TATRATRANZ

Laikas: 2009.06.26-07.04/12
Dalyviai: Lina – vadė, žygio metu gavo kličką Vitkauskas, nes ėjo priekyje, užtikrintai, su vibramais ir gorteksais bei LT vėliavėle
Akvilė – metraštininkė, mEnininkė ir išlaidų skaičiuotoja
Jolita – medikė (ačiū Dievui, jos paslaugų neprireikė)
Jonas – remontininkas ir kličkų ekspertas

Veiksmas vyko:
Birželio 26 – liepos 4 d. Akvilei ir Linai (keturios dienos kalnuose, keturios su trupučiu tranzui)
Birželio 26 – liepos 12 d. Jolitai su Jonu (dar nutranzavo iki Austrijos)

Tikslas:
Tranzu nukeliauti iki Lenkijos Tatrų ir keletą dienų pasivaikščioti po kalnus.

Results:
Sėkmingai pavaikščiojom kalnuose, pakeliui aplankėm Wieliczkos druskų kasyklą, pasimalėm Krokuvoje. Akvilė su Lina aplankė Aurimą ir Agatą Varšuvoje. Jolita su Jonu nutranzavo į Austriją pas Jono draugą, ten skraidė parasparniu Alpėse, gausiai gėrė pieną iš automatų ir važinėjo dviračiu- tandemu.

Patirtis bendrai:
Lenkijoje labai gerai sekėsi tranzuoti, nusigavome iki kalnų ir grįžome suplanuotu laiku. Kalnuose nakvojome palatkėje, niekas neprigavo. Vasaros vidury dar buvo gana daug sniego. Chatose galima gauti visus įmanomus patogumus (ir viską už dyką, jei esi apsukrus žygeivis :)).

Bepižonaujant chatose (džiovinant eilinį kartą permerktą mantą ar ilsintis po smagesnės atkarpos), gimė nerišlaus pobūdžio dienoraštis, sudarytas sąmonės srauto, interviu ir focus grupės metodų pagalba. Dalinamės ištraukomis iš dienoraščio ir dar neišblėsusiais kelionės įspūdžiais!


I DIENA
Kaunas – ---->

Lina ir Akvilė. Pirmoji tranzo diena – labai sėkminga.

1.Kaunas – Marijampolė. Moteriškė pasakojo apie savo tranzus ir ką sakyti, jei pasitaiko neaiškus vairuotojas (Jei ką nors darysi – griebsiu už vairo, bus avarija!)
2.Marijampolė – Kalvarija. Vežė toks dėdė, sakė turguje buvo. ŽIAURIAI skaniai kvepėjo mašinoje šviežia duona.
3.Kalvarija – pasienis PL pusėje. Vežė Punsko lietuvis – pažįstantis Justą Bliūdžių, linkejimai :)
4... – Bialystok. Fūra – labai kalbus vairuotojas. Bevairuodamas dar spėjo per kompą savo šeimos fotoalbumą pademonstruoti. Padovanojo liemenę su atšvaitais – kaip jos prireikė tranzuojant atgal!
5.Bialystok – Grojec. Vežė labai seksi vairuotojas, gaila tik, kad į mišką taip ir nenuvežė... :D
6.Grojec - .... Keistas dėdė. Važiuoja autostrada ir pyst rankinį užtraukia. Dėl visa ko peilį iš kuprinės išsiėmėm, bet neprireikė.

Paleido mus vidury kažkokio miestuko tarp Grojec ir Nowy Targ, bet ten buvo miškelis, kuriame mes pastatėm palatkę ir mygom nulūžom.

P.S. Šiandien mirė Michaelas Jacksonas.

