Rūdininkų žygelis

Laikas: 2010-11-13
Vieta: Rūdininkų giria/poligonas/pelke ir kernavo ezaras.
Dalyviai: Jolita, Jonas, Akvilė G., Giedrius S., Sašiukas, Ramūnas ir Paulius Lokys.


Gerą mėnesį prieš googlinau, ieškojau pelkynų, norėjau vaikiškai parizikuot sušlapt, įklimpt ir susipurvint. Sužinojau apie būsimą žygelį, buvau garantuotas, kad į jį vyksiu, dėl jo praleidau (variklių teorijos kolį).
Rinkomės šeštadienį, Giedrius prireklamavo žygį tarp dviratistų, atsirado du norintys, man jau seniai pažinotas Sašiukas ir naujai pažintas Ramūnas. Kažkas sakė, kad vėluojančių nelauks, atvykau į sutartą vietą 1-2 min. prieš - nieko nebuvo. Stoviu, dairausi, nesuprantu, kodėl nieko nėra ir kas vyksta (priminė situacija kai 5oje klasėje važiavom į ekskursija ir nuėjau laukt autobuso visai kitam Kauno gale, nei jis turėjo atvažiuot...taip ir neišvykau į europos parką, regis), kažkas mirgtelėjo iš MOLO aišktelėje stovėjusio naujo Subaru, nemaniau, kad savi, stovėjau sutartoje vietoje ir laukiau. Pasiskambinau Giedriui, patikino, kad teisingoje vietoje laukiu, o jis 119 kuičiasi ir ateina. Iš toli pamačiau lekiantį Jono busiką su Jolita šturmano vietoje. Tuoj pat atbėgo ir svečiai iš Subaru, susipažinom, sulaukėm juokingai daug nešančio Giedriaus (iš toli švietė naujutėlaičiai ryškūs raudoni bachilai), svečiai kiek sutrikę sulipo į busiką, ir išjudėjom. Petraškėse nusipirkom truputį maisto kioske, ir česnakus kelis (kortų žaidimui...)
Lėkėm autostrada kalėm kortom žaidimą, panašų į asilą. Surinkęs visą žodį valgo česnaką - aš buvau praktiškai nenugalimas. Poto mėgino estafete perimti svečias Sašiukas, bet nepasiekė tokių laimėjimų kaip aš. Prisivalgiau česnako skiltelių, kurios buvo šlykščios nes susenę ir papuve. Pasidarė bloga, atsisakiau žaisti. Tiesa, kol dar kopiau pralaimėjimų laiptais viršun, vienos atakos metu mane sužeidė akvilė su savo aštriais nagais (žiūrėti galerija), Kadangi Jolita juokėsi, reiškias žaisti nemirtina ir aš išgyvenau.
Pabludine po kaimelius, prasilenkę su karvių banda ant kelio.... (unikalus vaizelis), pasiekėm reikiamą tašką, prisiparkabom prie bašnyčios esančiam kiemelyje. Apsidalinom kas ką neša, Sashiuko kuprinė atrodė ir už jį patį didesnė, Giedrius šaukė, krautis dar... :D
Galų gale pradėjom žygį, Jonas visa laik filmavo, sekė svilinančio paršo kvapai, poto pasiekėm už kelių kilometrų esantį poligoną, apmastėm ką sakyt, jei supakuos. Bet vistiek ėjom drąsiai pirmyn. Radom paskolinius botus ant stiebo viršūnės, perlipom smėliuko kopas ir pamatėt poligono pratybų lauką, norėjo bėgt žiūrėt, bet sunki kuprinė neleido. Apžiūrėjom poligoną, iššniukštinėjom, ką pavyko, prisirinkom gilzių ir kulkų (nuo mažiausių, iki neregėto didumo). Pasijaučiau kaip kareivukas smėlio dežėje, būtų smagu karą kaip senais laikais pažaist.... bet gal kitą kartą, kai labiau susensiu :)
Judėjom laukais pilnais kulkų pėdsakų (tiksliau gilzių), užlipom į paskutinį smėlio kalniuką, takeliu sėtu gilzėm (be galo daug gilzių).
Įpaišiau prieš išeinant Ąžuoliuką ir šovėm tolyn į Kernavo paieškas, o iki jo sekė daug pelkių, visa kelia džiaugiausi kaip smagu bus su naujais EU standartus atitinkančiais komfortiškais botais braidyt ir taškyt pelkės vandenį, bet tik priėjus pirmuosius skystimėlius semiančius kojas, Jolita prisigyrė, kad kitų batų neturi, teko jei perleisti savo botus, ir likt prie superinių batų ,kuriais pasitikėjau, pradėjus eit pajutau truputį pratekėjimus, bet veliau išvis nebuvo kur dedis ,vanduo sunkesi po truputį, bet be sustojimo, mėginau šuoliuosi nuo medžio iki medžio, taikiau greito bėgimo vaikiškas technikas, bet per 20 metų bėgti vandens paviršiumi taip ir neišmokau. Netoliese ežero, į pelkyną įkrito mano fotiko lešiukas (ale žuviaakė - plataus kampo, už kosminius 19,99LT), šiaip netaip radau, tesėm kelionę. Pasiekėm ežerą, Jonas parodė kaip reik gerti arbatą ir visi turėjo taip gert kaip jis, poto ejo kondensuotoji parapornografija, svečiai vėlgi buvo pasimetė vaizdais ir patrakusiu elgesiu :)
Judėjom atgal, pelkės vanduo vietomis siekė virš iki 30 cm, abu batai buvo pilnut pilnutėliai vandens, bet kojų prakaitas jį pašildė ir kojos nesušalo.

Judėjom link poligono, ten viskas subombarduota, atrodo lyg Mėnulio paviršius per google maps'us. Įdomus vaizdelis kai vos ne kiekvienoje duobėje centre auga medis.
Laukuose mėtėsi neaiškios detalės, sprendėm, kad tai skraidančio objekto dalys (pvz lėktuvo).
Matėm neaiškius lygegrečius keliukus, vieni turbūt fūrom, kiti vietiniams, o treti kariškiams.

Išsimiegoję, judėjom link bunkerių, ilgai ir sunkiai ėjom, pamatėm, kad poligone būti kenksminga gyvybei (taip skelbė iškaba, kurią pamatėm išeidami, o įeidami - ne).
Bunkerio neradom, nepriėjom, apsistojom ties medžiotojų bokšteliu, kuris labai svyravo. Jonui Jolita davė energetinio Everesto makroflexo ir išjudėjom busiko link.
Jau gerokai sutemus pasiekėm mašiną, tuoj pat prilėkė ir Mindaugas (Dapkevičius) su šeimyna. Paplepėjom, apsikeitėm įspūdžiais ir išjudėjom, Mindaugas pergyveno, kad gali neužtekt kuro, pasiekėm degalinę ir išsiskyrėm. Pakeliui į Kauną, pasibaigė mums kuras, busikas patapo varomas keturiais ažuolais, svečiui Ramūnui teko garbė truputį papilotuot stumiamą busiką, kitas svetelis Sašiukas šokdamas iš busiko nepagalvojo apie fizinius reiškinius ir plojosi ant asfalto, išsigandau, kad busikas kokios rankos nepervažiuotų, bet baigėsi laimingai..... nepaisant to, kad į trečiadieninį susirinkimą atsinešė ranką gipso vonėlėje :)

Taip pat būtinai pažiūrėkit:
Foto ir Video

(Paulius Lokys)