Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2011    
 
 

KAUKAZAS.BEZENGI SLĖNIS

Laikas: 2011.07.09/29
Vieta: Kaukazas
Dalyviai: Inga, Paulius Jakutavičius, GAndrius

Grįžom sekmadienį. Pradėsiu nuo antrosios pusės. Mano emocijos ne pačios geriausios. Orai pirmąsias dvi savaites buvo prasti - lijo, daug sniego viršuj, apačioj upėse vandens kaip po potvynio buvo uoliniuose maršrutuose likę, audros, žaibai. Iškart pabandysiu nutildyti "ekspertus" - žinau, nes ne pirmą kartą ten būnu, kad įprastas Bezengi oras yra geras iki pietų, popiet apsiniaukęs, o vakare vėl besigiedrijantis. To nebuvo - lydavo ir debesyse sėdėdavom rytais, paryčiais ar naktį. Daugybė perkūnijos – bene kelias komandas pakratė elektrošoku.

Iš teigiamų dalykų - puikiui aklimatizavomės (atrodo) - per 3-4 dienas. Kitas teigiamas dalykas - nieko neplanuoti atsidureme iš anksto Bezengi slėnyje. Nuvažiavom su mintimi "pradėsim nuo 2-ukių, o toliau - kaip bus taip". Pasitvirtino. Nes vienur (į 3900 m) nenorėjo išleisti KSP dėl to, kad tose vietovėse tada nebuvo pakankamai žmonių (nebūtų galimybių pagelbėti, jeigu kas), kitur patarė nelipti, nes neįdomu arba byra. Vienžo, patiko šįsyk bendradarbiauti su KSP. Naudojome Wouxun raciją, kurią siūliau nupirkti ŽK, ale gavosi taip, kad nusipirkau pats. Veikia puikiai, nenusileidžia
gremėzdiškoms rusiškoms stotelėms.

Taigi, apie aklimatizaciją. Iš pat pradžių nesirovėme kaip jauni buliukai iškart 1,5 km į viršų, o pasitreniravome ant ledo, palipome ant uolų, pasitreniravome lipimą dviguba virve, su kalnų batais per uolas, su stočių darymu ir panašiai, panakvojome pirma 2600 m. Ir tik tada nuėjome į Ukiu
slėnį (on že Tioply ugol).

Ten treniruočių tikslais sulipome Gidan'ą 2A ir Ukiu 2A. Antrasis buvo pasibandymas ir lyderio krikštas GAndriui. Susitvarkė puikiai. Maršrutuose, kaip ir minėjau, daug pavasarį iškritusio sniego buvo. Nusileidinėjant nuo Gidano teko palikti kilpą, nes į maršrutą ėjome kaip į uolinį, o ten snieginiu pavirtęs kuluaras, be kita ko esantis šešėlyje. Tad sniegas kietas, po juo ledas, kojų neįkirsi. Teko nuryti lochiškumo piliulę (nes įrangą palikinėti - prastas stilius), bet - saugumas pirmiausia!

Toliau mąstėme lipti į Archimedą (3A) ir Dumala (3B). Dumalos atsisakėme (atsisakiau, kitiems beliko pritarti), nes buvome įspėti (KSP ir gero draugo gelbėtojo Adelbi), kad būsime pirmieji ant Dumalos, ten ant šlaito daug sniego, kuriame dar nebuvo nė vienos lavinos žymės. T.y. eiti sunku ir
pavojinga. O dar per tą laiką, kol sėdėjome Tioply Ugol, kelis kartus gerai pasnigo.

Reikalai su Archimedu išsisprendė po dienos poilsio ir lipimo palapinės sienomis iš neturėjimo ką veikti, kai apie pusę trijų ryto lauke dar lijo, o planavome išeiti 4-ą. Atsikėlus vėliau ryte pasimatė slėniu plaukiojančios *iknos ir paaiškėjo, kad didžioji dalis grupių arba atsisakė savo maršrutų,
arba sugrįžo iš jų. KSP, aišku, juokėsi ir tylomis visus vadino niekdariais ir lepūnais.

Antrajai mūsų kelionės daliai pasirinkome Džangikošo prieigas – Dychniaušą (2A) - kad dar pasimokytų GAndrius ir pasitreniruotų Inga kopti ledo, sniego maršrutu. Bei Selyj (3A). Į Dychniaušą išėjome ryte, nors kalno nesimatė debesyje. Priartėjus debesis vis tiek nesitraukė, o dar atsiuntė gerą lietaus šuorą. Nusispjovėm per petį ir grįžom į trobelę.

