Krymas

Laikas: 2004.09.27-2004.10.4
Dalyviai: Henrikas Ramonas (Volosatyj) - vadas ir finansininkas
Martas Paulauskas (Geroč) - iventorininkas ir operatorius kipsas
Andrius Brundza (AB) - čiombės padėjėjas
Mindaugas Kudirka (The Best) - atsakingas už urvų įrangą
Simona Vyšniauskaitė - čiombė ir metraštininkė
Lena Piskorskaja - medikė

Vėliau prisijungę dalyviai: Raimundas Daniūnas, Aidas Daniūnas ir Vladas.


Rugsėjo 27, pirmadienis

Šįryt prabudau pusė trijų, nors žadintuvas buvo nustatytas pusei keturių. Varčiaus, kol palydovė pradėjo visus žadint – jau artėjom prie Simferopolio. Išjudėjo ir vyrija, išskyrus vadą, kuris kirmijo iki paskutinės minutės, kol palydovė neteko kantrybės: «Молодой человек удевайте постелю!». Dar spėjam išgerti arbatos, ir po keturių penkiolika jau kepurnėjamės iš traukinio, persekiojami kipso Marto. Susikrovėm kuprines prie stoties pastato – reikia sulaukti Lenos, atvykstančios iš Maskvos. Berymant pradėjo aušti, pasidarė vėsoka. Šeštą valandą miestas visai išsibudino, gatvės prisipildė skubančių žmonių. Mūsiškiai nuėjo patikrint kas gero turguj ir parnešė medaus skonio kriaušių.. mm, per barzdą varvėjo. Mes su Martu nubėgom dar vaisių ir daržovių užpirkt.
Pagaliau atvyko ilgas traukinys iš Maskvos, iš jo pasipylė minia, ten mūsiškiai surado ir Leną su krūva transportmaišių – pasirodo, jie naktį nesusišnekėjo, ir dabar virvės turim smarkiai per daug Na, ką padarysi, pasitaiko gi.
Lena nusipirko bilietus grįžimui, ir jie su Henriku išvažiavo į KSS-ą, o mes keturiese likom prie savo milžiniškos kaugės. Oras vis labiau šilo, mes džiūgavom – tikrai jaučiasi, kad į pietus atvažiavom. Prisipirkom pyragėlių ir kažkokių keistų vaisių, vadinamų indiškais granatais, kurie, pasak pardavėjos, atsidarys po pusantros paros – pažiūrėsim, kas čia per monai. Paskui dar suvalgėm ledų, ir jau visai įgriso sėdėt, o mūsų išsvajotasis transportas kaip nesirodo, taip nesirodo. Na ką – išsitraukėm gitarą, įmetėm kapeikų į dėklą ir brūzginam. Jei nors vienas iš mūsų būtų mokėjęs daugiau nei du akordu, gal būtume ir pinigėlių užsidirbę. Bet tai nieko, užmušėm laiką, ir nepraėjus nė pusdieniui, atvažiavo mūsų paimt. Valio, pagaliau artėjam prie savo tikslo! Sustojam degalinėj, užsipilam dujų, paimam tranzuojančią moteriškę su dukrele migdolinėm akim – jos važiuoja lankyt tėvelio, kuris Karabi Jailoj gano gyvulius, ir duos arkliais pajodinėt. Dar stabtelim vandens, prisipildom visą turimą tarą ir riedam toliau. Išleidę pakeleives, kratomės keliukais per kalvas pro kareivines, atsiveria vis gražesni vaizdai, įstabūs kadaise čia buvusio jūros dugno reljefai. Išvystam meteorologinę stotį, ir netrukus pasiekiam galutinį tašką. Iškratęs mus ant kalvos, vairuotojas pasuka atgal, o mes susirandam stovyklavietę ir gabenamės viską tenai – į medžių guotą visai netoli Nachimovskaja urvo. Čia yra laužavietė ir daug vietos palapinėms statyti. Puiku, čia ir gyvensim ateinančias 10 dienų.
Pavalgę pietus, išleidžiam Mindaugą su Andrium į urvą. Baisoka žiūrėt, kaip jie pradingsta toje skylėje. Bet visgi įdomu, kas ten po žeme. Na, bus proga pačiai pamatyti ir patirti.
Kyla oranžinė pilnatis, aš viena sėdžiu prie užgesusio laužo, viskas aplinkui krebžda šlama braška, matyt, vietinė fauna nerimsta. Galėtų jau jie grįžti. Reiks vakarienę pradėt virt.

