsiuko. Sušlapau dar dienai neįpusėjus, nes besiropšdama iš baidarės į krantą ir nuo kranto atgal baidarėn pasivoliodavau ir vandeny, ir dumble. Tačiau ir čia mano porininkas gerai visus „apdėjo“, nes lakstė upės dugnu lyg vaškuotu parketu su visom kelnėm, maikėm ir kitais peršlampamais daiktais. Tik, kaip man vėliau pavyko sužinoti, kalconai jo neperšlampami buvo. Taigi likau rami bent dėl šio NEPAPRASTO ŽMOGAUS sveikatosJ. Greitai mūsų baidarė tapo baseinu pilnu visko: vandens, purvo, šakų, ir joje plaukti tapo visai nesmagu (čia švelniai pasakyta). Išskyrus mūsų bajerius ir tikslingą Ąžuoliuko pošlapio pildymą žygy nelabai kas SMAGAUS ir buvo. Vienas pirmųjų ir labiausiai vykusių bajerių prasidėjo visai nekaltu teiginiu, kurį išgirdau trumpametražiam filme ir iškart įtraukiau į savo žodyną.
Romyte: Nesek sėklos...
GAndrius: ...kaime.
R: Kodėl?
GA. Po metų derlius bus:) Na beveik po metų.
Jei kam nejuokinga įsivaizduokit, kad tai buvo pasakyta labai rimtu tonu ir GANDRIUKO. O jis jau šiuo klausimu kompetentingas paukštis. Beje apie paukščius. Kaip tikras ichtiandras-ichtiologas (žmogus žuvis išmanantis apie paukščius) Andriukas mane pralinksmino kito atsitikimo metu. Buvo taip. Matėm ne vieną nuskrendantį didį paukštį nei tai sakalą, nei tai erelį, bet tikrai ne žvirblį. Vienu iš tokių atvejų Andrius man sako:
A. Pažiūrėk skrenda.
R. Gražutis.
A. Čia gervė tikriausiai.
R. Vis tiek gražutis.
A. Gervė Gražutis. Vardas Gervė, pavardė Gražutis. Čia tavo draugas koks?
Taip visi sutikti žvejai ir tapo mano draugais Gervėm Gražučiais.
Ir taip mūsų „ramų“, dūšios nedraskantį, bet kiaurai šlapią plaukimą vis nutraukdavo medžių nuovartos, per kurias perlipdavo visi tik ne aš. Aš krantu ramiai skyniausi kelią, dantimis kabindamasi į dilgėles, braudamasi per vijoklius ir trankydamasi į kelmus. Kelionės vidurį turėjo žymėti geležinkelio tiltas. Ant kurio( taip jūs perskaitėt teisingai ant pačio tilto, šalia bėgių) mes ir pietavom. Va pietūs tai man labai patiko. Skanu, sotu, šilta ir sausa. Be to nesupa, irklu maskatuot nereikia ir mąstyti ar aš tikrai pro šitą tarpą pralysiu vis dar su visu savo veidu?! Jūs tikriausiai manot, kad perdedu. Visi kiti žygio dalyviai jums paporins apie adrenaliną, pasitikėjimą kitu žmogumi, gryno oro ir fizinio krūvio naudą, gražius vaizdus ir dar n + k visokių „teigiamų“ dalykų. Aš nenoriu būt kaip visi todėl ir toliau skųsiuos ir skųsiu:P
Po pietų gyvenimas laivėj pasidarė lyg ir lengvesnis: mažiau užvartų ir dykų pasivaikščiojimų krantais, bet užtat prasidėjo akmenuotos smagybės ir slenkstukai, per kurios "ėjom" arba skersai, arba užpakaliu. Paaiškinimas: "Ėjimas" užpakaliu būdavo tada, kai skersi pastrigdavom ir GAndrius išlipęs traukdavo baidą per akmenus, o aš juos užpakaliu skaičiuodavau. Daina visos upės akmenuotos įgavo nauja prasmę ir skambesį, o frazė "Pasistengiam, pairkluojam, įsibėgėjam ir į žopa!" tapo visai nesmagiu priežodžiu kartojamu kas kelios minutės. Bet jei jau pradėjom apie dainas turiu pripažinti, kad kultūrine prasme žygis turėjo net kelias plotmes: Pošlapis pildėsi beveik be vargo, o senos dainos nebegalėdamos išreikšti dvasios būsenos gimdė naujus šlapius šlagerius kaip "Žemyn Jiesia" arba žygelio favorite tapusią dainą apie vienišą žalią baidą. Kaip bendraautorė tekstą norėčiau pacituoti:
Žalia baida
Žalia baida, mėlini irkliokai,
Plastmasinės sėdynės, visokie navarotai,
Du su puse irklo baidos variklis,
Du šimtai arklių jai ne rodiklis.
