Islandija

Laikas: 2004.07.10-2004.08.6
Dalyviai: Nerijus Lamanauskas ir Aurimas Pranskevičius

Nuotraukas galite rasti šiuo adresu

Liepos 10 d., šeštadienis (iš tikro, tai jau į sekmadienį persivertė)

Pusė dviejų. Nakties. Aplink gana šviesu. Cypauja netoliese koks tai paukščiukas. Ir mašina viena kita pravažiuoja iš oro uosto ir į jį.
Mes Islandijoj. Atskridom apie 12 val. Nakties. Nuėjom į laukus ir susirentėm palapinę.
Lėktuvai buvo čiki piki – viršsvorio neskaičiavo, mėsos neatėmė.
Leidžiantis į Islandiją vaizdas pro langus buvo nepakartojamas. Nepasakysiu, kad gražus. Ne. Bet unikalus – didžiuliai laukai, rodės, pripilti šlapių sunkių dulkių – tamsiai rudos spalvos.
Laukuose, kur įsikūrėm, kerpės ir samanos, yra šiek tiek žolės. Daug akmenų. Šlapia. Bet be lietaus ir, praktiškai, be vėjo. Fauna – vien paukščiukai.
Šiandien vėliau keliausim į sostinę – apie 50 km nuo čia. Dabar reikia kažkaip (dieną?!) pamiegot.

Aurimas

Liepos 11 d., sekmadienis

Aplankėm Reikjaviką. Malonus, švarus, ramus miestas. Gražūs namai – spalvingi, skiriasi vienas nuo kito. Originalaus dizaino bažnyčia – nesumaišysi su jokia kita. Kaip ir Sagų muziejaus pastatas, pastatytas tarp vandens cisternų. Vertas dėmesio botanikos sodas – daug augalų, tvarkingas. Žiūrėjom kiną apie ugnikalnius. Galingi vaizdai.
Oras nuostabus – nelyja, švietė saulė. Tik maisto norma (100 g košės ir pan.) mažoka. Turbūt keisim normą :) Naktį praktiškai nesutemsta – taip keista eiti gulti kai šviesu.

Nerijus

Liepos 12 d., pirmadienis

Šiandien buvo mūsų startas į laukinį Islandijos pasaulį. Iš modernaus Reikjaviko pasukom link Singvellir vietovės – kur prieš daugiau nei 1000 m. buvo susirinkęs pirmas pasaulio parlamentas. Toje vietoje kaip tik sueina Europos ir Amerikos tektoninės plokštės, ir žemė ten plyšus – abiejose griovio pusėse didžiulės sienos. Islandas, veždamas mus į Singvellir, pasiūlė nusimaudyt natūraliame šiltame šaltinyje. „Vėliau“ – pagalvojom – „dabar einam gražių vietų apžiūrėt“. Singvellir vietovėje radom upelį, kurio vanduo buvo labai skaidrus. Ir centų ten buvo primesta. Netoliese radom besiruošiant narus – tikriausiai ners centų traukt :)
Singvellir paliko labai gerą įspūdį – labiausiai dėl tektoninio plyšio didybės.
Sutranzavę šveicarus ir trejetą islandų mašinų, nusigavom iki geizerių. Vienas senukas, mus veždamas, savotiškai „nudavė mums nakačkės“. Klausia: „kiek laiko buvot Singvellir‘e“? Mes: „2-3 val.“. Jisai: „tai jūs, galima sakyt, nieko nepatyrėt. Reikia ten būti 1-2 dienas, kad patirtumėt. Reikia JAUSTI tą didingą vietą, ne tik pažiūrėti“.
Geizeriai – unikalus dalykiuks. Žiūri, duobė vandens. Jos vidury didesnė skaidri duobė, kuri nežinia, kiek gilyn eina. Rūksta garas iš tos duobės. Lauke matai žemėj skylę. Prieini, paklausai – o ten giliai verda kunkuliuoja. Geizeris Strokur‘as kas kelias minutes iššaudavo į viršų fontaną – nuostabus vaizdas. Geizeris Geysir‘as tik leido garą, bet neveikė. Vienas žmogus minėjo, kad Geysir‘as kas 24 val. vienąkart iššauna.
Susitranzavom olandų moteriškes su džipu, ir tos mus nuvežė prie krioklio Gulfoss. Krioklys – pasaka. Geras vaizdas, geras garsas. Su baidare būtų šiek tiek rizikinga. Tolesnei mūsų kelionei į Heklos ugnikalnį reikėjo pereiti upę, todėl patraukėm prie artimiausio tilto – kažkur už 6 km. Nedaėję jo, įsikūrėm nakčiai.
Reziumė: nuostabi diena su trim gražiais įspūdžiais. Prasideda „laukinis“ keliavimas. Oras visai puikus.

