Kuršių Nerijos žygelis 2010

Laikas: 2010.12.27/28
Vieta: Kuršių Nerija
Dalyviai: Andrėjus (vadas), Julijus, Paulius Lokys, Giedrius S., Neringa, Jonas.

Buvau girdėjęs ir skaitęs apie ankstesnę išvyką į Kuršių Neriją, iš to, ko gero, ir kilo mintys ten nuvykti, tik garsiai apie tai nekalbėjau. Vieną prieššventinį vakarą, Andrėjus užkausė, ką planuoju veikt ir ar laisvas keletai dienų. Kadangi buvau laisvas, nebuvo net ir jokių abejonių, jog dalyvausiu jo siūlomame žygyje. Skubiai stengėmės viską suderinti, nes pirmos Kalėdų dienos rytą reikėjo išvykti į Kalėdojimą.
Sutarėm kur susitiksim ir daugmaž kada. Tik ištiko problema - sutartą rytą nepavyko ištrūkt į stotelę ankstų rytą (niekaip neišjudinau Jono, giliai įmigusio ir autopilotu kartojančio "tuoj....aha...gerai..." :D Informavau Andrėjų, kad stipriai vėluosiu ir prie mūsų prisidės dar Neringa, Jonas ir Giedrius.... Sutarėm, kad Andrėjus atsiųstų mums GPS koordinates, kad žinotume kur susitikti. Pakeliui važiuodami užsukome į kaimo prekybcentrį apsipirkti, koks gi žygelis jei aš saulėgrąžų nenusipirksiu...bevaikščiodamas dar ir chalvos su Jonu paėmiau...
Nusigavę su Jono busiku iki ąžuolų draugo Kipso ir pristatę jį namo (plačiau apie jį Kalėdojimo aprašyme), jis visiškai į žygį nepasiruošusiai Neringai paskolino savo šiltąjį miegmaišį (dėl visa ko, buvom sutarę, jei bus šalta, kad Neringą pernakvot priims Jolita), vėliau atvykom į naująją perkėlą (tiksliau į "netoli jos"). Palikom busiką tolimoj aikštelėj - Jonas per skubėjimą paliko GPS'ą, bėgo paimt, keltas jau visus sutalpinęs ruošiasi plaukt, mes panikuojam, kur Jonas...Po kelių minučių ir jis atbėgo. Šokom ieškot pakeleivingų mašinų - ilgai netrukom, jau po kelių minučių pagavom dvi mašinas judančias Neringos link. Aš saugodamas kišenes pilnas saulėgrąžų, dar paprašiau, kad vairuotojas važiuotų paskui geltoną pežo automobiliuką, bet.. "jei jie lėtai vilksis tai tikrai nevažiuosiu iš paskos", vos tik išvažiavus iš kelto "ėjom ant lenkimo". Pakeliui bevažiuojant mus informavo, kad naktį bus minusiukas iki ~ -13 °C ar net -15 °C. Laikui bėgant prisiminiau, kad kišenėse vis dar pilna saulėgrąžų ir, kad jos gali byrėt, o gal jau ir byra :D .... Taip pat mus perspėjo, jog gali nebūti ryšio, truputį supanikavom, kad nežinosim, kur išlipt, bet gavę Andrėjaus koordinates ir jas persiuntę Jonui buvome ramesni. Po pusvalandžio Jonas parašė žinutę, kad greičiau atsiųsčiau, nes gali nebebūti ryšio... ( kaip dabar madinga, jis buvo su dviem telefonais, tad gal nepastebėjo ,kad vienam iš jų jau yra mano žinutė). Galų gale sužinojom, kad laipinamės ~ 10km iki Pervalkos ir mus turi pasitikti Andrėjus ant kelio. Likus dar nemažam atstumui pamatėm žybsinčią šviesą. Išsilaipinę iškart pamatėm, iš paskos katik sustojusį antrąjį Jono ir Giedriaus ekipažą. Nuklampojom giliom pusnim, Andrėjaus pėdom iki vietos, ten jau laukė šiltai atrodantis tvarkingas laužiukas ir jo kurstytojas Andrėjaus brolis, Julijus. Kas dar tik susipažino, o kaikurie (Aš, Giedrius) jau pažinojom jį. Apsikeitėm šiokiais tokiais įpūdžiais, pasistatėm namukus, persirengėm ir pradėjom košės virimą. Kad košė būtų skanesnė Julijus dar vafliukų su ''Rududu'' ištraukė. Pasivaikščiojom aplink, apsidairėm kas kur, aš nuėjęs atokiau, paklausiau jūros ošimo, kuris tolygus traukinio aidui.Danguje milijonai žvaigždžių (tik dėl šalčio patingėjau pafotografuot... šioje tematikoje kažkoks tinginys esu, nors kažkada galėjau vadintis astronomu).