Jonas ir Jolita: Kad Michaelas Jacksonas mirė, jau pastebėjom iš pat ryto. Tiksliau, Jonas apsišvietė spaudoj prieš išvažiuojant, o aš iš jo pasiteisinimo, kodėl vėlavo beveik 2 val. į sutartą vietą. Ištranzavom tik apie 13’30 (vietoj planuotos 10val.). Pirmoji tranzo vieta buvo labai nedėkinga, furom be šansų čia sustot.. Sustojo mariampolietis su lengvąja mašina, pametė iki patogesnės vietos, tik paėjėt šiek tiek reikėjo. Bežygiuojant sutikom dar 2 tranzuoklius, sėdinčius ir geriančius alų. Užklausė, ar neturim žolytės.. deja.. palinkėjus vieni kitiems sėkmės, paėjom dar keletą žingsnių ir kėlėm ranką.

Sustojo lenkų furistas, pavežė iki sienos, ten susisiekė su kitu furistu (kuris kelionės pradžioje labai norėjo sustoti, bet negalėjo toje vietoje..).

Sutemus, stebėjom žmonių reakcijas į mus (su liemene, atšvaitais) – visi pristabdydavo, bet pamatę, kad čia tik tranzuotojai, spausdavo gazą ir maudavo kuo tolyn (turbūt keikdamiesi). Labai prajuokino, kai beveik sustojus mašina, pamačiusi Joną išlendant pasislėpusį už manęs, nurūko tolyn.

Pirmąją dieną važiavome 7 mašinom. Galiausiai nusprendę, kad šiandieną pakaks, netoli Minsk Maz lindome gilyn miškan. Bestatant tamsoje palapinę, prabraukėm pro žemę rankomis, pažiūrėt, ant ko miegosim. Rezultatas – sauja, pilna mėlynių. Vakarienė garantuota.


II DIENA
Krokuwa – Wieliczka – Zakopanė

Jonas ir Jolita: O čia tai pusryčiai! Mėlynės neišlindus iš miegmaišių.. atšipus dantims, susipakavom ir stojom ant kelio. Bevažiuojant toliau, susirašėm su kitu ekipažu, kad abu vairuotojai traukia į Krokuvą. Sutarėm susitikti ten.

Lina ir Akvilė: Apie pietus jau buvome Krokuvoje, kur susitikome su kitais geldučiais. Biškį pasimalėme po miestą, pabomžavome prekybcentry (apsauginis akylai mus stebėjo, kad krepšelių neišsineštume. Matyt panašūs buvome į tokius, kurie galėtų).

Nuvažiavom iki Vieličkos druskų kasyklų – žiauriai patiko! Leidomės giliai po žeme – įspūdingos erdvės. Įsijaučiam į naglų turistų vaidmenį – nusipirkom bilietus mažesne kaina su lenkų gidu, o požemiuose sutikę anglišką grupę, nepastebimai prisijungėme prie jų :)

Atrodė, kad bus bėda su tranzu: Vielička – kaip ir Krokuvos priemiestis, greitkelis ir didesni keliai balažinokur, autikai važiuoja tik į Krokuvos centrą, o pagrindinė gatvelė – viena juosta, nelabai yra kur sustoti. Bet kam čia tos filosofijos – Lina pakėlė ranką ir praktiškai vidury gatvės sustojo mašiniukas – mergina nuvežė iki greitkelio į Zakopanės pusę.

O ten susitranzavome... autobusą! Vairuotojas važiavo beveik iki Zakopanės. Buvome sužavėtos! Kai sustojome degalinėje, jau ketinome nusifotkinti atminčiai su vairuotoju, bet tada js atsistojo, atsisuko..o ant jo marškinėlių buvo nedviprasmiškas paveiksliukas su dviem žmogeliukais, vienas iš jų priklaupęs prieš kitą... ir užrašas: NEED A JOB?

Bet nevertinkim žmogaus pagal jo išvaizdą – artėjant prie Zakopanės, jis per raciją pakalbino kitus vairuotojus ir neužilgo persėdom į kitą automobilį, kuris nuvežė iki pat Zakopanės. Kai ten atsidūrėm, buvo jau naktis, pliaupė lietus. Palypėję į kalnelį už gyvenamųjų namų, radome miškelį, kuriame ir nakvojome. Kiti geldučiai irgi atkako į Zakopanę, bet mes tuo metu jau gulėjom palatkėje be fazių, tai taip ir nesusitikome.

