Varnių šturmas

Laikas: 2009.08.21-23
Vieta: Varniai
Dalyviai: Romas, Andrius, Greta, Žydrūnė

Pirmoji žygio diena. 2009m. rugpjūčio 21 d. išvykome pasigrožėti Žemaitija. Tai kraštas jau nuo seno garsėjantis savo išskirtine istorija ir kalbos kitoniškumu. Apsilankyti šiame krašte man ir Gretai pasiūlė žygio vadas ir organizatorius Romas. Apsispręsti laiko turėjome nedaug, kita vertus, nieko konkrečiai apie šią išvyką nežinojau, išskyrus kur ir kaip keliausime. Taigi, penktadienį ”Ant greičio” susidėjusios daiktus patraukėme į autostradą, kur neilgai trukus susitranzavome mašiną. Kadangi mašina važiavo prie jūros, tai susitarusios su Romu ir Andrium, kad susitiksime Šiauduvoje, ten ir patraukėme. Nelaukėme jų, todėl man vis kildavo klausimas “Ar jie jau bus susitranzavę?”Abejonės nebuvo nepagrįstos, nes iš tikro, nuvykome į Šiauvą dviem valandom anksčiau, nei Romas su Andriumi. Belaukdamos sugalvojome šokį apie meškiuką Barnį(tai reklama apie sausainį).Tai buvo sutiktuvių šokis jiems. Dvi valandos laukimo pasirodė ilgas laikotarpis, o tolumoje pamačius kažką ateinant apėmė nerimas ir džiaugsmas. Štai mes visi Šiauduvos stotelėje, pasidžiaugę vieni kitais judame link Padievyčio piliakalnio. Einant bandome perprasti žemaičių kalbėseną. Nesiseka. Čia mums pagelbsti Romas ir pamoko bent jau linksniavimo “Aš – to – uns – ana” arba kitaip “Aš – tu – jis – ji”. Smagiai, su šypsena ir žemaičių kalba priešakyje atsiduriam ant Padievyčio piliakalnio, kur sušokome “Asilą”.Net nepastebėjau kaip sutemo. Atsidūrus stovyklavietėj pasiskirstėme darbus: Aš ir Greta palapinę statėme, o Romas su Andrium rūpinosi laužu ir vakariene. Valgėme saldžią košę, kuri man priminė plaukimus baidarėmis. Pagirtini ąžuoliečių vaikinų kulinariniai sugebėjimai. Mumis buvo iš ties gerai pasirūpinta. Kadangi reikėjo ir mums pasirodyti ne ką prastesnėms tai turėjau atsivežus namų gamybos “Skruzdėlyną”. Taigi, skaniai pasmaguriavę nuėjome gulti.
Antroji žygio diena. Atsikėlėme mes su Greta gan vėlokai, buvo jau po devynių...aišku būtume ir toliau drybsojusios, bet vadas Romas įsakmiai liepė keltis. Vietoj pusryčiams planuotos grikių košės paprašėme tos pačios saldžios. Negi išmesi gerą daiktą? O be to, gliukozė skanu. Susipakavę daiktus skubame grožėtis Žemaitijos kraštu. Gausu čia pievų ir ypač piliakalnių. Neveltui, senovėje lietuviai šiame krašte nemažai pilių ir visokių kitokių gynybos sienų čia buvo pastatę. Kaip tikras savo krašto žinovas Romas mus pravedė pro Bilionių piliakalnį, Aukštagirio kalną(214,6m), Medvėgalį, Karūžiškės piliakalnį ir kitus kalnus bei kalnelius, kurie tik pasitaikė mum po kojom. Didžiausią įspūdį paliko Medvėgalis (234,6m.)nuo kurio atsiveria graži panorama. Kadangi oras pasitaikė nevisai geras – šlapome. O ir ilgai nesinorėjo užsibūti vienoje vietoje dėl vis daugiau jaučiamo šalčio. Beeinant, netoli Palentinio miestelio Romas rado pinigų, už kuriuos jis turėjo nupirkti ledų, tačiau Palentinyje jau nebedirbo vienintelė to kaimelio parduotuvė. Nenusiminėme, nes vis dar tikėjomės iš gyventojų gauti bulvių. Gavome! Taigi, susiradę „naujus namus“ ėmėme juos įrenginėti. Greta statė palapinę, Andrius su Romu kūrė laužą, o aš su Andriaus pagalba skutau bulves. Vakarienei valgėme bulvių košę, o kad būtų įdomiau kovoti su uodais pasiūliau sugalvoti jiems vardus. Ši mintis ypač patiko mūsų vadui. Taip baigėsi dar viena žygio diena. Įveikėme nemažai kalnų, kanalų, miškų, šabakštynų ir kitų kliūčių. Beje, reikia paminėti šios dienos siurpraizą, tai melionas...labai sultingas ir saldus melionas...Ačiū už tai Andriui!
Trečioji žygio diena. Pagrindinis tikslas aplankyti Girgždatės kraštovaizdžio draustinį. Rytą pasitikome su grikių koše ir barankomis. Paskutinį kartą žygyje išgėrėme skaniosios arbatos ir ėjome tikslo link. Užtenka dviejų dienų ir jau jaučiuosi prisirišus prie žygio, todėl gaila, pagalvojus apie jo baigtį. Tačiau šias mano mintis nubaido lietus..Šioje dienoje sutikta miško glūduma ir pelkė buvo bene didžiausios įdomybės. Įveikę šias įdomybes atsidūrėme laukuose, kur kiaurai sušlapome batus. Tolesnis mūsų kelias tai ėjimas žvyrkeliu, šis “pižoniškumas” tęsėsi neilgai. Susitranzavome keturiese mašiną, kuri mus pavežė iki Girgždutės. Mes su Greta užturėjome puikią mankštelę, vis landžiojome pro laidus per kuriuos tekėjo elektros srovė(tais laidais aptveriamos karvės),aišku ažuoliečiai Romas su Andrium turėdami ilgesnes kojas nesivargindavo lysti, taigi, tiesiog perlipdavo. Kaip ir ant kiekvieno piliakalnio taip ir čia sušokome “Asilą” ir jau judėjome Varnių link. Pabendravome su vietine fauna. Romas dar bandė klausti kelio bet jam nepavyko, vietiniai buvo padauginę linksmonado. Prieš akis vėl žvyrkelis ir mum sustojus pailsėti mūsų vadas ištraukė siurpraizą. Tai buvo konservuoti ananasai. Mm… pasmaguriavus per Ožtakius pasiekėme Varnius. Ant Varniuose esančio suoliuko pasistiprinome ir patraukėme tranzuoti namo. Toks tas dviejų ąžuoliečių ir mūsų žygis po Žemaitiją.:)

Žydrūnė