Žygis netelelpantis į sezono rėmus

Dalyviai: Do ir Nerijus

2008 gruodžio 28d. Do su Nerijumi turėjo pradėti savo kelionę aplink pasaulį - iškarto ruoškitės ilgiem vakaram: grįš tik po metų ir trijų mėnesių.

Lietuviui turistui į žmonas pasiūlė penkiolikametę
2009-12-20
Darius Sėlenis/Kauno diena

Keliauninkai: Nerijus ir Dovilė po pasaulį klajojo vienuolika mėnesių

"Šiuo senuoju inkų keliu galite eiti tik man sumokėję!" Ryžtingas balsas ir grėsmingas žvilgsnis sakė, kad šie žodžiai buvo pasakyti labai rimtai. Įdomiausia, kad lietuvių porai kelią pastojo močiutė.

Močiutė – tikra reketininkė
Vienuolika mėnesių aplink pasaulį keliavę ir aštuoniolika valstybių aplankę Kauno žygeivių klubo "Ąžuolas" nariai Nerijus Lamanauskas ir Dovilė Dimindavičiūtė patyrė tai, ko negalėtų sukurti net pati lakiausia vaizduotė.
"Atskridome į Stambulą ir iš ten pradėjome savo kelionę", – ketinę metus keliauti lietuviai iš anksto nepirko nei lėktuvo, nei autobuso bilietų, neužsisakė viešbučių.
Viskas vykdavo spontaniškai. Viena pavojingiausių kaunietės ir molėtiškio aplankytų šalių – Bolivija. Po jos šioje skalėje yra Paragvajus.
"Močiutei mes sumokėjome", – dabar šypsosi Nerijus.
Tada jie sprendė dilemą. Duoti pinigų močiutei nebuvo gaila, bet ji ne prašė, o reikalavo. "Neduosi, nežinia kuo baigsis, nes netoliese kaimas, kuriame daug vyrų, o apie Bolivijos plėšikus buvome perspėti. Anksčiau atokiuose keliuose žmonės plėšikams mokėdavo po 50 dolerių, dabar iš praeivių atima viską", – pasakojo N.Lamanauskas.

Kryžiai ir vainikai žuvusiesiems
Bolivietis šypsosi, pasakoja ir kartu viena ranka sugeba iškraustyti pašnekovo kuprinę. Tokių atvejų Dovilei ir Nerijui pasakojo ne vienas sutiktas turistas.
Adrenalino užteko vingiuotais kalnų žvyrkeliais važiuojant suklerusiais autobusais, ypač kai jie lenkdavo vilkikus, o už kelkraščio boluodavo bedugnė.
"Vainikas, kryželis, vainikas, kryželis, vainikas, dešimt kryželių", – skaičiavo lietuviai turistai pakelių ženklus žuvusiųjų atminimui.
Didelį įspūdį keliautojams paliko unikali šios šalies gamta. Beveik 5 kilometrų aukštyje Andų kalnyne lietuvius sužavėjo dykuma, neįprastų formų akmenys, salelės, druskingas ežeras, kuriame siekiama pasaulio greičio rekordų, šokantys flamingai ir net 1900 metų bei 10 metrų aukščio kaktusai.

Lūšnynuose labai pavojinga
Turistus stebino daug kas. Paragvajaus sostinėje Asunsjone – labai įspūdingas savo prabanga savivaldybės pastatas, o kitoje gatvės pusėje plyti lūšnynai.
"Tokių kontrastų nematėme niekur kitur, – stebėjosi Nerijus. – Mums patardavo vakarais gatvėmis nevaikščioti, o lūšnynų rajone pavojinga net ir dieną."
Keliautojus apnakvindinęs vietinis gyventojas demonstravo randus savo veide ir pasakojo apie susirėmimus su plėšikais. Dar neseniai net dieną į autobusus Asunsjone įsiverždavo ginkluoti plėšikai ir reikalaudavo pinigų. Tačiau kai keleiviai susivienijo, įveikė baimę ir abejingumą, plėšikai gavo atkirtį ir dabar dieną į autobusus veržiasi itin retai.