Aurimas


Singvelire pamatėm, kur prasiskiria, plyšta žemė tiesiogine šio žodžio prasme. Žemės plokštės (~100 km storio) traukiasi viena nuo kitos R-V kryptimi 2 cm / m. greičiu. Šalia yra didžiausias Isl. natūralus vandens telkinys. Be to, Singvelire pirmą kartą pasaulyje susirinko parlamentas.
Kaimelyje Geisyr iš žemės trykšta karštas H2O. Aukščiausias geizeris Geisyr iššauna tik kartą per 20 val., 100 m aukščio srovę. O Strokkuro geizeris spjaudosi į ~30 m aukštį kas 8-10 min. Aplink daug burbuliuojančių vonių, kai kurios priaugę juodų samanų. Mačiau upeliuką, tekantį nuo versmės ir suputojusį dumbliais. Vandens krioklys Gulfoss (auksinis krioklys) – gražiausias. Srovė ~20 m / s. Svaigina...
Mūsų kelias į Heklą veda tiesiai per upę. Kad apeitume 4-5 m pločio upę, eisim pro tiltą. Gausis 15-20 km ratas...
Visą dieną buvau sužavėtas, bet ir nusikaliau.

Nerijus

Liepos 13 d., antradienis (Heklos link)

Šiandien buvo tokia diena, kokių daugiau geriau nebūtų :) Pūtė galingas vėjas ir merkė lietus visą dieną. Nuėjom ne tuo taku per kalnus, vėliau – nei kelio, nei takelio. Drožėm pagal kompasą, o vėjas iš kojų verčia. Kalnai nuzulinti – jokios užuovėjos. Reikia rast taką, o jį suradus – kapot ~50 km tokiom sąlygom... Pakankamai prapūtė vėjas smegenis, nutariam grįžt atgal ir tranzuot aplinkui. Laimei, visišku šunkeliu važiuoja džipas. Ir paima! Vat tokiais atvejais supranti, kaip gera važiuot šiltoj ir sausoj mašinoj! :)

N.


„You have to feel it“ – pasakė mums vakar senukas beveždamas. Šiandien pajutome Islandiją. Labai pajutome. Po daug lietaus ir vėjo gulėti palapinėj kažkokiam kaime, už islando daržo, kur nelyja lietus, yra labai geras jausmas. O kai pabandėm judėt link Heklos „po tiesiaja“ ir mus pagavo tipiškas Islandijos oras (lietus su stipriu vėju), buvo tikrai nekoks jausmas. Pagalvojom po to, kad geriau jau ne varyt ~30 km vos įžiūrimu šunkeliu per akmenuotus kalnus, praktiškai, be užuovėjos, o pakėlus pirštą į viršų pabūt prie normalaus plento.
Bet kaip yra smagu prastam kalnų žvyrkely susitranzint mašiną. Ir ne bet kokią, o tą, kur veža prezidentą ir viceprezidentą. Ir sėdint šiltai kabinoje ragauti islandiško alaus. Prie Heklos vyksim kitu keliu – reik tikėtis, bus geriau.