Po vakarienės arbūzas, gitara ir dainos prie laužo... Gyvenimėli gyvenimėli, kada tu pablogėsi:)

Naktis šviesi šviesi, dangus švarutėlis, pilnatis spindulių pluoštais skverbiasi pro medžius. Ta moteriškė, kurią šiandien pavėžėjom, sakė, kad visą rugpjūtį Kryme buvo bjaurus oras, o dabar prasidėjo bobų vasara. Tikėkimės, greit nesibaigs.

Simona


Rugsėjo 28, antradienis

Įkyrus pypsėjimas. Ar tai sapnas ar realybė? Realybė, deja tai pypsi žadintuvas, nustatytas 7:00. Dar norėtųsi pamiegoti, bet Lenos balsas, skelbiantis, jog pusryčiai jau paruošti, priverčia sparčiai persigalvoti. Taip prasidėjo mūsų trečioji diena akmenų jūroje. Nespėjom iki galo papusryčiauti, kai paaiškėjo, kad atvažiavo Raimundas. Bet vietoj žadėtos 6 žmonių kompanijos teatvažiavo 3. Pagrindinis šios grupės tikslas – filmuota medžiaga apie Karabi Jailą. Mūsų stovykloje viskas vyko pagal planą – Martas su Mindaugu išėjo kabinti virvių į Nachimovskaja urvą nuo 100 iki 300m gylio. Likę komandos nariai buvo pasiryžę šturmuoti Dublianskij urvą, esantį maždaug 3-4 km nuo stovyklos. Į šturmą ėjo visa likusi grupė – Lena, Simona, Henrikas, Andrius. Taip pat Aidas, Raimundo Daniūno sūnus. Susirinkę visą reikiamą mantą, pradėjom tos dienos išvyką.
Pradžioje ėjom keliukais pagal žemėlapį. Teko panaudoti, kaip aš pavadinčiau, žingsnių skaičiavimo metodą. Šis metodas reikalingas esant rūkui ar tamsai norint pareiti namo. Suradus vietą, kur vienoje tiesėje yra trys urvai, mes naudojomės GPS-u. Labai patogus daikčiukas, kurio LCD monitorius rodo kurlink eiti.
Pakeliui grožėjomės unikalia Karabi Jailos gamta: kalvuotas reljefas, plynas laukas, apžėlęs įvairiais augalais, reti miškeliai - viskas mus žavėjo + labai geras saulėtas ir gan vasariškas oras.
Pasinaudoję aukščiau minėtu prietaisu, mes suradom Dublianskij urvą. Pradžioj lipau aš, t.y. kabinau virves. Kadangi realiom urvo sąlygom man tai buvo pirmas kartas, sekėsi sunkokai. Pradėjom atsilikinėti nuo grafiko. Po manęs leidosi Aidas, po to Simona, vėliau Henrikas. Simonai tai buvo apskritai pirmas urvas gyvenime. Dublianskij urvas yra maždaug 50-60m gylio. Jame tėra viena didelė salė. Bet toji salė ypač įspūdinga – pilna įvairių darinių – stalagmitų , - titų, - tatų, taip pat daugybė žodžiais neapsakomų vaizdų, dešimtys landų, škurnikų, vedančių nežinia kur. Netekę žado mes gėrėjomės visu tuo.
Pagal Henriką turėjome surasti dar vieną salę, dar gražesnę nei pirmoji. Bet ieškodami praėjimo į šią salę, mes užtrukom pernelyg daug laiko. Tiesa, praėjimo taip ir neradome. Tiksliau radome, tačiau pralįsti pro ten būtų buvę pernelyg sunku. Tą vietą praminėm grabu, nes vietos ten buvo tik tiek, kiek sudaro anksčiau paminėto daikto tūris. Dėl to, kad urve užtrukom ilgiau, nei planuota, Lena liko nepamačiusi visų urvo grožybių. Dėl to jinai nebuvo labai patenkinta.
Vėliau sužinojau, jog kai aš kabinau įrangą, pagal Henriko planą mes urve turėjom pasivaikščioti apie 20 minučių. Bet kadangi salės paieškos šiek tiek užtruko, mes ten praleidom gerokai daugiau laiko. Lena šias 20 minučių praminė „20 lietuviškų minučių“.
Kai iš urvo išlipo paskutinis žmogus – Henrikas, kuris iškabinėjo įrangą, jau buvo gerokai sutemę. Šiek tiek užkandę ir susikrovę į kuprines visą mantą, patraukėm atgalios. Grįžę rado M&M jau sugrįžusius. Jiems viskas sekėsi gerai – virvės pakabintos iki 300m. Beverdant vakarienę, pasidalinom įspūdžiais: paaiškėjo, kad Nachimovskaja urve, sulipus daugiau nei 200m, atsiveria taip pat labai graži urvo atkarpa, kurioje pilna įvairų darinių ir neapsakomų vaizdų. Knieti visa tai pamatyti.
Tai pat tą patį vakarą apsvarstėm Raimundo pateiktą pasiūlymą sujungti stovyklas, o tiksliau savąją atkelti prie Raimundo. Pasvėrę visu už ir prieš, „+“ ir „-“, nusprendėm rytoj daryt antrąjį užsimetimą.
Diskusijos užtruko, tad gulti nuėjom tik apie 1val. nakties laiku.
P.S. Atsidarėme pirmuosius siurprizus: pirmas buvo Agnės – tirpi kava bankėje. Šis siurprizas dar laukia savo eilės, nes kokteilis kava + vakaras = nemiga ~ bloga nuotaika iš ryto. Antras buvo Aurimo – želė saldainiukai su cukrumi. Šis buvo tikrai skanus, nors viso iš karto taip ir nesuvalgėme.
Andrius