Pakerėjo kelionė Amazonija
Nerijus Peru gavo patį netikėčiausią pasiūlymą savo gyvenime. Prie turisto iš Lietuvos prisėdęs mėlynų ir juodų plaukų rudaodis vyras paklausė, ar jam gražios Peru merginos. Tačiau pribloškė ne tai. Pakvietęs prieiti prie Nerijaus penkiolikametę merginą paklausė, gal imtų ją į žmonas.
Peru įprasta ir labai pageidaujama, kad penkiolikos šešiolikos metų mergina susituoktų su užsieniečiu, nors jis 30–40 metų vyresnis.
"Tačiau jie susituokia ne tik su moterimi, bet ir su visa jos gimine", – Peru tradicijas žino N.Lamanauskas.
Savaitę plaukiojęs laivu Amazonijos upėmis geidžiamas jaunikis stengėsi vietinių neįžeisti, išsisukinėdavo sakydamas, kad yra vedęs. Perpildytuose laivuose plukdydavo traktorius, bananus, ryžius, gyvulius ir žmones, kurių hamakai užimdavo visą denį ir dažnai reikėdavo ropoti po jais.
"Besileidžianti ir kylanti rausva saulė, neapsakoma ramybė ir džiunglių garsai", – plaukiant laivu Dovilė ir Nerijus tarsi susiliedavo su Peru gamta.

Iranas sužavėjo svetingumu
"Iš kur jūs? Dar neturite nakvynės? Užeikite, apsistokite pas mus", – lietuviai šiuos klausimus ir kvietimus Irane girdėdavo dažnai.
Ne vienas keliautojas įsitikino, kad šioje šalyje gyvena itin svetingi ir draugiški žmonės.
"Pas nepažįstamą žmogų likome tris paras, – iraniečių draugiškumu neatsistebėjo Nerijus. – Jis neleido mokėti nei už nakvynę, nei už maistą. Iraniečiai prisiima už svečią atsakomybę. Šeimininkas su vairuotoju parodė daug įspūdingų vietovių."
Nebuvo dienos, prisiminė molėtiškis, kai bent keli vietiniai nepasiūlytų arbatos. Kartą po vieno arbatos gėrimo prie jų prisijungė iranietis, dar vienas sutiktasis pakvietė pietų.
"Mus priėmęs šeimininkas teigė, kad pietus jau gamina jo žmona, todėl pasisvečiuoti pakvietė ir dar du nepažįstamus žmones, – Lietuvoje sunkiai suvokiamą situaciją prisiminė Nerijus. – Beje, jau pirmą vakarą mes gėrėme vyno, nors ten alkoholis neparduodamas."
Tvarką Irane prižiūri Islamo įstatymus serginti moralės policija. Žmonėms negalima vaikščioti mūvint šortais, apnuogintais pečiais, nesusituokusiesiems negalima susikabinti rankomis, o moterims išeiti į gatvę neprisidengus plaukų. Dovilė net vizai nusifotografavo su skara.

Autografai ant cigarečių pakelių
"Atvykite į Bangladešą, kol dar neatvyko turistai!" – taip šalį reklamuoja Indijoje. Daugybė žmonių į retus turistus, ypač mažesniuose miesteliuose, žvelgia kaip į stebuklą.
Lietuvius nuolat lydėdavo 20–30 žmonių būrys, sekdavęs kiekvieną žingsnį.
"Prieiname prie upelio, žavimės egzotišku augalu ir visa minia žiūri ten pat", – pasakojo Nerijus.
Kartą keli vietiniai net apsistumdė besiginčydami, kas turi teisę pirmasis užkabinti atvykėlius. Lietuviai dalijo autografus minioms žmonių. Juos rašė ant cigarečių pakelių.
"Upėje plaukioja maišeliai, buteliai, išmatos, – Bangladešo nešvara stebėjosi lietuviai. – O geležinkelio tiltu važiuodavo ne tik traukiniai, bet ir dviračiai, autobusai, lengvieji automobiliai."
Tačiau, nepaisant skurdo, linkusių sukčiauti taksistų, Bangladešo gyventojai itin draugiški ir nepavojingi.

