Kaip mes (pa)darėm Darom!

Laikas: 2010.04.17
Dalyviai: Azuolieciai & Co

Žavų šeštadienio rytą su nuotykiais (skubam, skubam, lekiam, lekiam, nevėluojam, nes be mūsų visas šiukšles surinks:) mūsų ekipažas: aš, Emilis ir Jūratė, išsiruošėm prie Trijų mergelių tilto, kurį vienas mano keistas pažįstamas buvo pavadinęs tiltu per Nerį į Nemuno salą;),daryti gero sau ir trupčiuką apsišvarinti. Išklausę instrukcijų, ko negalima daryti ir kur rastus lobius krauti, nusprendėm "pajamti" pačią šiukšlingiausią teritoriją. Kabarodamiesi kaip ožiai statokais panemunio šlaitais stačiai šienavom neįtikėtinai kokybiškų šiukšlių kalnus: įvauriausio dydžio stiklinė ir plastikinė tara, motulės Maximos gėrybių liekanos, mažiausiai vienos futbolo komandos keturračių transporto priemonių batukai t.y. ratukai, baldai, drapanos ir dar visokis didis geris, kuris vos tilpo į vis gausėjančią kruvą mėlinų ir juodų šiukšliamaišių. Rodės, kad šitos kokybiškos šiukšlikės stačiai iš po žemių lenda, kol radom tokį lobį apie kurį nė nesvajojom. Tarp medukų, po tiltu, palei pat bėgius kaži koks gudrus bomžiukas sau tokią vilą vilaitę susirentęs buvo, kad net žiurėt gražu: šakom šakelėm suramstytą ir kartonėliais užkaišytą, su kedėm, prašmatniu guoliu, krūva tuščios taros ir net kriaukle, kuri, dėja, buvo naudojama ne visai pagal paskirtį. Ir nebūtume mes tikri tvarkdariai, jei nesutvarkytume tokio svetimo gerio. Chata išgriovem, baldus išnešėm, o kartotines sienas taip smagiai pakūrėm, kad net dumai rūko(ir žolė iki pat petrašiūnų vos nesudegė:). Aš, asmeniškai, labai smagiai palaksčiau per bėgius prieš traukinį, pasportavau kopinėdama laiptais į dangų ir monydama visus susitikti po tiltu stačiai lopetom tokių kokybiškų šiukšlių pasamstyti, kad net Paška kaži kokį ne antros jaunystes, bet pirmo naudingumo įnagėlį rado. Džiaugėsi jis beveik taip pat, kaip ir Romka po tiltų visa ritini informatikų pornografijos žurnalų radęs ar Emilis aptikės pora kilų žiogelių. Metalinių aišku!
Po didžio darbo laukė trumputis atokvėpis, sumuštinukai, bandelės, vandenėlis ir vėl į darbą. Tik šįkart nuotaika jau buvo išeiginė, tad žaidėm žaidimą :“Sustabdyk padangą ta kūno dalimi, kurią susižaloti nori“. Aišku veteranė buvau aš, nes bandžiau padangą paimti ir rankom, ir kojom. Bet kaip ir visi geri dalykai mūsų šiukšlių šeštadienis persirito į antrą dienos pusę, kai surinktus turtus reikėjo taupiai suštabeliuoti į sunkvežimiukus (net tris) ir su ašara atsisveikinus išlydėti į Lapes (kur Vadui G. Andriui labai patiko) amžinojo poilsio. Dar įsiamžinę kurybiškai šiukšlinose nuotraukose ir pasidalinę šiukšliniausiais nutikimais, draugiškai patraukėm namolio besiginčydami katras pirmas į vonią eis, nes šiukšlės, mieli draugai, nesusirenka be pėdsakų. O jei, kas galvojat kitaip – meskit! Juk kas be mūsų pasaulį iškuops;)

Romytė ir Co.

FOTO: DAROM 2010