Rugsėjo 29d., trečiadienis

Paskutinis rytas mūsų stovykloje miškelyje. Raimundas įkalbėjo mus persikraustyt prie jų mašinos. Pliusai:
1. Būsim visi kartu, ir vienas žmogus kasdien galės saugoti stovyklą ir autobusiuką, o visi kiti eis į urvus.
2. Bus paprastesnis vandens tiekimas – Raimundas autobusiuku parveš vandenį iš meteo stoties.
3. Turėsim kompiuterį, elektros energiją prietaisams pakrauti ir muzikos (na, čia jau beveik panašu į minusą).
Taigi va, įtikinti tokių argumentų, rytą paskyrėm daiktų pergabenimui į pradinį tašką.

Kai viską susitvarkėm, sudėliojom daiktus į savo vietas, Martas su Henriku išėjo toliau kabinti virvių į Nachimovskaja, Andrius liko saugoti stovyklą, o mes visi likusieji (Mindaugas,Lena, Vladas, Aidas ir aš) su Raimundu priešaky iškeliavom link urvo Bolšoj Buzluk. Turint komplektą Aidas+GPS, į bet kurį Karabi Jailos pakraštį nusigaut nėr problemų, ypač tokiu oru – su saule ir vėju. Ėjom tiesiai, neieškodami takelių, ir gana greitai pasiekėm ledinį urvą. Truputėlį pasileidę, atsidūrėme aikštelėje, vedančioje į olą, o iš kitos pusės stati siena, kuria pasak Raimundo leisimės žemyn uolų laipiojimo būdu. Hm, iš pradžių buvo sunkoka įsivaizduoti, Lena pažiūrėjus žemyn išvadino lietuvius kamikadzėmis. Bet visi gražiai ir greitai nulipom, įdėmiai sekami Raimundo kameros objektyvo. Tuomet visi norintys lindo pro siaurą plyšį apžiūrėt salės su grožybėmis, ir išlendant buvo prisakyta šypsotis, nors kai kam kai kurios kūno dalys truputį striginėjo. Paskui leidomės žemyn pėstute, o tenai neregėtos grožybės - baltutėliai stalagmitai bei stalaktitai iš sniego.
Kaip Raimundas paaiškino, šitame urve užsilaiko šaltas oras, nes dėl urvo struktūros negali pakilti aukštyn. Didžiojo šulinio šone atsiveria dar vienas – ledinis šulinys. Priėjus arčiau išvydau keistą dalyką – rodės, kad iš šulinio sklinda šviesa. Turbūt tai dėl atspindžių – šviesos ir baltumo žaismas.
Išlipę iš Buzluko, patraukėm link urvo Mir, pažiūrėjom įėjimą į jį. Sekantis sustojimas – Ložnyj Buzluk. Ten paprasčiausiai takeliu nupėdinom iki pat dugno, kur žemė minkšta ir dilgėlės veši. Mindaugą įkėlėm į angą aukštai sienoje, jis rado ten daugybę kaulų, ištraukė kumščio dydžio stuburo slankstelį. Nusprendėm, kad ten pasimirė paskutinis dinozauras.
Išlipę į viršų papietavom, įšokom į izotermikus, nes šiaurinis vėjas košė kiaurai, ir patraukėm link namų. Dar sugalvojom vandens pasisemt, nukeliavom prie urvo K18 – tai 18m gylio šulinys su vandeniu, ir į jį galima nusileisti kopėtėlėmis. Bet apačioj kopėtėlės visai surūdiję, tad vandens nepasiekėm.
Į stovyklą grįžom sutemus. Išsivirėm vakarienę, pavalgėm ir po truputį pradėjom lįst į palapines. Pasirodė ir Henrikas su Martu, Andrius ir juos pamaitino. Kaip ir kasvakar, įvyko koncertas, tik gaila, kad didžioji dalis publikos jau pūtė į akį.