Krokuvos prekybcentry už tai, kad mynėm dviračius ir gaminom elektrą gavom po porą atšvaitų, kurie labai pravertė tranzuojant ir apsimetant policininkais.
Tas kalnelis, ant kurio miegojom, tai status buvo, gulėjom beveik stovėdamos. Dar prieš miegą bandėm paaiškinti Jolitai su Jonu kaip mus rasti. Nuo autobusų stoties sukti į kairę ir tada eiti kažkokia gatve (jau nebepamenu pavadinimo), grįsta akmenimis. Bendrai paėmus, tai viskas aišku, jei stovi prie teisingos stoties... (Lina)

Jonas ir Jolita: Iki Zakopanės nusigavom 7 mašinom. Pavežė toks vyrukas, kuris tranzuotojus kaip grybus po lietaus rinko nuo kelio (be mūsų, dar paėmė viena tranzuoklį ispaną – jau antrąkart jį susėmė :)) Paskutinieji pavežę tikino, kad paleidžia prie stoties, išlipus tikrai matėme autobusų.. tik ne tų.. tad geldučių nurodymais nukeliaut iki jų nepavyko.. Beeinant ieškoti nakvynės vietos, teko mus pasivijusiam diedukui ilgai ir nuobodžiai aiškint, kad mums jo apartamentų nereikia.. miegojom įkalnėj.


III DIENA
Kužnice - Czarny Staw Gasienicowy

Lina ir Akvilė: Laukėme sutartoje vietoje (centre, prie stoties) kitų geldučių. Kol laukėme, spėjome ant tvorelės išsidžiovinti palatkę, miegmaišius ir kt. brangius daiktus. Akvilė spėjo nusnūsti, Lina – sudaryti žygio maršrutą. Geldučių kaip nėr taip nėr. Taip ir jauti, kaip gyvenimas minutė po minutės slenka pro šalį. Tuomet pajudėjome link Kužnice, kur planavome pradėti pasikėlimą į kalnus. Ten, prie upės, vėl laukėme geldučių. Kai galų gale jie atsirado, pajudėjome.

Jonas ir Jolita: Atsibudus ryte apsidairėme kur nakvojome: priekyje – sodyba (mes prie jų gyvatvorės), šone už kokio metro – upelis (kažkada čia buvo keliukas, tačiau lietui nulijus, įgavo naują prasmę). Praėjome pro turgelį, paragavom jų vietinio sūrio. Išsivirėm dilgėlių, pririnktų iš parkelio, arbatos. Susiradom stotį, ir išskubėjom pas mus laukusias geldutes.

-----

Prasideda vaizdai, širdis džiaugiasi. Vaikščiojančių po kalnus – labai daug. Visi visą laiką sako Tscech arba Dzen dobry, jei nesako – žiūri į akis ir laukia, kol pats pasakysi. Gaunam ir lietaus, ir saulės. Nakčiai palatkę statome už STOP linijos, netoli baisiai gražaus ežerėlio. Jų bus dar ne vienas...

Prieš miegą Jonas ištraukė siurpraizą. Ne ne tą... o dainynėlių :) Dainavom sutartines, vėliau dainavom dviem frontais – skirtingus puslapius vienu metu. Visi kalnai aidėjo nuo mūsų dainų.
Žygio himnu tapo Geltonų plytų kelias.


IV DIENA
Czarny Staw Gasienicowy – Zawrat perėja – Przedni Staw Polski

Ryte gražiame peizaže akylai stebint antims, ruošėm ir valgėm spageti su tušonke. Pati įdomiausia diena. Lipome į 2100 m perėją – buvo sniego, lipimo keturiom, kopimo laikantis už grandinių. Iš šalies turėjome atrodyti krūtai – kas su sandalais, kas basom per sniegą. Bet repečkoti sekėsi daug geriau nei kolegoms su lazdomis. Tada leidomės žemyn ir džiovinomės chatoje. Atidarėme pigius rūbus – išdėliojom visą savo turtą. Chatoje apsistojusių ir besirelaksuojančių nuostabai, vakare susipakavome šmutkes ir išėjome į kalnus :) Nakvojome aukštai, ant/tarp/prie akmenų. Naktį pūtė stiprus vėjas – kėsinosi nunešti su visa palatke.