Aurimas

Liepos 14 d., trečiadienis

Šiandien apturėjom labai ilgą dieną. Tikslą pasiekėm – atitranzavom iki Heklos ugnikalnio (1491 m) ir į jį sulipom. Tranzas ėjosi gerai – sutranzinom vokiečių ir suomių poreles ir jų dėka atsiradom Heklos priekalnėse. Palikę kuprines už akmens ir pasiėmę lazdas bei šiek tiek maisto, išėjom ant Heklos. Po tiesiąja 10 km pirmyn, 10 – atgal. Kilom po kreivąja – pagal žemėlapį ir kompasą. Leidomės po tiesiąja – pagal GPS. Visam tam susidarė ~10 val. Ėjimas buvo gana sunkus – eiti reikėjo per 3 rūšių lavą: smulkius gabaliukus, kaip keramzitas, stambius gabalus, netvarkingai suvirtusius ir apaugusius kerpe, ir juodus aštrius vidutinio didumo gabalus. Visa Hekla yra padengta tokia lava, kai kur yra sniego. Kraterio nematėm – gal jo ir nėra. Lipant į Heklą matėsi daug nuostabių vaizdų į šalis. Ant viršūnės buvo debesis, todėl ten nieko nematėm.

Aurimas

Liepos 15 d., ketvirtadienis

Šiandien pusę dienos praleidom palapinėj, kitą pusę – Landmanalaugaro slėnyje. Atsimiegoję po Heklos, pradėjom tranzuot vidurdienį ir už kokios valandos jau buvome Landm. Landm. slėnis yra apsuptas kalnų, kur vyrauja oranžinė spalva – įspūdinga. Užlipom į Blahnukur viršūnę, nuo kurios puikiai matėsi slėnis ir apylinkės – visokiausių spalvų ir formų kalnai, „daiktai“ (taip pradėjau vadinti hraunus – lavos akmenų sąnašynus), upės ir ežerai. Vaizdelis pribloškiantis. Nusileidę pakalbėjom su islandiškais arkliukais ir ėjom pasėdėti į vonią. Landm. slėny susimaišo natūralios šilto (atiteka iš lavos) ir šalto vandens srovės ir susimaišymo vietoj gaunasi reika-liuks :) Vandeny sėdi daug žmonių – pakalbėjom su prancūzais ir islandu. Iš vidaus smagiai sušilom. Ir nuėjom „už krūmo“ miegot...

Aurimas


Vakar sulipom į Heklą. Užtrukom ilgiau, nei maniau – grįžom „namo“ (ten, kur guli 2 kuprinės) 2 val. nakties. Gerai, kad šviesu visą parą. Ėjom be kuprinių, jas radom su GPS. Ant viršūnės buvom 21.30, bet kraterio nematėm – debesys. Aukštis – 1494 m, viršuje yra sniego. Aplink kalną – akmenynai ir lavos gabaliukai, panašūs į keramzitą. Aplinka juoda, negyva, nelabai maloni. Hekla yra ir moters vardas. Grįždami kirtom kampą – oi nereikėjo taip daryti :)
Šiandien atitranzavom į Landmannalaugarą. Pavaikštinėjom po kalnus. Kalnai spalvoti – rausvi, rusvi, gelsvi, trykšta karšti geizeriai juose. Labai gražu, tik žalumos, augmenijos trūksta. Apžiūrėjom Islandijos arklius. Vakare lepinomės karšto ir šalto šaltinių vandenyse. Atmirkus jausmas kaip po pirties. Gera... Šalia kempingas, bet miegam, aišku, šalia, slėnyje. Čia gamtos rezervatas, bet turbūt viskas bus OK.

Nerijus

Liepos 16 d., penktadienis

Iš Landmannalaugaro į pagrindinį kelią beveždamas vairuotojas praveža žvyrkeliais ilgą kelią. Važiuojame per lavos laukus – didžiuliai plotai neturtingos žemės. Po to privažiuojame didžiulį dirbtinai sukurtą vandens telkinį – užtvenkta didžiulė upė, tekanti iš ledyno. Prie telkinio jau veikia 2 hidroelektrinės, trečią dar stato. Vandens telkinio ir ledyno upės vanduo balkšvas, žuvų ten nėr. Matėme, kur ledyno upė suteka su paprasta upe. Aiškiai išsiskiria vandens spalvos – mėlynai žalsva ir balta. Toliau upe teka tik baltas vanduo. Tai didžiausia Islandijos upė, patvenkta keliose vietose. Vairuotojas parodo atsišakojantį žvyrkelį į šalies šiaurę – apie 200 km extreem keliuko su keliom upėm be tiltų. Įsirašau į atmintį – reiks kitąkart čia džipu pravažiuot.

