Kuršių nerija

Laikas: 2008.02.16-17
Vieta: Kuršių nerija
Dalyviai: Aušra, Tomas, Ernesta, Linas Kulakauskas, jo sūnus Girvydas, Edas, Lina, Mindaugas (paparacis), Paulius (naujokas), Justas, Roma, Renata, Andrius (žygeivis iš Klaipėdos), Rasa (naujokė), Augustinas, pirmąją dieną ir Rasa su Matu.

Man tai buvo tikras žygis. Galbūt vienintelis, apie kurį pagalvojus lūpos nesišypso, o siela prisimena ilga kelią į save per save. Žygis, kai ieškai savy jėgų eiti, žmonių širdžių pasitikėti, šypsenų sušilti ir ugnies kovoti. Sunku buvo. Fiziškai ir dvasiškai. Daug kas pasikeitė. Pirmąkart buvau Kuršių Nerijoj, visai kitom akim pamačiau kopas, žalumą, marias, jūrą, smėlį ir žvaigždėtą dangų. Tikrai daug ėjom, ypač nelengva buvo keliauti per kopas: vėjas į akis, kojos į smelį, praėjusių pėdos į nežinią, kuprinės diržai į pečius, o jausmas, kad daugiau nebegali į sielą. Tik žmonės ėję kartu įkvėpė jėgų. Ir dar arbata iš marių vandens.
Bet apie viską iš pradžių.
Pirmoji diena buvo išties nuostabi: saulytė švietė, linksmai kėlėmės keltu, patyrėm daug įspūdžių ir gražių vaizdų pamatėm (Nidos švyturys, Parnidžio kopa, Saulės laikrodis). Ėjom linksmai, čiauškėjom, laukėm Edo, kuris kažkur trankės, susiradom mielą vietą nakvynei, kaitėm vakarienę iš marių vandens ir šildėmės prie laužo. Kaip tikras likimo nuskriaustas skundų maišelis gavau gerą vietą palapinėj ir labai mielą sugulovą. Būtent dėl to naktį daugiau plepėjom nei miegojom. Antras rytas buvo šlapias ir nieko gero nežadantis. Eidami pasiekėm kopas ir prasidėjo sunkioji dalis. Prisipažįstu – neįvertinau savo galimybių. Ėjom, klimpom, atsilikau nuo grupės, nieko nebenorėjau, pykau ant savęs, kad nieko nesugebu. Mąsčiau. Tik vakaras buvo nuostabus. Vieta, kurioje apsistojom, buvo pasakiška. Nugara į kopas, veidu į marias, o širdim į beprotiškai aukštą ir žvaigždėtą dangų. Vakarienei taršėm mano tinginį, Kulakauskas užvedė žaidimą: „Grįžo žmogus namo, nerado pjuvenų ir nusižudė“, ilsėjomės po dienos ėjimo ir mąstėm, kad rytoj – paskutinė diena. Trečia diena buvo keisčiausia. Oras pagerėjo, nuotaikos susipynė, kelias vedė link jūros, o kojos – namo. Ėjom kol pasiekėm jūra, klykavom kaip išprotėję ir tykiai su Renata dainavom: „Už bausmę leiskite mane prie jūros, save išvysti jos drumstam vandeny ir horizonte tyliai grimstančią burę lydėt, kol ji išnyks toli, toli...“ Pietavom, gazdinom pasaulį savo šukuosenom ir pamišimu, o galiausiai nusprendėm kelionę baigti Juodkrantėj ir skirstytis kas sau. Kelionė namo buvo keista, linksma ir nerūpestinga, o kartu pilna liūdesio ir keistumo. Niekada nepamiršiu šio žygelio, tai mano tiesos kelias.
P.S. Labai norėjau į Raganų kalną, bet... Visi paguodė, kad bus proga dar kartą atvažiuot ;)

Roma


Minėjome dvi šventes, apibendrintai - Už laisvą meilę... free love (free as in speech, not beer) dalyvavo apie 14 žmonių. Šeštadienį apturėjome nuostabią žiemišką giedrą dieną.
Išžygiavom pirmąją dieną linksmi ir kupini jėgų. Susitikę su atvykusiais anksčiau ir su vietiniais Rasa bei Matu patraukėm link Parnidžio kopos, prie uragano Anatolijaus sugadinto saulės laikrodžio. Užkopę į aukštą kalną grožėjomės vaizdais ir Nidos švyturiu. Užtektinai pasitrainioję po Nidą susikaupėme ir patraukėme link Vecekrugo kopos. Ten ragavome skanios obuolių košės ir palinkėję saulei bei Rasai su Matu labos nakties netoliese įsikūrėme. Sekančią dieną ėjome ėjome, paskui dar ėjome ir dar truputį paėjome kol pasiekėme Negyvąsias kopas. Jas pasiekę dar ėjome kol pagaliau buvo nuspręsta įsikurti ant romantiškos smėlio pakalnės su puikiu vaizdu į marias iš tūkstančio žvaigždučių viešbučio (palapinės) prieangio. Sekančią dieną pasiekėme jūrą. Tik kad kojos kažin kodėl nebenorėjo eiti toliau, tai pasiekę Juodkrantę nusprendėme toliau kelionę tęsti keturiais ratais.
Žygelyje buvo ir meilės (ypač palapinėse) ir nepriklausomybės. Visi patenkinti ir nesušalę grįžo namo.

Lina