Po visų virimų, prisivalgę, susėdom papletkavot ir pasišildyt, galiausiai mūsų pagrindinis ekipažas (Julijus, Aš-Paulius L. ir Andrėjus) nuėjom miegot. Jonas, Neringa ir Giedrius pasiliko prie laužo. Mano ekipažas jau miegojo, o aš stengiausi... bet nelabai sėkmingai. Po neaišku, kiek valandų neutralioje absoliučiai bemintėje juodoje būsenoje, pajaučiau, kad pradedu "kymarint" (gražus išsireiškimas, bet jei kam netinka tai "MIEGOTI"), išgirdau artėjančius Neringą su Jonu ir kalbančius apie kažkokius vokiečius. Kol tie dviese susikuitė, kur mūsų užtrauktukai, ko gero jau visi buvo pabudę, kažkaip nepersėkmingiausiai parėkavo - papurtė kojų galus ir nuėjo miegot. Poto vėl sekė neutrali būsena, laukiant miego, jaučiausi pavargęs, miego norėjosi, tik kažkodėl sapnų karalystės vartai buvo neatidaromi (matyt užšalę). Vargais-negalais sulaukiau ryto, be nuotaikos krapščiausi lauk. Nuotaiką dar labiau pagadino visiškai suledėję batai, juos užsimovus kojos tik dar labiau šalo. Šaunu, kad bent laužiukas jau po truputį kūręnosi, nors kaip dažnai būna, reikėjo jį gerokai įpūsti prieš tai. Atsišildžius batus, pačiam daugmaž apšilus, pastatėm kepti sniego (ale bus košė patom...) ir atšildyti suledėjusio mineralinio. Julijus gyrėsi, kad miegodamas į miegmaišį įsimetė "Vytauto" butelį, kuris nesušalo. Pakeliui į košės ar makaronų virimą "į trasą" vėl ėjo vafliukai su ''Rududu''. Galiausiai apsitvarkę ir susipakavę patraukėm jūros link. Pasiūliau saulėgrąžų ir anyžinių saldainių, kurių, kaip ir, niekas nemėgsta tik aš ir Giedrius...tik šį kartą nustebau, kad juos paėmė ir Andrėjus su Julijum (keista... juk tų saldainių niekas nemėgsta). Paėję keletą kilometrų iki gelbėjimo stoties, apsivaišinom skanumynais, Jonas pasislėpė ir kvietė po vieną užmertom akim ir išsižiojusius - po šaukštą mėlynių uogienės. Julijus kaip mažas vaikas visa laiką nepaleidęs išmaniojo veidrofotoaparato nedarė išimties ir tąsyk - pleškino į visas puses. Prasidėjo masinės pleškalynės (fotografavimai), kalnai fotografijų, viena gera idėja, kurios taip ir neišvystėm (pasistengsiu ją atremontuoti su ,,PhotoShop"). Praėjus visiems džiaugsmams nuo mūsų atsiskyrė laikinieji žygio pakeleiviai: Jonas, Giedrius ir Neringa. Mums Giedrius paliko dešros, kiti dar kažko įmetė ir atsisveikinę atsiskyrė galutinai (išėjo tranzuot, link kelto, kaip vėliau paaiškėjo per 20 ar 30min susitranzavo studentą, kuris juos visus ir paemė).