Aurimas


Visą dieną praleidom Landmannalaugare. Malonu būti, visai kitas jausmas nei Hekloj. Vakare ištranzinam.
Vairuotojas papasakoja, kad Isl. yra ~80000 arklių, 70000 iš jų – laukiniai. Visi įvežti ~900 m, anksčiau tai buvo pagrindinė transporto priemonė, dabar – tik malonumui. Bet žmonės neleidžia laukinių arklių skaičiaus mažint, kadangi iš didesnio kiekio galima išsirinkti geresnius jojimui. Jie nuo naminių skiriasi tuo, kad turi ilgesnes kojas Netgi žiemą būna gamtoje. O avys išleidžiamos į kalnus tik vasarai, prieš žiemą jas sugaudo ir suveda į tvartus.
Ant pagr. Isl. upės yra daug hidroelektrinių, pravažiavom kokias 3-4.

Nerijus

Juodo smėlio dykuma

1727 (1362) m išsiveržusių ugnikalnių vietovė buvo viena didžiausių Isl. 2 metus į paviršių liejosi lava ir pelenai – prasidėjo atominė žiema. Žuvo daug gyvybės, trečdalis islandų ir dalis europiečių. Dabar šiose lavos vietose – juodo smėlio dykuma. Važiuoti pro ją labai nemalonu – taip nyku, liūdna, slegia... Iš senų laikų, kai dar nebuvo kelio, yra išlikusi tokia tradicija. Žmonės, prieš kirsdami dykumą, kelio pradžioj sudėdavo iš lavos gabaliukų piramidę – dėl laimės. Mačiau 30-50 piramidžių vienoj dykumos pusėj, jų aukštis 15-50 m. Kaimeliai aplink dykumą taip pat pilki, niūrūs – tikrai nesinori čia gyventi. Žolės – mažai.
Vakare atvykstam į Skaftafelio nac. parką. Čia jau gražu – daug augmenijos, matosi sniego liežuviai.
Yra toks posakis – islandiška ruletė. Jis reiškia išvažiavimą su mašina į priešingos krypties juostą, kadangi keliai labai nelygūs, kalvoti, ir nesimato, kas priekyje. Šiaip mašinos nuoma parai yra 50 EUR, džipo – 165 EUR. Visi vieningai sutaria – čia brangu.
Univerai Isl-oj, kaip supratau, ne itin aukšto lygio. Tik nesenai daugelio dalykų padarė magistro studijas. Tačiau dažnai mokytis magistrantūros studentai važiuoja į užsienį.

07 17, Nerijus

Liepos 17 d., šeštadienis

Dabar ir aš, prie progos (išreikštos „bambonke“), papasakosiu, kas čia atsitiko...
Ogi per dieną patranzavom nei daug nei mažai – apie 250-300 km. Nuo ilgiausios Islandijoj Sjorsos upės iki Skaftafel nac. parko ir Vatnajokul ledyno prieigų. Sustojo islandai, italas, prancūzas. Apturėjome kol kas ilgiausią prastovą – apie 2 val. – buvo nedaug mašinų ir nelabai kas stojo. Važiuodami stebėjome įspūdingus unikalius kraštovaizdžius – juodo smėlio dykras, lavos laukus (ant vienos rūšies lavos žolė auga, ant kitos nelabai – reikia prieš tai pasėti lubinus (isl. „lubina“)), kalnus su stačiom uolom, krioklius (aukštus). Labai įdomiai atrodo tokia kompozicija – uola su truputi neigiamu kampu, po ja „įmūrytas“ namelis taip, kad viena siena ir pusė stogo yra ta uola. Kirtome daug upių. Ant kelių iš jų permesti nauji tiltai, nes senuosius išvartė iš ledynų plūstančios srovės (po ugn. išsiveržimų). Artėjant prie Skaftafel pamatėm „purvinus“ ledyno liežuvius.
Vienas islandas važiavo žvejoti ten, kur ledyno vanduo suteka su grynu vandeniu. Jis sakė, kad upėje vanduo išsisluoksniuoja – ledyno vanduo viršuj, grynas apačioj. Grynam vandeny ir yra žuvis.
Vis tęsiasi naujų vietų „rinkimas“ kitam apsilankymui Islandijoje – kuo daugiau bendraujam, tuo daugiau sužinom.
Kadangi Skaftafel yra nac. parkas, čia palapines galima statyt tik kempinge. Užtat paėjom už parko ribos ir pasistatėm laukuose. Nustebino tai, kad laukuose pamatėm pastatytą dar vieną palapinę – neaišku tik, kokios šalies piliečiai ten gyvena. Nakčiai šalia savo palapinės palikom katiliuką – jei ryte nerasim, suprasim, kad ten lietuviai buvo.