Dienos baika. Lipa Jonas į kalną. O, sako, matau kažkas už akmens laiškelį užkišo, turbūt labai intymų. Pakelia, o ten – intymus laiškelis tiesiai iš moteriškų kelnaičių...


Ištrauka iš sulamdyto dienoraščio:

Šiandien nuėjom 18 000 žingsnių. Jolitai nepatiko sniegas, nes buvo šalta kojoms. Jonas praėjo beveik visą trasą basakojis. Lina daug tvirčiau jautėsi su vibramais. Stebėtinai neblogai ėjosi su gipsu grandinėm – pavyko užsikabliuoti. Jonas galiausiai iš Linos paėmė du maksiminius maišus daiktų, tad mūsų Vitkauskas vėl užėmė pirmą poziciją ir sėkmingai užkopė į perėją.

Sutikti kalnų veidai ir snukiai:
• Dėdė su lietsargiu, visą kelią pirmavo ir rodė Vitkauskui kelią
• Lazdutininkų porelė – lazdos ir kita šūstra įranga jiems tik trukdė
• Iš Lodzės - bėgikas aplink pasaulį

Matėm helikopterį – kažkam nepasisekė.

Kol lipom, nuolat griaudė perkūnas ir du kartus (!) sužaibavo. Buvo ir langų, ir šiknų, kopėsi kerėpliojosi labai smagiai, ypač smagu per sniegutį ir keturiom į viršų. Kibiai daug geresni nei trevkėj ant sieneles. KurVynas – užkaistas užėjus žiemai ir šiknai. Supylėm į termosą juodesnei akimirkai. Ta akimirka užėjo užkopus į kalną.

Svetingoji chata – mes čia beveik apsigyvenome. Valgėm, gėrėm. Vandens našarinimo istorija: pirma padavėja davė noriai, nes matė, kad mes užsisakėme valgyti. Antroji padavėja vėliau nenorėjo įpilti, bet priėjusi pirma sako pilk. Trečias užėjimas, trečia padavėja: pirmiausia įpylė pusę, vėliau įpylė sklidiną. Tuoj eisim ketvirto :) Dabar džiūstam, miegam ir šiaip jaučiamės kaip namie.


V DIENA
Przedni Staw Polski – Morskie Oko – Czarny Staw pod Rysami

Lipome į kalną – sunku, statu, bet viską atpirko vaizdai. Po to patekom į nerealų lietų – permerkė kiaurai mus pačius ir visą mantą. Tada lyg spragtelėjus pirštais, lietus staiga liovėsi ir vėl švietė saulė. Džiovinomės Morskie Oko chatoje – labai civilizuotoje. Iki jos galima atvažiuoti asfaltuotu keliu :)

Palikę daiktus išdėliotus chatoje, sulipome iki Czarny Staw ežeriuko pasifotosesinti. Vaizdai – fantastika. Aukštai matosi Rysy viršūnė, apačioje – Morskie Oko ežeriukas, iš mažo ežeriuko viršuje teka krioklys... Grįžę kūrybiškai panaudojome laisvą laiką – tęsėme džiovinimo darbus, Jolita įsmuko į dušą, kol prižiūrėtojas nematė, pietavome. Jonas su Jolita išėjo žvejoti centų iš ežero – surinko didelę krūvą, kurios dėka vakare gėrėm karštą vyną ir dar visokių valiutų liko atminčiai.

Išsunkę chatą kaip tik buvo įmanoma, vakarop susipakavome ir išėjome. Jau tamsoje susiradome vietą nakvynei miškelyje.