Ji lekia šalta Jiesia tik į Kauną, tik į Kauna,
Ją pasiveja kažkokia baida raudona,
Mina gazas dugnas nedreifuoja, netranzuoja,
Romka kala irklu, todėl gerai važiuoja.
Priedainis. Ei Romka duok man pavairuoti, pavairuoti
Savo žalia, žalia, žalia, žalia baidą, žalia baidą.
Taip su daina plaukėm tikslo link. Poilsiukas jau artėjo į pabaigą, kai mano herojaus mintis sudrumstė didžio švento darbo vykdymo subtilybės. Manau, visi dori katalikai man pritars, kad reikšmingesnio įvykio nei pirmasis krikštas religiniame gyvenime nėra. Taip ir Ąžuolų gyvenime gaji tradicija "krikštyti" ką tik iškeptus baidarastus ( o tokį vieną mes turėjom). Tad Andrius lyg šventas Jonas vedinas taurių ir kilnių tikslų išvertė Rimą iš baidarės, vos tik Akvilei spėjus ją palikti. Žygio vadę (ar vadą) būtina netik saugoti ir ginti, bet ir kuo mažiau velti į visokias reikšmingas (arba nelabai) peripetijas. Jie ir taip ką veikt turi. Juk vadovauti miniai ne juokas! Tad šaltoj Jiesioj besikepurnėjantis Rimas suprasdamas šio įvykio svarbą savo gyvenime Andriui nepriekaištavo( beveik), o Akvilė kantriai sėmė vandenį ir visaip kaip padėjo mūsų šviežiai "iškeptam" baidarių asui. Palikę šiuo sakraliniu momentu besidžiaugiančią porą, mes lėtai nuirklavom Nemunėlio link. Kaip tik tada susidūrėm su dar viena kliūtimi: stengiantis saugiai perskristi vieną paskutiniųjų slenkstukų žiauriai užskersavom ir... sulaužėm irklą. SIAUBAS. Bet... Net ir tokioj situacijoj Andriukas nestresavo ir nepavykus "sutverti" irklo iš naujo be sąžinės graužimo atleido mane iš prastos irkluotojos pareigų. Jei manot, kad su vienu irklu mes likusį kelią vilkomės zovados gale, labai klystat. Andriukas lyderio pozicijų niekam neužleido. Vienareikšmiškai ir visose situacijose. Liūdesį, dėl irklo netekties, praskaidrino šlapias Akvilės pasakojimas apie tai kaip jie su Rimuku virto. Šįkart be mūsų pagalbosJ Ir žygelis nenumaldomai ėjo į pabaiga. Prasiplaukimas Nemunu, besileidžianti saulė ir galimybė tiesiog sėdėti man atvėrė ir gražiąją žygio pusęJ Pagaliau už surūdijusios „naujosios“ arenos pasirodė ir finišo tiesioji – krantinė prie Vytauto bažnyčios. Išsilaipinom jau pradėjus temti, greit sulindom į bomžų ir bebaimių porelių jau išbandytus krūmus pasikeisti šlapių kelnių, kad tik greičiau berniukai galėtų sėst į Rimo netoli paliktą mašiną ir lėkt parvaryt baidarvežių. Bet ir čia mūsų laukė gilus nusivylimas. Rimo mašina sugedo. Teko kviestis Andriaus brolį ir šalti užpakalius saugant baidares. Viltį palaikė tik mintis apie šiltą maistą ir tokį pat guolį. O žinant tai, kad mūsų laukė Akvilės mamos ruošta vakarienė, laikas slinko ne taip jau ir greitai. Bet visgi berniukai grįžo, mus visas susirinko ir oficialioji žygio dalis baigėsi. Šlovė aukštesnėm jėgom! Tad... Norečiau, kad ši pasaka turėtų aiškų moralą, bet Ąžuolų žygiuose, kaip ir gyvenime, NIEKO AIŠKAUS NĖRA.
Su ♥ ir J Romytė