Kuršių Nerija

Laikas: 2005.03.24 – 2005.03.26
Vieta: Kuršių Nerija
Dalyviai: Andrius B., Aurimas Uleckas

Sėdėdamas paskaitoje ir tingiai sekdamas vieną po kitos besikeičiančią skaidres projektoriuje, bei girdėdamas tą patį monotonišką dėstytojos balsą, nejučia učsigalvojau. Blin, jau Velykos, o aš niekur nevažiuoju?! Kažkas negerai. Sarema, Hiuma...? Jau buvau...Taip besnaudžiant vaizduotėje iškilo smėlio kalnai, jūra, tarsi pajutau švelnų vėjo dvelksmą. Taip, šiemet prieš šventes reikia važiuot į Kuršių Neriją.
Norinčių neatsirado labai daug. Radau vieną bendramintį. Operatyviai susisukus mes jau apie 16.00 stovėjom trasoj. Iki Klaipėdos nukakom su 3 auto. Ypač įstrigo paskutinis diedelis, kuris mus večtelėjo iki Klaipėdos. Buvo tikrai ne lietuvių kilmės lietuvis. Kalbėjo kažkokia maišyta kalba: rusų – lietuvių mix, sumišęs su bambėjimu panosėje. Vos avarijos nepadarė, o vėliau sugebėjo važiuoti prieš eismą ir visa tai tik dėl cigarečių pakelio, kurį sumaišęs su tuščiu prieš 1 h buvo imetęs Klaipėdoje. Jis buvo tikrai laimingas, nors tasai pakelis ir buvo pervažiuotas 
Pesčiukę pradėjom prie Vecekrugo, arba Senosios smuklės kalno(vece – senas, kroug – smuklė). Oras buvo tikrai geras – aplink rūkas kiek tik akys užmato. Nuo kalno nei marių, nei jūros nesimatė. Pasipaveikslavę užsinorėjom pamatyti jūrą. Šis ritualas tai toks magiškas dalykas, Nors atrodo jau šimtus kartų esi ją matęs, tačiau kiekvieną kartą prieš išvystant jos didybę tiesiog negali tverti savo kailyje. Šis jausmas – nepakartojamas, o jūros ošimas – hipnotizuojantis. Pro debesis nedrąsiai bandė prasiskverbti vienas kitas saulės spindulėlis, tačiau tai ir liko vien tik bandymais. Likome skendėti debesyse.
Atsisveikinę su jūra, patraukėm Mirusiųjų kopų link. Dėdė rūkas ir toliau nesiruošė sklaidytis, bet savo skvernais nesugebėjo paslėpti šių gamtos sukurtų grožybių. Vėjo ir lietaus nugludintos kopos, panirusios rūke, atrodė tiesiog mistiškai, o pats pasijutau lyg sapne, ar tiesiog stebuklingos pasakos veikėju. Taip beklajojant nejučia atpėdino dar vienas dėdulė – vakaras, su teta tamsa. Deja, teko pabusti iš šio gražaus sapno. Vėliau sekė savaitgalinio žygelio romantika – laužas, košė, dainos.
Kitą dieną, dar kiek pasibastę patraukėme namo – visgi Velykos laukia, bent jau šiais metais reikia jas praleisti namuose, nes nežinia kur žmogau būsi kitais metais.
Andrius