Na ką... o mes jau galim pradėt šturmint pajūrį. Ilgai, man regis, nepašturmijom, patemus šiaip taip susiradom nakvynės vietą, atsikasėm ~50 cm sniego (Andrėjus kaip rimtas keliauninkas praspardė didžiają dalį). Aš šiek tiek atsikasiau aištelę daiktams susimesti, ant primusiuko, kuris turėjo rimtą charakterį, virėm žirnių košę. Sugalvojom, kad ir atsigert norėtųsi, užmetėm kepti sniegą - po kiek laiko primusas pradėjo spyriotis, purkšti, bezdėt ir kitus garsus vis gesdamas skleist. Julijus davė patarimų, kurie nepadėjo, galiausiai nusprendė broliai, kad perkaito primusiukas. Šiam atvėsus vėl pakūrėm, po kiek laiko vėl užgeso. Šiaip taip apturėjom arbatos/kakavos. Supakavom, sumetėm daiktus šalimais ir nuėjom miegot, prieš tai dar sutarę, kada kelsimės - ~7:30. Regis, prieš tai buvus bemiegė naktis, nieko tokio - dabar juk jau tikrai užmigsiu... Deja, vėl teko džiaugtis tuščia galva ir juodu vaizdeliu priešakį. Po nežinau kiek tokioje būsenoje nebūnant, sugrojo žadintuvas - išjungiau. Po pusvalandžio sugrojo Andrėjaus - išjungė. Gal apie 9val išsikrapštėm iš palapinės, išsivirėm kakavos, primusas vėl rodė kaprizus. Susipakavę "ėjome" pakrante. Vėjas stiprus ir žvarbus - pučia tiesiai į veidą, vandens atsargos labai mažos, pusbonkis ''Vytauto'' mineralinio, retkarčiais sustojam, apsukam ratuką po kelis gurkšnius ir judam toliau... saulėgrąžų jau nebesinori valgyt, nes nuo jų ima gyvatė - troškulys. Anyžinių saldainių mentolio efektu bandau numušt troškulį, nustebau bet padeda neblogai, pasiūliau iš mandagumo bedraminčiams, jie vėl, mano nuostabai paemė "tu tik duok, o mes imsim!" :D
Beeinant svajojau dejuodamas, ką pirksiu pasiekęs parduotuvę (manau panašiai darė ir kiti). Andrėjus kaip rimtas vadas įrėsi prieš vėją priekyje, Julijus iš rankų fotonuotraukų darymo mašinėlės nepaleido todėl pastoviai gale atsilikinėjo, na, o aš kaip dviratininkai pasakytų "sėdau ant Andrėjaus rato" - pasislėpiau užnugaryje ir taip neturėjau didelio vėjo pasipriešinimo. Kas keletą kilometrų Andrėjus stabteldavo leisdamas suprast, kad Kažkas eitų pirmas..nieko kito nebelieka, kaip ir vėl jam eit pirmam :D Buvo kelios atkarpos, kur aš vedžiau visą laiką. Ėjimas buvo nuožulniu į šoną pagrindu t.y. smėliu, ar pasvirusiu ledo keliu, nuo to (o gal ir ne), pradėjo skaudėt klubo sanarį ir dar kartais per žygius skauda. Svajojom apie Juodkrantę, bet realiai iki jos dar buvo toli, Julijus mestelėjo frazę "aš ją matau...", bet tai nereiškė, kad iki jos nereik toli irtis prieš vėją :)
Iššokom galiausiai į dviračių taką, ant kurio buvo geras pusmetris, o gal ir daugiau sniego. Gerai, kad netoliese esantis keliukas buvo atkastas, nors ir per jį eiti nebuvo taip lengva. Jautėsi žygio finišas, nuotaikos pasitaisė, tik pasiekus pamiškę nukankino įkalnės. Visur, kaip visada apstu nuomos iškabų ir parduodamų namų... Žmogių vaikščiojančių labai minimaliai, tik keli vietiniai atsikasinėjantįs mašinas. Tiesa, išėję į pirmąjį keliuką šalia esančio dviračių tako, beeidami sutikom atminančią dviratininkę, taip atrodytų plonai, kaip rudenio vakarą apsirengusią. Julijus kaip tuomet jau būsimas velomanų klubo narys, ją atpažino, (Klaipedietė ar Vilnietė...nesvarbu). Po to dar matėm galimai jos vyrą, minantį - pagarba iš mano pusės neapleidžiantiems dviračių, bet kokiu oru ir sezonu!