Simona


Rugsėjo 30d., ketvirtadienis

Geras oras, saulutė šviečia – šilta. Šiandien ruošiamės eiti į urvą Mir, kaip pasakojo patyrę speleologai, ten labai gražu. Taigi pavalgėm pusryčius ir visa grupelė apie 10val. išžygiavome link urvo Mir. Pakeliui priėjome urvą K18, ten gylis 18m ir dugne yra vandens rezervuaras. Tame šulinyje yra ir kopėčios, kuriomis teko Martui leistis ir semti vandenilio. Nuo K18 jau ėjome iki urvo Mir. Ieškoti sekėsi nesunkiai, kadangi Raimundas turėjo GPRS, tad urvas pasidavė greitai.
Kas pirmiausia apstulbino pamačius urvą – tai labai didelis jo įėjimas. Pirmas leidosi Martas ir kabino virves. Pasiėmęs 100m virvės įsibėgėjęs Martas nusileido į gretimą šulinį, kur nereikėjo, bet jis greit tai suvokė kai pasibaigė virvė. Taigi užlipęs šiek tiekį viršų surado Martas įėjimą ir pasiekėme pirmąją salę. Stalaktitai ir stalagmitai atrodė labai gražiai. Visi tikrai labai džiaugėsi gražiu vaizdu, fotografavo ir buvo net keli operatoriai su video kameromis. Daug buvo pripozuota ir privaidinta nuostabių scenų (video medžiagos teirautis pas Martą ir Raimundą). Štai baigėme Mir apžvalgą ir visi sėkmingai išlipome į viršų.
Susipakavę patraukėme prie šulinio K18, ten buvo nutarta pietauti. Pietų stalas buvo iš tikro gausus, ir visi valgė kas ką norėjo. Į stovyklą grįžome apie 17val., labai skubėjome, nes pažiūrėję į dangų, ten pamatėme artinantis juodus debesis, kurie atrodė atneš tikrą pragarą į stovyklą ir būsime visi kiaurai šlapi, jei nespėsime sulįsti į palapines. Tačiau mum pasisekė – juodieji debesai nuslinko pro šalį, ir mes vakarą praleidome su šilta arbata ir klausėmės gitaros ir Henriko dainų.

Martas


Rugsėjo 31d., penktadienis

Raimundo pastangas prikelti visus anksčiau sužlugdė rūkas, užslinkęs ant Karabi Jailos. Iš palapinių pradėjom ropštis tik tada, kai nebesigirdėjo lašų barbenimo į palapinę.
Šios dienos planuose – mano išsvajotoji Viola. Debesys išsisklaidė, ir mus vėl lydėjo saulutė. Nepriėjus Violos, išvydom urvą Skazka. Raimundas, Aidas ir Valdas nutarė žvilgtelt į šio urvo gelmes, o mes patraukėm tolyn link Violos. Ten netoli skošo (piemens trobelės) aptikom džipą, kuris ryte kelis kartus pravažiavo pro mūsų stovyklą ieškodamas kelio, bet nesustojo pasisveikint. Vairuotojas pasakė, kad du speleologai nusileido į Violą ir išlįs už pusantros valandos. Ką gi, teks luktelti. Dar sutikom porą bastūnų iš Zaporožės. Jie klausinėjo apie urvus, bet be įrangos nelabai kur nueisi, nebent į Buoluką, kurį be prietaiso rasti mažai šansų.
Prie Violos nebuvo nuobodu laukt – ten auga lazdynai, kuriuos papurtę prisirinkom pilnus maišus ir kišenes riešutų, ir ten pat su akmenų pagalba gliaudėm ir krimtom. Dar tenai pamatėm keistų krūmų, kurių vaisiai panašūs į gėlių žiedelius.
Taip ir sulaukėm, kol išlindo anie du speleologai – pagyvenęs vyriškis ir mergina. Truputį su jais pakalbėjom, kol jie susivyniojo virves. Vyriškis sako – kaip čia atsitiko, kad turbūt vienintelės speleologų grupės, esančios šiuo metu Karabi Jailoje, būtinai turėjo susitikti prie to paties urvo
O urvas pasakiško grožio, tikra požeminė bažnyčia su „altoriumi“, lygiomis grindimis ir plačiomis erdvėmis, kiekvienas nusileidęs negalėjo sulaikyti susižavėjimo šūksnių. Tikrai suprantama, kodėl viena pora santuokai pasirinko būtent šį urvą.
Šįkart į stovyklą grįžom dar su šviesa, anksti pavakarieniavom, bet mes su Lena ir Henriku dar ilgai vakarojom ir sulaukėm patekančio didelio mėnulio, nuolatinio mūsų palydovo.