Trumpas įrašas dienoraštyje (buvo taip faina, kad nebuvo kada rašyti):

Lietutis. Visiems patiko, tik Linai šlapias užpakalis ir kojos:
„Lietus maloniai atgaivino iki pat batų galiukų (vidinės pusės)“ Lina

Lina labai pergyvena dėl batų. Jonas sako, kad Lina visada dėl visko pergyvena, pastoviai dūsauja. Lina sako, kad trūksta įrodymų. Jonas planuoja juos artimiausiu metu surinkti.

Pakeliui į nakvynės vietą matėm didelę gražią stirną. Ji mūsų visai nebijojo. Mums ją aplenkiant net galvos nepakėlė ir toliau rupšnojo žolę. Kelias link nakvynės pasirodė beesąs klaidus. Pasukę porą kartų į kairę atsidūrėme toje pačioje vietoje, kuria prieš kelioliką minučių buvome praėję. Kažkokia mistika. Tačiau Kernagio dainos neleido nusiminti ir pagaliau radom tikrąjį takiuką. (Lina)


VI DIENA
Morskie Oko – Kužnice

Pagauti vakarykščio azarto praturtėti, šiandien išbandėme naują būdą. Išmokusios naują sutartinę Augo putins su šermukšniu, ant pagrindinio turistų kelio surengėme pasirodymą. Bet į Jono padėtą kepurę įkrito tik jo paties centai.. užtat labai patikome kelio darbininkams!

Leidžiamės žemyn, vaizdai keičiasi. Daugiau žalumos, miškelių, darosi karšta – nebepasiekia tas vėjukas, kuris ten aukštai maloniai prapučia. Galiausiai prieiname alpines pievas – tik Milkų besiganančių trūksta. Čia įvyksta šokinėjimo fotosesija, kol neišgriūvam nuo karščio. Paskutinė viršūnė – šiek tiek įkyraus lietaus – ir paskutinis žvilgsnis į kalnus iš aukštai. Einame miškeliais pro kalnų upes ir krioklius. Pagelba iki pat žygio pabaigos eina basas.

Atėję į Zakopanę, vietiniame kabake prisipildome termosą karšto vandens, paskui bažnyčios šventoriuje verdame vakarienę. Nakvoti stojame pačiame Zakopanės centre – parke.

Geldučių pasiekimai lenkų krašte:
• Ima karštą vandenį visur kur įmanoma
• Miega miesto parkuose ir nac.parkuose stato palatkes
• Kabakuose valgo savo maistą, virtą tam pačiam kabake ant primuso, su iš kabako nušarintu karštu vandeniu (nes reikia taupyti dujas)
• Chatose įrengė drabužių džiovyklas
• Į Morskie Oko kai kas tikriausiai nebegrįš, o mes praturtėjom 35 zlotais


TRANZAS ATGAL: AKVILĖS IR LINOS KELIONĖ

VII DIENA
Zakopanė – Varšuva

Ryte pažadino šunys – parke pastatėm palatkę šalia jų vedžiojimo trasos. Dar lenkė bobulė užkalbino – pasirodo, istoriją išmano. Zakopanės centre, lauko kavinėje, šalia kultūringų turistų, pasigaminome pusrytį (plotas, vanduo košei, tūlikas – viskas nemokamai :)).

Palikome geldučius besiruošiančius tranzui į Austriją. Tranzavosi gerai ir įdomiai. Vežė slovakas, kuris labai gyrė Tatrus SLO pusėje; muzikantas, paėmęs mus iš mirties taško netoli Krokuvos. Pas jį svečiuose valgėme sriubą, o jis vis gąsdino, kad jo jaunesnis kūdikiško veido broliukas iš tikrųjų yra serial killer. Tada dar susėmėm pora jo draugų muzikantų ir išsiskyrėm: mes į tranzavietę, jie į repeticiją.