Su nuolat iškelta ranka
Dar didesniais kontrastais nei Bangladešas garsėja Indija. Šioje šalyje stovi rūmai it pasakose, o gatvėse – šimtai neįgaliųjų, benamių. Lietuvius labai stebino chaosas: rikšos su dviračiais, automobiliai, karvės, vaikai, šunys, autobusai – viskas sumišę, viskas kartu, vienoje vietoje.
Prie Gango įkurtame piligrimų miestelyje Rišikeše stebino jogai. Ypač išsiskiria asketišku gyvenimo būdu pasižymintys klajokliai sadu.
"Jie turi lazdą, drabužių ir dubenėlį maisto išmaldai. Tačiau juos, priešingai nei elgetas, žmonės gerbia", – pasakojo N.Lamanauskas.
Fanatiškųjų sadu dabar likę nedaug, bet dar pasitaiko ir tokių, kurie nusprendžia metus ar trejus vaikščioti iškėlę ranką. Sutrikus kraujotakai ranka atrofuojasi. Indijoje vis dar galima pamatyti gamtos reikalus gatvėse atliekančius žmones. Beje, šioje šalyje moterims tualetai mokami, vyrams – ne.

Streikai paralyžiuoja gyvenimą
Nepale Dovilė ir Nerijus sutiko keturis turistus, ėjusius tuo pačiu džiunglių keliu, kuriuo neseniai buvo ėję lietuviai. Užsieniečius užpuolė plėšikai ir atėmė fotoaparatus, pinigus, asmens dokumentus. "Mes leidomės nuo kalno, kurio viršūnėje budistų vienuoliai pasikeisdami ištisą parą Taikos šventykloje muša būgnus ir meldžiasi už taiką pasaulyje", – apmaudžiai kalbėjo lietuviai.
Vietiniai suvenyrų pardavėjai sureagavo žaibiškai: palikę daiktus, kai kurie su mačetėmis rankose išbėgo gaudyti plėšikų. Iš audringų šūksnių ir balsų kalno papėdėje lietuviai suprato, kad plėšikai buvo sučiupti.
Nepale lietuviai ne kartą matė streikus. Protestuodami žmonės renkasi ne prie valdžios rūmų, o blokuoja kelius ir paralyžiuoja eismą. Vykstant streikui važiuojantį autobusą ar automobilį jie gali apversti ar apmėtyti akmenimis.
Du kartus lietuviai streiko pabaigos laukė po tris dienas. Čekai 40 kilometrų atstumą iki oro uosto įveikė su rikša. Senukas stengėsi iš paskutiniųjų, o privažiavęs streikuotojus teisindavosi, kad dviratis nėra transporto priemonė.

Šalys, paslaugos ir pinigai
Lietuviai aplankė Turkiją, Iraną, Bahreiną, Indiją, Nepalą, Bangladešą, Tailandą, Malaiziją, Indoneziją, Singapūrą, Filipinus, Australiją, Argentiną, Urugvajų, Paragvajų, Boliviją, Peru ir Ekvadorą.
Per vienuolika mėnesių Nerijus ir Dovilė išleido maždaug po 20 tūkst. litų. Pigiausios šalys keliautojams – Pietryčių Azijoje: Nepalas, Bangladešas ir Indija. Gatvės užeigose galima pavalgyti už 2,5–3 litus, Tailande – už 4–5 litus. Nepale populiariausia virtų lęšių sriuba, ryžiai ir paplotėlis, Indijoje – karis, ryžiai su daržovėmis ir "čapati" paplotėlis, Tailande – kepti ryžiai su daržovėmis, vištiena arba žuvimi ir keptu kiaušiniu. Brangiausia – Australijoje, kur galima pavalgyti už 40 litų, Argentinoje – už 20 litų. Arbatos Indijoje išgersite už 5–10 litų, kavos – už 50 centų, Australijoje kavos – už 6 litus, Argentinoje – už 4 litus. Indijoje ypač populiarios kelionės traukiniais. Maždaug 1000 kilometrų kelionė kainuoja apie 30 litų, Australijoje 50 kilometrų kelionė autobusu – apie 20 litų. Lotynų Amerikos šalyse lietuviams vizos nereikėjo, Australijos vizą jie gavo elektroniniu būdu, Bahreine, Nepale viza išduodama prie sienos. Irane būtina turėti grynųjų pinigų, tinka eurai ir doleriai. Kreditinės kortelės bevertės, nes iraniečiai neprisijungę prie pasaulinės bankų sistemos.



