MONTSERRAT 2011

Laikas: 2011.03.26 - 04.02
Vieta: Ispanija
Dalyviai: Paškos ekipažas: Paulius Dambrauskas, Justas Kavaliauskas, Jolita Virbickaitė, Andrius Simkevičius.
Vytenio ekipažas: Vytenis Dapkevičius, Vytautas Purplys, Vaidotas Leškevičius, Arvydas Valaitis.


Išskridom į saulėtą Ispanija šeštadienį po pietų. Skrydis truko apie dvi su puse valandos. Jau nusileidus nustebino švelnus viduržemio oras. Atrodė, lyg pavasaris atsibeldė čia mėnesiu ankščiau. Oro uoste nuomojomės du autobilius. Beveik savaitės automobilio nuoma asmeniui atsiėjo apie septynesdešimt litų. Buvo du ekipažai – Paškos (Pauliaus D.) ir Vytenio. Paškos ekipažas buvo ekipiruotas GPS navigacija, tad nusigavo iki Montserrat daug greičiau ir nemokamai. Mes gi užsikaberiojom, iki dramblio papėdės, tik apie vidurnaktį. Apartamentai pasirodė maži ir jaukūs, bet pakankamai erdvūs, kad jame visi gražiai sutilptume.
Pirmą rytą visur tvyrojo rūkas, kuriam išsisklaidžius Montserrat pasirodė visu grožiu. Atsidengė šone riogsanti Mumija, Dramblio dešinė ausis, o vėliau ir visa kalnų grandinė. Nudžiugino ir rastas Edo laiškas, su nurodymais ir linkėjimais. Po kusačiaus, visi išsiskirstėm porom ir išėjom laipiot kas sau. Visi susitikom vakare, Paška su Justu tądien parsirado jau sutemus. Sutemus džiugino Barselona, sužibusi savo auksiniu spindesiu.
Panaši rutina tęsėsi penkias dienas: pusryčiai, laipiojimas, vakarienė, rytojaus lipimo planai ir poilsis. Be Montserrat viršukalnių, pasigėrėt kasdienybe Ispanijoj teko tik penktadienį. Oras viršui nebuvo visai ispaniškas, šalti vėjo gūsiai ir apsiniaukęs dangus dažnai reikšdavo šaltį. Tačiau kartais būdavo ir atvirkščiai, kai galėjai išverst saulutėj bambą. Nors apačioje, vienuolyne, visur zujo turistai, tačiau iki viršaus užsikeldavo nedaugelis. Dažniau sutikdavom kitokios rūšies atstovus: trekkerius, climberius ar kalnų ožius. Tamsus urvas, ant uolos išporceliuotos darbinės kojinės, ir šalia telkšantis baseinas su buožgalviais - rodė skurdžią buitį. Tačiau nuo urvo slenksčio, atsiverdavo bene pats prabangiausias vaizdas Barselonos apylinkėse.
Kas liečia laipiojimą - trasos buvo gerai sukaltos. Trasų buvo ir vaikams, ir antžmogiams - tarp 4 – 8 balų, tiek sportinių, tiek ,,multipich'o“. Dažnai taškų netrūkdavo, buvo prižiūrėti - neaprūdiję. Konglumerate įstrigusiais akmenimis puikiai liposi. Patys akmenys buvo tvirtai įmūryti, o į išpuolusių skyles buvo patogu kabintis rankom ar remtis kojom. Visas kolektyvas aplaipiojo bene didžiąja dalį Dramblio regiono.
Penktadienį, paskutinę dieną, susikrovėm mantą ir nusiropštėm nuo kalnyno. Apačioje radom malonią staigmeną – gražų įlenkimą ir abu nubrauktus šonus ant Vytenio automobilio. Barselonoj ekipažai atsiskyrė – Vytenio ekipažas traukė į priemiestį, kiti į centrą. Paplūdimiai Barselonoj tvarkingi ir nemokami, o Viduržemio jūros vanduo sąnarių nelaužė. Vakare pajudėjom link Gironos, kur turėjo laukt rydienos lėktuvas. Taigi, šeštadienį, mažam langely, pro debesų uždangą išvydom purvinus kemsynus su sniego likučiais, kas reiškė namus ir Lietuvą.

Arvydas Valaitis