Tranzuodamos į Varšuvą, susistabdėm tokį dėdę. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad jis - žymus režisierius Zbigniew Rybczyński, ilgą laiką gyvenęs Niujorke ir tik neseniai grįžęs į Lenkiją, kur įkūrė kino mokyklą. Jis yra sukūręs Johno Lennono Imagine vaizdo klipą (apsidžiaugė, kad mes žinom šitą dainą ir video:). Taip pat kūrė klipus Art of Noise, Mick Jagger, Simple Minds, Pet Shop Boys,Yoko Ono, Lou Reed, etc.
Vėlai vakare jau buvome Varšuvoje pas Aurimą ir Agatą ir valgėme blynus su uogiene :)

O tas muzikantas, beje, taip įsižiūrėjo Akvilę, kad net nuvežė mus į tranzavietę kažkokiame Krokuvos priemiestyje. Tai taip ir stovėjom vidury miesto su „WAWA“ plakatu. Kabinom motociklininkus. Gaila, kad jie mudviejų ir mūsų kuprinių paimti negalėjo. O dėdė režisierius – labai geras žmogus. Pavežė mus iki pat stoties, kur turėjom susitikti su Aurimu bei Agata. Dar aš jam apie speleologus papasakojau, gal kada kokį filmą apie mus sukurs... (Lina)

VIII DIENA
Varszawa – Suwalki

Su Agata vaikščiojome po Varšuvos senamiestį. Popiet per kamščius ir karščius nuvežė mus su golfuku iki tranzavietės. Ten gana greitai paėmė smagi pora; po to – tėvas Lukas (labai įdomus pašnekovas), tada fūristas paėmė iki Marijampolės! Jau įsivaizdavom, kaip bus gera grįžti namo. Bet netikėtai jam paskambino ir liepė stoti Augustowe. Tia jis mus ir paleido – prie kažkokios degalinės, o buvo jau kokia 23 val., tamsu. Vat tada ir pravertė kelionės pradžioje fūristo padovanota liemenė su atšvaitais. Nors..tiesą sakant, nepanašu, kad mus kažkas matė. Nu gal kiek ir prilėtindavo, bet pamatę, kad ne mentai stovi, vėl spustelėdavo gazą..

Galiausiai netikėtai mums sustojo (tik vėliau suvokėme, kad ta mašina atvažiavo iš kitos pusės ir įsuko į degalinę tik tam, kad mus paimti!). Lenkų pora, su kuria vos vos galėjome susikalbėti lenkų, rusų ir gestų kalbos mišiniu, niekaip negalėjo patikėti, kad mes vidury nakties dar bandysim parsigauti į Lietuvą. Kai pasiūlė pernakvoti pas juos Suvalkuose, net nejauku pasidarė – kai netikėtai susiduri su gerumu, sunku priimti jį už gryną pinigą. Mandagiai atsisakėm ir manėm, kad įtikinom juos.

Įvažiavus į Suvalkus, jie pasuko į miesto pusę, sako va matot – o ten kelias į Lietuvą... Ir nusivežė pas save į namus, paklojo lovą, kitą rytą pusryčiavome kartu su visa jų šeimyna, o paskui mus nuvežė iki sienos, kur greitai pasigavome fūrą iki Kauno..

IX DIENA
Kaunas!

Apie pietus jau buvome Kaune. Greitai – dušas, pietūs, kiti drabužiai – ir mes su Lina jau stovime tranzavietėje link Vilniaus. Keliaujame tiesiai į Dainų šventę :)


TRANZAS TOLYN: JOLITOS IR JONO KELIONĖ

Atsisveikinę dar pasivaikščiojom po Zakopanę ir patraukėm tolyn. Pasiekėm netoli Bratislavos esančią degalinę. Kelionei prireikė 5 transporto priemonių.


VIII DIENA

Sustojo vengras furistas važiuojantis į Salzburg‘ą. Trumpam sustojus, pamatęs kad geriam iš kažkokio neaiškaus fontano, vairuotojas pavaišino cola. Kirtom Lenkijos – Austrijos sieną.
Iki Strauss B.J. lėkėm su range rover, ~200 km/val greičiu. Kraštovaizdis nenupasakojamai fantastiškas, iš kairės ir dešinės kalnai.. pasijutau kaip sapne, nejučiomis ten jau ir buvau..
Vos sustojus degalinėj, pirmieji pakalbinti australai priėmė mus, pavežė iki Insbruko degalinės, kur strigom ilgai ir nuobodžiai..