Kelionė aplink pasaulį
2009-12-24
Raminta Žalkauskaitė | Kelionių manija

Vis daugiau lietuvių ryžtasi kelionei aplink pasaulį. Įspūdžiais apie savo beveik metus trukusią kelionę sutiko pasidalinti Dovilė Dimindavičiūtė ir Nerijus Lamanauskas iš KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“.

Kaip kilo idėja apkeliauti pasaulį? Ogi gūdžiais tarybiniais laikais, žiūrint į geografijos atlasus.

Kiek laiko ruošėtės? O ruošėmės nedaug, gal kokį mėnesį. Susitvarkėm su darbais, aš įkurdinau pas drauges kates bei augalus – ir viskas. Maršrutą Nerijus planavo savaitę. Bet jo nesilaikėm, pagal aplinkybes nuspręsdavom, kur toliau.

Kiek laiko keliavote? Beveik metus.

Kaip keliavote? Autostopu, lėktuvais, laivais, autobusais, traukiniais, mašinomis, pėsčiomis ir kt. Neturtingose šalyse nėra mašinų, bet tranzuotojai ten tranzuoja iš principo.

Kiek ilgiausiai vienoje vietoje teko tranzuoti? Ilgiausiai tranzavome nuo 8 ryto iki 5val. vakaro Australijoje, kaip tik buvome pervažiavę Nullarbor dykumą ir pirmoje gyvenvietėje įstrigome. Galiausiai toks dėdė pasiūlė pavežti ne į tą pusę, bet vis tiek važiavome – buvo įkyrėję ten stovėti.

Kiek kainavo kelionė? Ar taupėte iš pradžių ar kaip surinkote reikiamą sumą? Kainavo apie 1230 Lt mėnesiui vienam žmogui. Galima buvo ir mažiau, antrą kartą keliaujant būtume gudresni. Be to, pusę kainos sudarė lėktuvų bilietai. Taigi, apsiribojus vienu žemynu, ar iš viso išvykus iš Lietuvos pavasarį ir traukiant žiemoti į tropikus – kainą galima perpus sumažinti. O dėl taupymo, tai aš taupau nuo vaikystės, nes mes suvalkiečiai visada taupome ir niekada visko neišleidžiame. Tai taip ir susitaupė tų pinigų.
Planavom neviršyti 10 eurų žmogui dienai, bet tiek nereikėjo. O šiaip yra žmonių, kurie dar šauniau prasisuka, apie 10 dolerių dienai jiems užtenka.

Ar skiepijotės? Privalomas skiepas nuo geltonosios karštinės. Dar atsinaujinome skiepus nuo stabligės ir vidurių šiltinės. Šiaip ir nekeliaujant būtina atsinaujinti skiepus. Yra prasmės skiepytis jau išvažiavus. Vietinėmis kainomis būna nebrangu. Be to, Lietuvoje ne visų skiepų yra.

O kaip dėl sveikatos draudimo? Neturėjome. Standartinės draudimo sutartys tokiu atveju nepatogios, o sudaryti individualią nebuvo kada. O išvykus tai lietuvišku draudimu ir per internetą neapsidrausi, bent jau ne pas visus draudikus ir tokiu atveju tik standartinis variantas.

Tai ką daryti tiems, kurie bijotų be draudimo važiuoti? Reikėtų iš anksto pereiti draudimo kompanijas ir pabandyt susitarti. Pavyzdžiui, jūs nežinote, ar keliausite 6 mėnesius ar 12 – o jei nusibos. Būtų galima susitarti, kad draudimas pratęsiamas, jums mokant pinigus kas ketvirtį ar pusmetį. Dar draudimo kaina priklauso nuo regiono. Brangiausia – visas pasaulis, o jums viso pasaulio gal nereikia visam laikui, pavyzdžiui, 3 mėnesiai Europa, 4 Azija, 2 Pietų Amerika, tačiau jei tiksliai datas surašysit – neteksite lankstumo.
Dar gali nebūti galimybių apie draudiminį įvykį pranešti per 24val. O jūs gal įstrigote kur be jokio ryšio ir iki artimiausio miesto – 5 dienos valtimi upe.
Vienu žodžiu, daug niuansų ir būtinai reikia skaityti sutartis nuo pradžios iki galo. Be to, standartinis draudimas neapima rizikingos veiklos, tokios kaip slidinėjimas ar nardymas. Bet žmogus gal nardys 5 dienas per 6 mėnesius. Ir kam tada pirkti labai brangų draudimą, kuris apima nardymą 6 mėnesiams.