Simona


Spalio 1d., šeštadienis

Anksti rytą kėlėm, ir 9val. jau pėdinom su kuprinėm ant pečių. Iš pradžių purškė lietutis, bet paskui apstojo. Kai pasiekėm urvą Jubilejnaja, dangus pradėjo šviesėti. Raimundas su Aidu dar nubėgo pasižymėti Sezamo ir Ventos koordinačių, o mes pradėjom rengtis. Martas nuėjo kabinti įrangos, o mes viršuje kėlėm triukšmą. Andrius išsitraukė kombinezoną, kurį naktį buvo „padžiovęs“ lauke, ir kaupė jėgas atlikti žygdarbį – jį užsivilkti. Tokį varvantįm šaltą ir purviną, brr..
Henrikui trumpam prabudo sveikas protas, ir išklausėm dramatišką monologą, kurio pagrindinė mintis: „Ką aš čia veikiu po galais, žaisčiau sau kaladėlėmis su Saule ir Ignu, ir kas mane čia nešė ir t.t. ir pan...“ Bet šis prašviesėjimas truko tik kol vadas įlindo į savo purviną kombinezoną
Lena prieš leisdamasi bandė prisisegti, kažkas jai nesigavo, ji ir sako: „Как вы говорите – нот сехи?“ Mus ištiko juoko priepuolis. Paskui sukūrėm labai erotišką pasakymą: prisisegsiu, o jei nepasiseks, tai persisegsiu
Urvas Jubilejnaja unikalus tuo, kad jame galima išvysti darinių, vadinamų heliktitais. Jei panašūs į augalus su šakelėmis, augančiomis į visas puses.
Išlindę gliaudėm riešutus, surinktus vakar prie Violos, kol sulaukėm Andriaus.
Grįždami dar užkopėm ant Irtyšiaus, apžvelgėm visą Karabi Jailą, padarėm grupinę nuotrauką.
Vakare Raimundas susiruošė iškeliauti. Kvietė visus į pirtį, bet Henrikas pasakė, kad žygio vidury pirtis negerai. Ne, tai ne.
Atsisveikinom, o autobusiukas neužsiveda – reikia stumt. Per patį stūmimo įkarštį padavė dvi mašinas turistų iš Ukrainos. Jie mums alaus – mes jiems žemėlapius ir urvų koordinates. Truputį paplepėjom su jais ir visi išvažinėjo, likom šešiese. Kad apsigintume nuo ledinio vėjo, sulindom į miškelį, užsikūrėm laužą, gėrėm kakavą su šokoladiniu kremu. Henrikas papasakojo kaip jis patapo speleologu, pertraukėlėse vis įterpdamas kokią dainelę.