IX DIENA

Netekę vilties šioje vietoje sutranzuoti (ekipažai arba perpildyti, arba i miestą, arba į Italiją), pavažiavome iki Insbruko, kur su traukiniu palėkėm iki Landeko. Iš ten jau kur kas geriau.. :)
Vidury miestelio paprašėm vietinio vaikinuko kad pavežėtų iki autobahno, iš ten – moteriškaitė pasikrovė mumis :) sustojus degalinėje papietavom šviežiom bandelėm, ir tęsėm toliau kelionę. Stojom autobano šalikelėj, dainavom, kad kelias neprailgtų, kol nesustojo draugai policininkai, mandagiai išprašę mus atgal į degalinę. Degalinėje sustoję šveicarai mielai mus priėmė į mašiniuką, pavežė iki Fieldkirch. Pasivaikščioję po šitą miestuką, sėdom į traukinį, kur zuikiu (kaip ir dauguma, kiek pastebejom) iki Klaus. Kontrolierius vis artėjo ir artėjo, bet mes spėjom išlipt :) Miestuke bare paklausėm vietinių į kurią pusę eiti, vienas mielas dėdė pasišovė pavežti. KELIONĖS TIKSLAS PASIEKTAS!


X, XI DIENA

Skraidėme parasparniais nuo alpių. Vakarais dviračiu - tandemu pasivėžinom po miestuką, atradom pieno automatą – visparį. Sutemus žiūrėjome filmus per multimediją po atviru dangum, kol viską nutraukdavo liūtis. Dar nuvežė iki „milkos“ šokoladų fabriko, kur užsipirkom DAUG šito gėrio...


XII DIENA

Kad ir kaip gera, laikas namo... Mike pametėjo mus iki degalinės, iš kur pajudėjom su furistu iš Olandijos. Pametėjo iki Stuttgart‘o. Ten net neprašyta bobutė priėjo ir primygtinai siūlėsi pavežti. Važiavo kelis šimtus kilometrų į bažnyčią. Nedaug trūko kad kartu ir mus nusivežtų, labai jau įkalbinėjo.. :D sutranzinom dar vieną mašiniuką, pavežė iki jo nuomone, labai geros degalinės. Deja... tiesa, čia sutikome vieną lenkų porelę, tranzuojančią į Ispaniją. Idomūs žmonės, be maisto, be palapinės... nesisekė ir jiems, ėjome miegot. Vieta įspūdinga: didelis trikampis, kurį ribojo autobanai, dar visai netoli Frankfurto orouostas..


XIII DIENA

Rytas protingesnis už vakarą. Sužinojome pagaliau, kodėl čia taip nesisekė. Mūsų norima kryptimi kelias dėl remonto darbų uždarytas... Susitalpinom į labai labai mažą ir labai labai seną renault, kuris pakoregavo mūsų tranzavietes vietą. Grąžino viena degaline atgal, kur perbėgus į kitą kelio pusę tuoj pat patekom į vieną iš naujausių modelių Audi A8, važiuojančio Danijos link. Tokiu greičiu dar nesu lėkus.. važiavom apie 240 km/val. Tiesa, prieš tai įspėjo, paklausė, ar nebijosim :) Mūsų tikslas buvo pasiekti Berlyną, tačiau šiuo keliu niekas link ten nevažiavo, tai pakoregavom planus.

Hanovery persėdom į taipogi vieną naujausių BMW5, nuvežusiu mus iki Hamburgo. Jį pasiekėm apie 22’30. Nieko valgyti nebeturėjom, visi apklaustieji nurodė vienintelį dirbantį supermarketą, palydėjo iki metro, nupirko bilietus, pavažiavo kartu, ir nurodė kryptį kur link eiti. Apsipirkę pasivaikščiojom po naktinį Hamburgą. Ispūdis: kas antras įėjimas – arba viešnamis, arba sekso reikmenų parduotuvė... Netoliese buvo uostas, tai patraukėm link jo. Išsivirėm makaronų, pavalgėm, ir traukėm ieškot nakvynės vietos. Paklausinėjom žmonių, nurodė parkelį su 3 medžiais.. pakeliui link tų medžių pastebėjome labai puikų vagonėlį, po kuriuo ir apsistojome :)