Aurimas

Liepos 18 d., sekmadienis

Rašau naktį. Islandišką naktį. Kai už palapinės šviesu (tik truputi pritemę). Miegoti einam 2.30. Kaip tranzova diena, taip ir viskas gerai, kaip žygiova – nepataikom į ritmą. Šiandien Skaftafely praėjom ilgiausią pėsčiukę – užtrukom 12 val. 10 min. Nuo šiol tokių ilgų maršrutų neimsim – kad pataikytumėm į ritmą ir būtų maloniau. Pagal maršrutą, galiniam taške turėjom pamatyt didžiausią Europoj Vatnajokul („vandens ledynas“) ledyną. Tačiau keli dalykai mums pamaišė – nemarkiruotas maršrutas be takelio (prilipom tokią vietą, kur toliau liptume rizikuodami), kalnus užtraukė debesys. Kuo toliau, tuo labiau į pėsčiukes pratinamės eit be kuprinių – įsimetam rūbų, maistelio į maišą ir pirmyn. Kuprines sumetam kur nors į griovį už krūmų.
Skaftafel nac. parkas yra gražus – upeliai, kriokliai, medžiai (pilna kreivaberžių), gėlės, ledynai. Kaip norėtųsi džipu iki Grimsvotn (ežerai Vatnalokul ledyne) palėkti... bet kitą kartą.
Baiginėjas mūsų maistelis – vis daugiau kruopų maišų tampa tuščiais. Pirksim bananų (nes sakė, kad jie nebrangūs), kruopų, dešros po 25 lt ir dar šio to.

Aurimas


Šiandien vaikščiojom ilgiausiai 12 val. 10 min. – jau nebemalonu. Norėjom pamatyt Vatnajokulio ledyną, bet ta uola, iš kur turėjosi matytis, buvo labai jau trupanti ir rizikinga lipti.
Skaftafel nac. parkas – viena iš žaliausių, turinti daugiausia gyvybės vieta. Auga skurdžių sąlygų augalai, kurie L-e aptinkami pelkėse. Daugiausia karklai ir karpotojo beržo porūšis (toks žemas). Gausu snapučių, vėdrynų, varnauogių ir, žinoma, samanų bei kerpių. Iš gyvūnų girdisi tik paukščiai, mačiau peteliškių.

Nerijus

Skaftafell

Isl. yra 4 nac. parkai. Seniausias (jau ~70 m.) – Singveliro, 1968 m. įkurtas Skaftafelio, 1973 m. – Jokulsagljrurfur, 2001 m. Snaifelsjokulio. Skaftafelio nac. parke gyvena ~30 paukščių rūšių, gausi augmenija. Kad praturtintų dirvožemį maisto medžiagomis, buvo užsėję lubinų. Bet jie taip paplito, kad nustelbė kitas, vietines rūšis, tad teko naikint. Iš dalies pavyko, liko tik sėklos žemėje.
Šiandien buvo poilsio diena. Nesinorėjo nieko veikti.