Simona



Spalio 2d., sekmadienis

Pažadina puodų skambesys... Kas aš? Kur aš? Kodėl aš? Po truputėlį imu susigaudyti: dabar rytas, aš guliu palatkėj, o Lenos balsas, skelbiantis apie paruoštus pusryčius, priverčia geritai išsiropšti iš šilto miegmaišio. Šiandien dar kartą teks aplankyti urvą Dublianskij.
Greitai suvartoję kasrytinį maisto davinį ir susidėję į kupriakus reikiamiausius daiktus, pajudėjome tikslo link. Pakeliui aplankėm speleo turistų grupę iš Eupatorijos. Nežinia ar tai atsitiktinumas ar ne, bet jei jau buvo išvykę prie Dublianskij ir ruošėsi jį šturmuoti. Mums nebeliko nieko kito, kaip tik eiti ir palaikyti jiems kompaniją. Kaip tarusi, taip ir padariusi, mūsų grupė (aš, Mindė ir Lena) po šiokio tokio pagrybavimo suradome urvą. Prie jo jau buvo mano minėtieji pažįstami.
Kad nesigaištų laikas, Mindė nusprendė kabinti įrangą lygiagrečiai ukrainiečių, taip, kad vieni kitiems nemaišytume. Planas buvo toks: pradžioj Mindė kabina virves po to einu aš. Abu pablūdijam po urvą, randam vandens, prisipilam visą turimą tarą, ir aš einu į viršų, Viskas taip ir įvyko. Tik aš dar pamačiau šiek tiek daugiau šiame urve – tai požeminį ežerą. Jis pakankamai didelis ir gilus. Netgi galima jame išsimaudyti.
Taigi prisipylęs 4 butelius vandens ir pamatęs tai, ko nemačiau šitame urve, aš pakilau į viršų, kur manęs nekantriai laukė Lena, jau pasiruošusi leistis į jai dar nežinomą urvą. Iškilus teko su ja pasikeisti rolėmis ir tapti pasyviu budėtoju laikinojoje stovykloje.
Laikas slinko lėtai. Saulės spinduliai pro dažnus debesis ir medžių šakas kartkartėmis nudžiugindavo mane. Bet Užėjus tamsiems debesims, užplūsdavo liūdesys ir šaltis pradėdavo skverbtis į kūną.
Po kiek laiko suklusau – kažkas lipa į viršų. Tai buvo Mindė. Po jo neužilgo pasirodė ir Lena. Jai teko garbė iškabinti virves. Visa tai ji padarė gerai. Tačiau paskutiniame taške Lenai neužteko jėgų atsukti Mindės prisuktos ausies. Tad pats Mindaugas ir užbaigė įrangos iškabinimo procesą.
Užbaigę urvo šturmą užkandome ir patraukėm stovyklos link. Pakeliui namo vėl užsukom trumpam pas mūsų kaimynus. Pasiūlė arbatos, tačiau teko atsisakyti ir persimetę keliais \od\iais nukulniuojam iki galutinio taško šiandien – stovyklos. Ten mūsų laukė Simona. Ji budėjo lageryje visą dieną. Pavakarieniavom. Užsikūrėm laužą. Laukėm pareinančių Henriko su Martu, kurie šią dieną iškabinėjo virves iš Nachimovskaja urvo.
Tačiau tada įvyko toks nelaimingas atsitikimas, kai Sima grįždama iš WC prasibrėžė lūpą su medžio šaka. Žaizda atrodė rimta ir tiesiog prašėsi siuvama. Šią istoriją išsamiau turbūt galėtų pati Sima papasakoti.
Tad užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad viskas baigėsi gerai. Likę stovykloje aš su Minde šiek tiek baiminomės, jog Martas su Henriku gali nerasti kelio atgal nuo Nachimovskaja urvo iki stovyklos, nes oras nebuvo pats geriausias – Karabi Jaila buvo apsupta tamsumos ir mokomojo rūko. Ši istorija taip pat baigėsi laimingai ir jie abu sėkmingai sugrįžo į stovyklą. Paskui sekė pasakojimas apie Simos nelaimę, įvairūs pasvarstymai koks bus šios istorijos tęsinys ir t.t. po to visi nuėjom miegoti ir laukti ką atneš rytojus.
Andrius