XIV DIENA

Atsibudome nuo statybininko trankesio. Mus pamatęs visas nušvito, atrakino tualetą. Sėdom į metro, ir važiavome į galinę stotelę, kaip vakar jaunimas buvo nurodęs. Ten pablūdiję ir taip nieko nepešę, sužinojome kitą vietą. Želdinių dizaineris nupasakojo ir aprašė visą kelią, kaip ir su kuo patekti iki A2 (kelio pradžia tiesiai link Berlyno). Ilgam strigom, niekas nenori tranzuoklių.. Vokietija gi... galiausiai sustojo du vyrukai, kurie sakė prieš valandą mus važiavę pro šalį, o mes vis dar čia.. pavežė netoli, iki artimiausios degalinės.

Nors ir kėlėmės labai anksti, iš Hamburgo pavyko ištrūkti tik vėlai po pietų.. dar pavažiavę iki degalinės netoli Berlyno, užsukom į kavinukę pavalgyti. Norėjome sriubos. Kadangi jau laikas užsidaryti jiems buvo ne už ilgo, davė mums dideles lėkštes (tikrai ne sriubines) įsipilti, kiek norim. Buvo labai skanu.. skrandis buvo toks laimingas, kad mums nieko daugiau ir nereikėjo, tik miego...


XV DIENA

Ryte jau su sriubom taip nesisekė, nesileido i kalbas apie tuos didelius bliūdukus... degalinėje pamatę labai įdomų busiką su priekaba, įsiprašėm pavežami. Tiesiog buvo įdomu kas jie tokie  labai netoli, iki sekančios degalinės pavežę, pavaišino bananais. Juos bedorojant, priėjo vienas vokietukas, ieškantis tranzuoklių pagal skelbimą.. deja, juda atgal į Austriją..
Neužilgo sustojo tokie crazy lenkai, kurie man kažkodėl priminė herojus iš filmo „žiurkių lenktynės“. Bendravom su jais gestų kalba, nes be savo valstybinės nieko daugiau nebesuprato (tikriausiai tikėjosi kad ir mes lenkai PL ženklas apgaulingas :D) Pavežė iki Kietz‘o, esančio jau Lenkijos teritorijoj.
Ten pasigavom Berlyne gyvenančią lenkę, kuri pavežėjo iki Nakt‘o kaimuke esančios didžiausios degalinės. Kad ir kaip valgyt norėjom, nei kortelės, nei eurų, nei litų, nei milijono dolerių neėmė..
Apžiūrėję stovinčias furas, radome LT. Planavom keltis 6 val ryte (Jonas bandė įrodyti, kad anksti keltis sugeba :D)

XVI DIENA

Kad ir kaip anksti kėlėmės, lietuvis jau buvo pasipustęs padus.. Susitarę su kitu furos vairuotoju, kad paims išvažiuodamas jei čia nesiseks, stojome šalikelėje ir tieseme rankas. Sustojo. Išlipo. Paklausė, ar turime teises. Jonui atsakius teigiamai, labai apsidžiaugė, nes norėjo miego, tolimą kelią važiavo. Pasivairavom iki Wyszograd. Atsisveikinę tiesėm nykštį toliau.

Sustojo busikas, pavežė iki Legionavos, nupirko kebabų ir coca-colos.

O tie lenkai geri žmonės.. ne tik stoja, bet ir koreguoja savo kelionės maršrutą, kad tik mums būtų geriau.. jaunuolis pavežė iki MakovMaz (nors jam visai nepakeliui buvo), kur jau galėjome furų pamatyti. Tik pakėlę plakatą LT, jau turėjome furą :) Kauną pasiekėme jau po 1 val naktį. KELIONĖ BAIGTA! :):):):)


Linkėjimai nuo geldučių!

p.s. Tranzuokit, vaikai, į kalnus... Ten gerai :)