Kitą rytą, anksti anksti, trečią nakties iškišau nosį iš triobos, kurią drebino ir mums nedavė miegoti nemalonaus tipo iš Kalugos knarkimas, ir... o stebukle! Pirmą kartą per dvi savaites Bezengi visame danguje - ne vieno debesėlio. Tik ryškios žvaigždės. Išėjom ketvirtą, ant ledyno užkopėm jau
prašvitus, palaimingai raportavom bazei per 7 val. ryšį, kad jau esame prie pat maršruto, priėjom prie bergšrundo, Inga pažiūrėjo mano pulsą ir, ten išgirdusi permušimus ir netolygumus (širdis pradėjo neritmingai ir itin retu pulsu plakti tik užlipus į Džangi-košą), pasakė - "leidžiamės".

Pakapsčiau dar ledkirčiu ledą, pakasiau kates, pasimuisčiau, atsidusau ir pasidaviau logikai "gal užlipsiu ir nieko, bet kas bus jeigu pakeliui ištiks kokio nors lygio kapiecas (apalpimas, sąmonės praradimas)?".

Tą pačią dieną grįžom į bazę, stovyklos gydytoja (beje, ten dirba labai kompetetingi gydytojai ir svarbiausia - praktikai, patys alpinistai) pagyrė Ingą, kad nuleido mus žemyn.

Vėliau išsiuntėme GAndrių vėl atgal į Džangi-košą, kur jis prisijungė prie VGTU TK grupės ir užlipo į tą pačią Selyj mūsų planuotu 3A maršrutu. O patys išvažiavome į Nalčiką pasitikrinti poliklinikoje. Po to grįžom į bazę, spardėm akmenis, šaipėmės iš aplinkinių naujokų, išsamiai švietėmės žurnalų "Žmonės" pagalba, šiek tiek lipom ant uolų.

Taigi, mano asmeniniai pasiekimai šįmet - du pusdieniai lipimo, trys pusdieniai ant uolų, 10 dienų krovinio tąsymo aukštyn-žemyn, kelios dienos spoksojimo į lietų ir dar kažkiek relakso.

Šiek tiek apie situaciją ten. Pasieniečiai (o gal ir FST, kuriai jie dabar lyg ir pavaldūs pasidarė) pavertė Bezengi kone rezervatu, karo ar kalėjimo zona - leidimus į pasienio zoną gavome dieną prieš išvažiuodami, nors duomenis buvome pateikę prieš 1,5 mėnesio. Geriau pasilikti bent 2,5 mėn.
rezervą. Tas pats, beje, galioja ir visiems RF gyventojams, išskyrus prie pat pasienio zonos esančio Bezengi kaimo gyventojus. Žmonės piktinasi ir juokauja, neva, Bezengi alp.stovykla - kaip užsienio valstybė.

Pasienio leidimus ir pasus reikia turėti su savimi net einant Bezengi ledynu - nuo Baran-košo atšokuoja jaunuoliai ir prašo juos parodyti. Pasirašėme knygoje, kad ant pasienio perėjų nelipsime. Ar į tai įeina Bezengi siena, per kurią eina Gruzijos-Rusijos valst. siena, nežinau - keli kolektyvai
lipo, lyg ir nesušaudė.

Kas negirdėjo, KBR (Kabardino Balkarijos Respublikoje), o gal tik Baksano slėnyje jau nuo vasario mėnesio - kai buvo susprogdintas keltuvas į Elbrusą ir tam pačiam slėnyje sušaudyti slidininkai - vyksta KTO (kontrteroristinė operacija). Visa tai gaubia eilė konspiracijos teorijų, Baksano slėnis
uždarytas, ten tankai ir kulkosvaidžiai (taip pasakoja), karo zona, trumpai tariant. Vietiniai keikiasi ir spjaudosi - "(tie banditai) nupjovė šaką, ant kurios visi sėdime" (turizmą). Bet mes nepajutome jokio nesaugumo ar milicijos dėmesio nei Nalčike, nei važiuodami pakeliui (išskyrus tanketes ir
atvirus automatus prie kai kurių sankryžų).

Tai gal tiek.

neapsipatenkinęs Paulius

Į viršų