Kartų žygis

Laikas: 2005.02.26 – 2005.02.27
Vieta: Punios šilas
Dalyviai: Dapkevičius, Linas Kulakauskas, Mažylis, NeGedas, Kalėda

Papasakosiu vieną istoriją. Pamenu, kad nelabai ką pamenu. Žinai, vaikeli, jau amžius nebe tas...

Tą lemtingą dieną (nepamenu kurią) is ryto nubyrėjo truputis smėliuko. Ir tada tariau sau - eisiu aš į žygį. O gal mano senas bičiulis Dėdė Minas taip tarė. Vėlgi tiksliai nepamenu... Tai kai kažkuris iš mūsų taip pasakė, taip ir nusprendėm. Ale kad daug ir sunkiai nereikėtų nešti kuprinių - nusprendėm pasivadinti ir jaunimo kartu. Tai suradom tris tokius: Audriuką, Linuką ir visų mažiausią Juozelį.
O tas Juozelis pasirodo ne ant kelmo spardytas buvo - tas pas kriaučių mokėsi, ir net žinojo kaip adata atrodo. Tai jis kaip taręs, taip padaręs, išsidrožė gražią importinę palapinę.
Išėjom mes į mišką. Kiek nepamenu - tai buvo kažkur ties Punios šilu, kur buvo sudaryta įžymioji Punios sutartis.
Stojom ant savo slidžių, įsijungėm motoriuką ir nubirbėm. Tėvelis Nemunas sukaustytas ledo tais metas buvo, tai labai lengvai čiuožėsi ir slidės kuro mažai naudojo. Besileidžiant nuo kalno Linutis pamokino mumis dar ir šiuolaikinių Telemarketo "navarotų".
Gerą pusdienį pavažiavę ekonominiu režimu nusprendėm stoti nakvynei su protu. Pasistatėm importinį žalią namelį, išsidrožėm kelioliką buratinų ant malkų.
Demokratija tais laikais buvo nedemokratiška, todėl nusprendėm naktį budėti prie pečiaus. Pabudėjau aš, dėdė Minas pabudėjo, atėjo metas Audriukui. Bet tas pasirodo fašistinių knygų pasiskaitęs nusprendė pabandyti pažaisti dujų kamerą. Gerai, kad Juozukas miklesnis buvo: surišo rankas fašistui, sykį-kitą pagaliuku pakasė pakaušį nedorėliui, ir visi toliau gyveno laimingi.
Kitą rytą aplankėm geizerių slėnį, išklausėm istorinės ispanijos piratų paskaitos, ir kaip tarę - taip padarę, ryžtingai suradę teisingą kelia grižome į Kauna: Žaliakalnio, Kauno halės ir Nemuno salos miestą. Tai tokia ši pamokanti istorija. O kas manim netiki - štai jums BBS dokumentika: Punios šilas.

Kalėda