Baidarėmis Šušve

Laikas: 2009.09.12-13
Vieta: Šušvė
Dalyviai: Mindaugas, Akvilė, Lina, Jurgita, Andrius G., Paulius Juškevičius

Plaukimui Šušve susirinko šaunus būrelis: vadas Mindė ir medžiotoja Jurgita, vyrukų duetas (Paulius su Andriumi), beigi baida-gelda su Lina ir Akvile. Rytas prieš žygį žadėjo gražią dieną. Pagal žygio vado planą, plaukti turėjome pradėti nuo tvenkinio, o vėliau, po užtvankos, leistis pasroviui. Pasiekus starto vietą, kas morališkai ir praktiškai ruošėsi žygiui, kas važiavo palikti mašinos į finišo vietą. Sutvarkius logistinius reikalus, kaip ir pietų metas atėjo. Dideliam džiaugsmui, pietūs nebuvo nukelti neribotam laikui, o įvyko prieš išplaukiant. Taigi visi ženklai rodė, kad viskas ir toliau bus gerai.
Bet gera pradžia – dar ne visas darbas. Išplaukus, ėmė dėtis keisti dalykai: mūsų baida plaukė visaip, bet tik ne tiesiai. Dažniausiai vyraujanti trajektorija buvo zigzagas, mūsų pervadintas „plaukimu kampais“ (nuo vieno tvenkinio krašto iki kito). Kas dar keisčiau, kad šis plaukimo būdas pasireiškė tik mūsų baidarei (matyt brokuota buvo), kiti plaukė tiesiai. Greitai. Ir kažkodėl! visai sausi buvo.
Kylant psichologinei įtampai tarp geldos priekio ir galo (ji liejosi įvairaus pobūdžio emocijomis), bei nemažėjant atstumui nuo kitų plaukiančiųjų, beliko priimti vaikinukų pasiūlymą suformuoti naujas poras. (Mes suprantam, kiek ryžto jiems prireikė, kad pateikti šį pasiūlymą).
Ir tada – o stebukle! – situacija iš esmės pasikeitė. Gelda vėl atvirto į baidą, visi ėmė plaukti vienodai lengvai, greitai ir tiesiai!
Šušvė – gana laukinė upelė, bent jau ta atkarpa, kur mes plaukėme. Krantai apžėlę, priėjimo gero nėra, nakvojom dilgėlyne, o ir vandens trūko  Gavosi ne pasiplaukymas, o pasibraidymas – didelę laiko dalį teko tempti baidares, nes vis užplaukdavom ant akmenų. Tiesa, buvo pora smagesnių slenkstukų ir užvirtusių medžių, vietomis atsivėrė gražūs skardžiai, matėm gervių ir kitų laukinės gamtos pavyzdžių. Buvo nemažai brastų – būtų įdomu pažiūrėti, kaip jomis pervažiuoja automobiliai. Dar buvo beždžionių tiltas, ant kurio darėme šokinėjimo fotosesiją. Tiltas nenukentėjo, bet jis matyt pripratęs – mūsų akivaizdoje vietiniai juo pravažiavo ne tik dviračiu, bet ir motociklu.
Žygis baigėsi naujokų krikštynomis ir saldžiu grupiniu nulūžimu, belaukiant transporto. Kai važiavome atgal, pastebėjau, kad nemažai akių iš gretimų auto sulaikydavo žvilgsnį ties mūsų mašiniuku, ant kurio buvo gražiai surikiuotos trys baidos. Ir vėl apėmė tas geras jausmas, kad savaitgalį praleidau kitaip. Ir nors rankas gėlė nuo pečių iki pat pirštų galiukų, o kuprinė buvo pilna šlapių ir murzinų daiktų, džiaugiausi, kad gavau galimybę gamtą pamatyti kitu kampu, praplaukti pro ten, kur pėsčias kojos nekeltum, įsiklausyti į tylą, drumsčiamą tik irklų taškomo vandens garso.

Akvilė

Žygio vinis:
Lina ant tilto pozuoja su vaikinais..
Lina: Andriau, o čia .. tavo piniginė?
Andrius: Ne, tai ne piniginė..