Šiandien man dniovkė. Henrikas su Martu išėjo į Nachimovskaja iškabinti virvių nuo dugno iki 200m, o Mindaugas, Lena ir Andrius – į Dublianskij.
Aš visą dieną pramiegojau, paskui iš neturėjimo ką veikti sugalvojau iškept popkornų (tai siurprizas iš Maskvos). Nugriebiau taukų nuo tušonkės, sumečiau viską į puodą, ir kukurūzai gražiai išsproginėjo. Padariau pusę sūrių, pusę su šokoladu.
Į pavakarę parsirado devčiatasasa su Lena. Išsivirėm košės ir kisieliaus, susikūrėm laužą ir persikraustėm prie ugnelės pasėdėt. Tada nubėgau į krūmus, ir nuo to momento prasidėjo panika – mat pasitaikė mano kely agresyvus medis, jis kai vožė man į veidą, maniau dantų nesusirinksiu. Pasipylė kraujas nežinia iš kur, atlėkiau prie laužo ir jaučiu, kad lūpoje plyšys atsivėręs. Visi persigandom, Lena tuoj atgabeno vaistinėlę, dezinfekavo žaizdą ir sako: reiks siūti. Man mintis – mes gi dykynėj, kokiu būdu nusigausim iki ligoninės? Bet gelbėjimo operacija įvyko labai greitai ir operatyviai. Lena su Andrium nubėgo pas ukrainiečius, įsikūrusius už kalnelio, ir du iš jų pasisiūlė palydėt mus su Lena iki meteo stoties. Jie lygtai girdėję, kad ten vyksta gelbėtojų apmokymai, ir atrasim, kas galėtų susiūti man lūpą. Bet nuėję radom tamsoj skendinčią meteo stotį su vien u spingsinčiu langeliu ir stoties prižiūrėtoją Genadijų. Jisai sužinojęs kas įvyko atnešė adatas ir klausia: kas siūs? Visi žiūri išsigandę į mane, aš į juos. Ne, geriau palaukiam pagalbos iš KSS – ukrianiečiai jiems paskambino, ir jie jau lekia į Karabi Jailą. Ir išties – po valandos pasirodė gelbėtojai ir išgabeno mane su Lena į Simferopolį. Nuvežė į neurochirurgijos ligoninę, ir ten per kelias minute sulopė mano lūpą. Ir visa tai įvyko per 3,5 valandos – man tikrai pasisekė.
Nakvojom gelbėjimo stoty. Ryte mūsų prašymu gelbėtojai parvežė mus namo – į Karabi Jailą. Va taip mes „porazvlekalisj“

Simona


Spalio 4d, antradienis

Išaušo nuostabus rytas. Naktis buvo labai šalta. Visi miegojo apsirengę viską ką turėjo šilčiausia, arba kas turėjo galimybes tai miegojo po du vienam miegmaišyje . Kadangi aš miegojau su Henriku, tai mums buvo šalčiausia. Simonai su AB turėjo būti šilta, o Lenai su TheBest kai visad buvo pakankamai šilta.
Taigi rytas prasidėjo nuo dainelių: Zaftra na rabotu ne paidu, puskai rabotaet zileznaja pila... ir visi palengva ritosi iš patalų. Kadangi naktį buvo ryškus minusas, tai palikti daiktai lauke kaipo kojinės ar rankšluosčiai virto lediniais. Taip pat sušalo ir vanduo buvęs buteliuose. Tačiau patyrusių ir užsigrūdinusių speleologų neišgąsdino tokios gamtos išdaigos ir aš, Mindaugas, Andrius ir Lena patraukėme link Monastir Čiokrak. Lena buvo už vadovą, kadangi ji labiausiai patyrusi speleologė su diplomu  O mes jauni ir nepatyrę sekėme jos pėdomis, žinoma vakarykščiomis, nes šiandien ji nespėjo paskui mus bėgti. Taigi už pusvalandžio nuo išėjimo iš stovyklos mes jau buvome prie tikslo. Lena įsikūrė ant saulutės ir ramiai snaudė, o aš turėjau kabinti virves. Gan ilgai ieškojau pirmu taškų, Henrikas buvo sakes, kad reikia pririšti prie medžio, bet kad tie medžiai buvo labai jau toli, dar šiek tiek pasisukiojęs radau ir šliamburų ir spitų. Prasidėjo virvės kabinimas. Urvas iš pat pirmo žvilgsnio pasirodė įspūdingas savo dydžiu, labai didelis ir platus įėjimas, kuris siaurėja iki 6m pločio šulinio. Leidausi neskubėdamas ir stengiausi pakabinti kuo gražiau, kad nebūtų nei per ilgi nei per trumpi karemai. Po pusvalandžio intensyvaus darbo pamačiau dugną, prieš tai kas paliko didelį įspūdį, tai leidžiuantis pagal sieną ir persisegant taškus, ta siena dingsta ir atsiranda butelio efektas. Toliau seka apie 40m kosmosas, be sienų, dar daugiau žavesio suteikia šviesa pakliūnanti į 80m gylį, taip galima suvokti visą erdvę ir silpnų nervų nespeleologai tokioje vietoje pridėtų kelnes (Lena taip pat ten nenorėjo leistis dėl tos pačios priežasties). Taigi visi trys po valandėlės stovėjome didelėje salėje. Mindaugas ir aš puolėme fotografuoti, o Andrius kaip koks manekenas nesidrovėdamas lipo kuo aukščiau ir pozavo. Pavaikštinėję valandikę kitą kibome į virvę ir kaip raketos su Mindaugu išlėkėme, na o Andriui palikome paskutinį šioje ekspedicijoje urvą, iš kurio dar reikėjo ištempti virves. Kaip visi žino Andrius netarmazil ir visiškai neskubėdamas, su Mikutavičiaus daina 3 milijonai iškabinėjo paskutinius metrus, urvas to dar nebuvo girdėjęs...
Štai ir baigėsi urvų istorijos ir prasidėjo tikrosios atostogos. Visi grįžome į stovyklą patenkinti ir puolėme pakuotis kuprines, nes mūsų laukė vakaras pirtyje. Po greito pakavimo, paskutinių nuotraukų stovykloje ir graudaus atsisveikinimo su vietove, kuri jau buvo bevirstanti antrais namais, iškeliavome link Meteo stoties, link civilizacijos, kur mūsų jau laukė karštai iškūrenta pirtis ir svarbiausia – neribojamas kiekis vandens!!!