Nusigavę iki stotelės sutikom, man truputį keistus, slidininkus: vienas apsirengęs ilgą paltą, panašų į storą rusišką pūkinę kaldrą. Neužilgo atvažiavo autobusas, vietiniai slidininkai patarė mum susidėt kuprines į bagažą, bet mes viską sukrovėm ant priekinių sėdynių, o patys nusigrūdom į autobuso galą. Privažiavus poilsiavietę, pilną žmonių ir mašinų, autobusą užplūdo žvejai kvepiantys/smirdantys žuvimi. Paleido sankryžoje link Naujosios perkėlos, išsilaipinom mes ir būrys žvejų, bandėm bristi per šaligatvį, bet gatvės plikas asfaltas pasirodė patrauklesnis - prasiįrėm per ~60 cm pusnis ir pasiekėm asfaltą. Paskutiniai žingsniai kelto link, semkės taip ir neartėjo į pabaigą, kaip ir likę anyžiniai saldainiai. Priėjus keltą Julijus sumąstė fotografuot visus išvažiuojančius vairuotojus . Mes apsimetėm, kad jo nepažįstam, tik vat kuprinės viską išdavė. Vairuotojai kreivais piktais ir nelabai veidais spoksojo į fotografą, kuris jau gali pasigirti per tris dienas prišaudęs virš 700 nuotraukų (vargas atrinkinėjant).
Dabar sėdim kelte... atsisėdau ir nebesinori nieko daryt, visi raumenys miega. Reik judėt išmėgint tualeto... Iš čiaupo bėga karštas vanduo ir net muilo yra! Prasmirdęs nuo dūmų skubu praustis - grįžtu ir krentu į kelto kėdę, tik gaila, kad jau atplaukėm, reik vėl eit... Pasiekiam užsnigtą mašiną, pižoniškai pažiūriu kaip ją atkasinėja kolegos, visi sušokam ir vienžodžiu "VAŽIUOJAM Į ARTIMIAUSĘ PARDUOTUVĘ". Julijus parodo kaip moka ant posukių naudot rankinį stabdį. Pasiekę gėdingai atrodančią, regis, ''IKI''parduotuvę su didžiausiomis pusnimis ir neatkasta aikštele, bet stovinčiais jau neaišku kurią dieną apsnigtais automobiliais, subėgom apsiprekint. Prisipirkom daugiau nei norėjom, aš dar savo milijono laimėto nuėjau pasiimti.. gaila, bet pasirodo laimėjau ne aš, o kažkokia Angelė ir Juodvarknių kaimo.. - Gal kita kart būsiu aš.
Lekiam Kauno link, salygos su kiekvienu kilometru tik prastėja, atlekiam į 119, tarybos susirinkimų vietą, atsidalinam daiktus ir lekiam namo.

Išmislas toks, kad su semkėm lengviau žingsniuojasi, o anyžiniai saldainiai geriausias saldiklis, kuris atgaivina, o dar geriau yra tai, kad jų beveik niekas nemėgsta!!!!
Iki kitų metų!

Paulius Lokys

Nuotraukos - Čia
Andrėjau GPS'o parodymai