Žygelis Kauno marių apylinkėse

Laikas: 2008-02-09
Vieta: Kauno marių apylinkės
Dalyviai: Lina, Romas, Roma, Renata.

Šeštadienio rytas, autobusų stotis mieguistais veidais renkasi būsimieji keliautojai. Pusė 9 išvykstam. Susirinkom tik 4, na bet linksma kompanija, jau buvusi viename žygyje kartu, nutariam kad bus smagu. Žygio vadę Liną siunčiam išsiaiškint situacijos kur mus nuveš autobusas ir jei visai veš. Susitarti pavyksta tik dalinai, bet pajudėti pavyksta, mes jau kelyje.
Nepavykus susitarti nuvažiuojame toliau nei reikia, bet svarbu nuvažiuojam. Išlipę apsidairę, iškėlę pirštą nustatome vėjo kryptį, pagal ją, randame šiaurę ir vado sukomentuoti, keliaujame prie gamtos paminklo – įstabios pušies. Pekeliui pamatome šuns ar vilko pėdsakus, padiskutuojame ar vilkas, ar šuo bėgdamas nagus įtraukia. Priėjome prie išvados, kad tai šuns su gėliniais nagais pėdsakai. Vėliau ta frazė tapo beveik žygio fraze. Pakeliui aptinkame porele voverių, kurios ne tokios jau bailios kaip manėm, mielai liuoksėjo nuo šakos ant šakos, ir nedūmė šalin. Pakeliui išsiaiškiname kas yra pieva, miškapievė, pievamiškė ir miškas. Nukeliavę apžiūrime pušį, pašokame apie ją, nusifotografuojame. Traukiame link atodangų.
Pakeliui aptinkame neįprastą objektą. Tai lyg bunkeris lyg vandens saugykla, bet juk vidurys miško. Nesigiliname, pasiklausome aido sklindančio iš jo, šūktelėjus, ir traukiame toliau. Tada randame visą gyvenvietę, tiksliau tuščia gyvenvietę, rodos, kad iš čia visus žmones būtų kas išvežę kažkur. Viskas palikta, suolai, dalis daiktų. Miestelis turi pastatą su sale, žaidimo aikštele, namukais. Paklaidžioję padarom išvada „Aptikome apleistą vaikų stovyklą“, kurių dabar labai trūksta. Traukiame toliau link marių, prie atodangų.
Mus pasitinka brūzgynai, bet nieko stebėtino. Čia mus pasitinka ir medžių išvartos, bebrai pasidarbavo. Medžiai kaip pieštukai padrožti. Tokie dideli pieštukai, dideli dideli. Padarę nuotraukas žengiam į gražiąsias atodangas. Vadė papasakoja kas ir kaip, kodėl jos tokios ir kodėl jos atodangom vadinamos. Sustojam pailsėti, pavalgom obuolių, atsigeriam. Sudarom tolesnį maršrutą, pagal vėjo kryptį nuimam šiaurės kryptį. Keliaujam atgal į Rumšiškes.
Per miestelį patraukiame prie marių. Vadė vyr. čiombei Romai leidžia patiekti pietus. Laužo nekuriam, neverta, trumpam sustojom. Valgome sumuštinius, tepame batoną su sviestu, dedame sūrio. Lina vaišina Mindaugo paštetu, kyla įtarimas ar tikrai Mindaugas slidinėja, jei jau paštetas padarytas... Kadangi nevisi valgo, tenka kai ką pavalgydinti prievarta, visgi eit reiks dar ne trumpai. Ne norom, o kiti norom pavalgome, visgi valgyti gamtoje skaniau. Lina ištraukia savo termosiuką, vaišins kava. Spalva kavos, koncentracija panaši į ją. Roma geria pirma ir lieka apšalusi. Skonis tai tikros čiobrelių arbatos. Lina vis tiek tvirtina, kad tai kava, Roma nepasiduoda. Ragaujame visi. Skonis sako viena, spalva kita. Padarome išvada „Čiobrelių kava“. Atsipūtėme ir patraukėme palei marias, pramintu taku.
Pradžioje sekėme baltais kvadračiukais papaišytais ant medžių, stulpų, eidami grožėjomės gamta. Matėme atodangas iš toli, buvo visai įdomu pažiūrėti kiek toli jau nukeliavom. Aplankėm dar keletą įdomesnių objektų, kurie pasitaikė pakeliui. Tyliai einant buvo galima klausytis ledo, vandens ir vėjo kuriamos muzikos. Judantis ledas su vandeniu kūrė išties nuostabius garsus. Pakeliui radome apleistą sodybą, su sūpuoklėmis, moteriškajai pusei tai labai labai patiko. Vėliau teko sekti žaliais apskritimais, dar vėliau raudonais dryžiais, o vėliau... vėliau neliko visai nieko, ėjome palei marias ir tiek. Kita stotele mūsų kelyje buvo paukščių stebėjimo aikštelė, ten pavalgėme dar kartą, suvalgėme siurprizų likučius, pailsėjome, nutarėm, kad laikas keliauti namo ir tik iš toli pažiūrėti į hidroakumuliacinę elektrinę.
Keliaudami per miestelį jautėmės kažkaip keistai, atrodo buvom egzotika vietinei faunai. Kadangi žemėlapį turėjome be mastelio, teko apytiksliai spėti koks atstumas iki autobuso stotelės į Kauną. Tiesa, pakeliui sutikom kitą autobusą, bet mūsų nedžiaugsmui jis mūsų nevežė – užsakytas. Į stotelę grįžimui į Kauną grįžome be 15 septynios, pavargę bet laimingi ir pailsėję. Vadė Lina pranešė, kad mūsų maršrutas buvo apytiksliai 15 km. Mes žali ir nepatyrę patikėjom, nors... Vėliau įvyko patikslinimas ir nustatyta, kad nukeliauta apie 25 km. Tai jau buvo džiugi žinia. Žygį vedė Lina, su ja keliavo Roma, Renata ir aš Romas.

Romas