Martas


Lenos įspūdžiai (vertimas)


30.09.04

Mielieji Ponai!
Ar žinote, kas yra 20 lietuviškų minučių? Tai ne 40 paprastų, ir ne 50, ir netgi ne 1 valanda, o 4 valandos (žinoma, astronominės). Henrikas Ramonas išeidamas į urvą Dublianskaja man pasakė: “Lena, mes tik dvidešimčiai minučių, ten tik viena salė, pavaikščiosim ten ir greitai grįšim”. Aš, kaip patyrusi speleologė siu diplomu, juo nepatikėjau, nusprendžiau, kad su jų lietuvišku spartumu jie grįš po valandos. Bet daugiametė patirtis mane apgavo, aš neįvertinau savo draugų lietuvių. Jie grįžo po 4 valandų, kai saulė jau seniai buvo pasakiusi “iki rytojaus”. Dar yra istorija apie 2 lietuviškus kilometrus (plačiai žinoma Maskvoje). Kaip? Nežinote? Paklauskite Henriko Ramono.


29.09.04
Mes nusprendėme susijungti su Raimundu. Koks buvo svarbiausias argumentas? Jis turi autobusiuką, ir jis (pats daug kartų siūlė) važinės į meteo stotį vandens. Mes spėriai susipakuojam savo stovyklą ir persikeliam į laukymę, kur bazuojasi jo autobusiukas. Irk ą gi aš girdžiu šiandien iš speleologijos legendos: “ Aš savo mašina daugiau nevažiuosiu vandens į meteo stotį. Užteks man mašiną laužyti”. Kaip jums? Man juokinga. Štai tokie tie speleomonstrai.


27.09.04
Pusė trijų nakties. Skambutis: „mes neturim 500m virvės“. Ar lengva rasti 500m virvės pusė trijų nakties? Geriausi Maskvos žmonės buvo prižadinti ir priversti ieškoti virvės. Ir mes ją radome! Visus 500 metrų!!!!!!!
Ukrainos muitinėje pasieniečiai stebėjosi – kam merginai 9 milžiniški transportmaišiai? Nenorėjo praleisti! Bet belogorodietis kalnų turistas Toma autoritetingai pareiškė, kad mane pažįsta, ir kartą netgi kartą kalnuose aš jam išgelbėjau gyvybę... Mane praleido...
Stotyje Henrikas kaip nekaltu veideliu pasidomėjo „Len, kam tu visa tai atsivežei? Kas tavęs prašė?“ Be žodžių ir komentarų..


Žygio posakiai

Спасибо дежурному, слава завхозу, да здравствует бос! (sakoma po valgio)

-Хочу Лукаса!
-Лукас в Каунасе, сколько раз я тебе гоорил!
-Ну дайте я его порежу.

-Где Сауле?
- Сауле в Каунасе.

Да пошли вы все на Нахимовскую!

Ох - чтож я маленький не сдох,
а ведь мог,
а теперь не дай уж Бог!!!

-Ačiū.
-Nėra tokios valiutos!!! Nėra!!!

-Ačiū.
-Su ačiū не построешь дачу.