Rasos 2011

Laikas: 2011.06.25-26
Vieta: Paverknių piliakalnis
Dalyviai: Dalyviai: Ponas Tučkus, Roma Padūmytė, Andrius Garbauskas, Akvilė Gerulskytė, Nomeda Bivainytė, Rimantas Kauševičius, Giedrius Skiecevičius, Angelė ir kompanionas (atsiprašau, nepamenu vardo), Tomas Kukis, Giedrė Šimkevičiūtė, Jurgita Kalvinskaitė, Neringa Burokaitė, Paulius Lokys, Edas Nedobežkinas, Justė Pačkauskaitė, Andrejus Jegorenka , Eglė Žegulytė, Vaidotas, Simona, Medeina ir Lėja Pečkiai, Marumas su Austėja, Agnė ir Darius Styros

Taigi, dalyvavau Rasose ir su Tomu dar pasidarėm "afterparty" dviračiais.

Atvažiavau "ant gatavo", dvejodama, palikusi Vilnių, merkiamą lietaus. Važiuodama gėrėjausi puikia vakaro šviesa, kurioje blizgėjo kelias, pievos, medžiai, ką tik išprausti to paties lietaus, pasiekusio Vilnių. Iš kiekvienos lomos kilo rūko kamuoliai ir priminė kalnus :) Garsiojo "kojų prausimosi neišlindus iš palapinės" nemačiau. Draugai, ruošę šventę sakė, jog buvo įspūdinga :)

Šventė buvo jauki, galima sakyti kamerinė. Romytė labai rimtai jai pasiruošė, o pora atklydusių žygeivių iš kažkurios ankstesnės kartos labai pagelbėjo muzikine prasme. Naktis buvo trumpa, o naktinio žygio "graži vieta" nustebino: siaurutis lentų lieptelis virš patvenktos upės, kurį norisi kuo greičiau prabėgt, tačiau kaip tik ant jo visi ir sustojo... :))

Ryte su Tomu pasikinkėm dviračius (teisingiau, nusigabenom juos iki Aukštadvario) ir nusprendėm mažumėlę paminti. Gerai, kad Tomas buvo iš vakaro išsilakstęs (atmynęs nuo Vilniaus iki Birštono, taigi, "mažumėlė" jį visai tenkino). Išvykom po vidurdienio tradiciniu maršrutu: Velnio duobė, Pamiškės piliakalnis, Mergiškių akmuo, o toliau - kažkur į rytus, link apžvalgos bokštelio ir grįžt pro Gedanonių kalną. Pakelės buvo raudonos nuo žemuogių (griekas palikt), tai pradžia užsitęsė. Velnio duobė - varnelė. Piliakalnis - su lengvu pablūdijimu - varnelė. Vis dėlto, Lietuvos kelių atlasu tokiais atvejais pasitikėt nelabai galima - labai jau iš akies keliukai nupiešti. Gerai, kad turėjom kompasą ir nuojautą :) Tad, šiek tiek pelkių, šiek tiek dilgėlynų virš galvos ir mes - prie ežero. Radom vietą, kur turėjo būti bokštelis, bet kaimo turizmo savininkas, mums liepė susimokėt po 10Lt už privažiavimą prie ežero, o bokštelį esą nugriovęs, nes supuvo... Na, ežeru grožėjomės kitoje vietoje, kur sodyba dar nespėta pastatyt. Grįžtam. Aišku, pravažiavom eilinį žvirkelį ir gavosi grybas. Arba Beižionys. Vanduo baigėsi, o vietiniai vaikai labai juokėsi, kai paprašėm vandens, bet kažkokio įpylė. Smagiai prasiminam link Gedanonių kalno. Aukščiausia vieta, sutvarkyta, bet apaugusi mišku, tad panoramų nematyt. Palydim saulę, sugraužiam maisto likučius, pasidžiaugiam Tomo lauktuve iš Estijos ir skubam link mašinų, nes ciklopų tai neturim... Fainas smėlėtas keliukas per tamsų eglyną. Čia vėl mums nepadeda atlasas ir padeda nuojauta. Jau visai prietemoje viskas baigiasi puikiai! :) Spidometrų neturėjom, bet pagal žemėlapį gavosi beveik 60km :)


Giedrė Šimkevičiūtė


Ąžuolietiškų Rasų idėja sukosi ore jau kurį laiką: buvom apžiūrėti keletą piliakalnių, rūsyje mokėmės dainuoti dainas, kalbinau galinčius prisidėti prie renginio eigos ir dainavimo. Nenumaldomai artėjant Rasų savaitgaliui ir folkloristams iš dangaus nebyrant, beliko dvi alternatyvos: arba nedaryti Rasų visai, arba daryti savo jėgomis. Nusprendėm: mes galim! Gal nebus viskas tobula ir profesionalu, bet bus padaryta mūsų pačių, nuoširdžiai, sau ir savo draugams. O užlipus į Paverknių piliakalnį, nebeliko jokių abejonių: vieta tobula, apylinkės žavingos, atmosfera būsimai šventei ideali.

Viską padaryti savo jėgomis – iššūkis, bet kai žinai, kad šalia – žmonės, norintys ir galintys prisidėti, neįmanoma tampa įmanomu. Už įvykusią šventę dideliausias dėkui „štabui“:
Andriui – už Rasų idėjos palaikymą, organizacinius darbus ruošiantis šventei ir jos metu, už vyrišką balsą dainose.
Romai – už buvimą šventės siela, iš gilumos ateinančius žodžius, prasmės suteikimą ir kalbėjimą į mūsų širdis.
Nomedai ir Rimui – už didelę pagalbą šventės vietoje, be kurios būtume prapuolę, už kantriai besimokintas dainas (nors abu pradžioj sakė, kad tikrai, tikrai yra nedainuojantys :)).
Bei visiems kitiems iš atvykusiųjų į šventę anksčiau ir padėjusiems pasiruošime.

O ankstyviausias ir ištikimiausias Rasų dalyvis – ponas Tučkus. Į Paverknius keliavome iš vakaro, ir prieš pat išvažiuojant renginio puslapyje Facebook‘e perskaičiau, kad toks asmuo, save vadinantis Ponu Tučkumi, planuoja taip pat atvykti tą patį vakarą ir dar kompanijos su savim pasiimti. Atvažiuojam prie piliakalnio dairydamiesi, kur tas Ponas Tučkus, ir matom jį – stovi netoli piliakalnio, pievoje, žolę rupšnoja... Taip ir prabuvom kaimynystėj visą laiką. :)

Man pačiai stipriausias ir šilčiausias prisiminimas iš Rasų – pasiruošimas šventei. Išvakarės ir visa kita diena iki šventinio vakaro. Akmenų iš Verknės nešimas aukštyn į statųjį piliakalnį, aukuro statymas, braidymas po žydinčias pievas, vainikų pynimas ir vartų puošimas, ugnies ratų gaminimas. Ir dainavimas, dainavimas, dainavimas – vakare prie laužo, vaikščiojant po apylinkes, kupoliaujant, statant vartus, o užklupus liūčiai – vandens semiamoje palapinėje. Tai laikas, kuomet kaip niekad pajutau vasarą, pamačiau, kiek spalvų gali būti vienoje pievoje ir kaip gera niekur neskubėti įsiklausant į tai, kas yra čia ir dabar.

Ačiū visiems dalyvavusiems!


Akvilė