Tai jums nebuvo jokių sveikatos sutrikimų? Nieko rimto nebuvo. Porą kartų peršalom, dažniausiai po labai nepatogių naktinių kelionių autobusais. Man buvo pradėję mausti nugarą vienu metu, tai nuėjom į keliautojų klinką Dakoje, Bangladešo sostinėje – britė gydytoja priėmė, apžiūrėjo ir nieko rimto nerado, nusprendė, kad nuo kratymosi autobusais.

O kaip tarpusavio santykiai? Juk nėra lengva nuolat būnant kartu. Tikti žygeiviai ir keliautojai laikosi tam tikro nerašyto elgesio kodekso. Todėl mums visiems kartu keliauti yra nesunku. Kelionės bendrai nedemonstruoja neigiamų emocijų, nesiskundžia dėl prasto oro – juk nuo to jis nepagerės. Ir labai daug juokaujame. Iš visko.
O dėl buvimo nuolat kartu – taigi visi mes vaikystėje nuolat buvome su tėvais. Ne laukiniai juk. Manau, kad visi žmonės, geranoriškai nusiteikę, gali būti kartu tiek, kiek nori.
Ir kelionėje nebūtina 24 valandas būti kartu. Ypač, kai keliauji ilgai, vienoje vietoje būni ilgiau. Tada galima užsiimti ir visai skirtingomis veiklomis.
Sutikom ir kitų keliautojų, kur po du. Prancūzą ir vokietę Irane, porelę amerikiečių Ekvadore – į žmones, kurie norėtų vienas kitam gerklę perkąsti panašūs nebuvo.

Kokia šalis ar žemynas paliko didžiausią įspūdį? Kodėl? Visos turi ką nors ypatingo. Žmonės Australijoje patiko – turi daug sveiko pasitikėjimo savimi. Ir nesvarbu, ką dirba – savo darbu didžiuojasi. Indija ir Malaizija patiko, nes ten „skanios“ šalys – moka žmonės gaminti valgyti. Ir priešingai, kur tik buvo ispanų kolonistai, Filipinuose ir Pietų Amerikoje – vien višta su ryžiais ar bulvėmis ir taip tris kartus per dieną. Sugadino jie vietinę virtuvę. Kadangi taupėme pinigus, valgėme ten, kur valgo neturtingi vietiniai, pavyzdžiui, turguje, kur gaminamas šiltas maistas.

Ko egzotiško teko ragauti? Gal labiau uostyti... Sunku identifikuoti: plaukioja sriuboje kažkas. Klausi „kas čia“? Atsako tokį žodį, kurio vis tiek nėra žodyne.

Kiek abu mokate kalbų? Anglų, lenkų, italų, rusų, ispaniškai pramokome pakeliui.

O kaip susikalbėdavote tose šalyse, kurių kalbų nemokate? Anglų kalbos bent kelis žodžius daug kur moka, plius gestai, parodai pirštu į prekę ir aišku, kad ją perki, autobusų stotyje pasakai miesto pavadinimą ir kas nors parodo reikiamą autobusą. O Pietų Amerikoje pramokom ispaniškai – Nerijus laisvai kalba itališkai, tai ispanų kalbą jam iš viso buvo nesunku pramokti.

Ar sugriuvo kokie nors stereotipai kelionėje? Nesergame stereotipais.

Kur žmonės nepanašiausi į lietuvius? Bolivijoje, žemi ir apvalaini. O Malaizija primena Lietuvą savo mažų miestelių aura.

O kodėl Europos neįtraukėte į savo kelionę? Po Europą keliausim, kai į pensiją išeisim. Ji visada po ranka, labiau pasiekiama. Be to, jau ir taip nemažai Europos pamatyta.

O ką patartumėte tiems, kurie ruošiasi kelionei aplink pasaulį? Neapsikrauti daiktais ir nesukti per daug galvos, keliavimas – ne sporto šaka, kad reikėtų griežtai apsiriboti planais, kur važiuot ir ką pamatyti. Smagiau, kai pasaulis atsiskleidžia pats.