Ledynas

Šiandien buvo viena iš geriausių dienelių. Užlipom ant Skaftafellsjokul ledyno. Padarė didesnį įspūdį, nei tikėjausi. Galvojau, bus lygus ledas – toks ir atrodo iš toli. O iš tikrųjų tai ledo luitas su plyšiais tarp jų. Plyšiai pleišto formos, 5-100 m gylio. vaikščioti galima tik luitų keteromis arba plokštumomis. Įdomus jausmas eiti ledo kalnu ir neslysti – buvom su katėmis. Tačiau mano katės blogai prisitvirtino prie batų, ir pradėjo dažnai kristi. Tai toli eiti negalėjome. Be to – neturėjom šiltų rūbų – pirštinių, kepurių. Kas, kad su katėm, ledkirčiu ir virvėm :) Pamiršau paminėt – ledas tai purvinas. Gilyn į ledyną vis švarėja.
Trečią parą pernakvoję už tvoros, ne kempinge, išvykstam iš Skaftafelio. Visai vakare mus paima mergina Hanna, važiuojanti pas tėvus jodinėti 4 d. Parodo tėvų arklius aptvare. Jų 13, bet tik 3 prajodinėti. Anksčiau prajodinėdavo senelis, bet dabar jam 73 m., to jau nebedaro. Pavaišina kava ir, svarbiausia, sutariam, kad ryt duos pajoti! Super!

07 19, Nerijus

Liepos 20 d., antradienis

Išbandžiau kates – veikia. Išbandžiau ledkirtį – irgi veikia. Per savo durnumą, eidamas be saugos, įdribau į nedidelį ledo plyšį. Truputį nukentėjau, ale pasimokiau iš savo klaidos. Šiaip, ledynu visai įdomiai pavaikščiojom. Zigzagais. Į priekį liežuviu toliau nelipom, nes Nerijui pradėjo katės kritinėt – taip eiti jokio malonumo. Dar ledynas buvo stipriai suplyšinėjęs, o mes „zelionkės“, patirties tokiu eiti neturim.
Lipant liežuviu žemyn naudojome bandymų ir klaidų metodą – paeinam žemyn kol plyšiai nebeleidžia, tada paeinam aukštyn, kertam plyšį ir vėl žemyn ir t.t. Vatnajokulio ledyno taip ir nepamatėm – matėm tik nuo jo einančius visokius liežuvius. Kitą kartą teks samdyti džipę, kad ant pačio Vatnajokulio pavežiotų. Ant ledo išgėrėm siurprizą. Ir prišiukšlinom ledyną – vėjas nupūtė siurprizo tarą į ledo plyšį. Pirmąkart ant ledo (tiesiogine šio junginio prasme) pavaikštinėti patiko.
Pavakary, jau beveik mąstant, kur čia pakely palatkę pasistačius, mus paėmė pavežti panelė Hanna. Sustojo prie Jokulsaurlon upės – upės su plaukiojančiais aisbergais nuo Vatnajokulio. Upė atrodo nuostabiai, bet oras prie jos šaltas. Hanna pavėžėjo mus iki savo senelio sodybos netoli žiedinio kelio (kelio, kuris eina aplink šalį), pavaišino kavute. Tą vakarą pirmąkart gyvenime pasėdėjau ant arklio (negaliu sakyti, kad jojau – Hanna vedė arklį :) Taip sakant, pradėjau ne nuo bet kokio arklio, o iškart nuo islandiško.

Aurimas


Vakar jodinėjau! Isl. arkliai gali judėti 5 būdais, dažniausiai jojama 2 – šuoliais ir smulkiais žingsniukais, greit statant kojas. Jojau 2 būdais, su balnu. Arklys paklusnus, ramus, noriai bėga. Fantastika.
Šiandieną teko ilgiausiai palaukti trasoje – 3 val. Paėmė žmogus, dirbantis vairuotoju. Na ir prasidėjo ralis. Duobėtas žvyrkelis veda per kalnus, taigi aukštyn – žemyn, posūkiai staigiu kampu. Ties vienu posūkiu sumėtė – džipukas skersas po kelią šokinėja, vos tilpdamas į kelią. O dešinėj ojojoi koks nuolydis – buvom ant kalno viršaus. Tai antras kartas, kai realiai galėjo įvykti avarija (pirmas buvo, kai į mašinos stiklą kirto akmuo). Bet pasiekėm Seizisfjorzurą. Jau keliaujam rytine Isl. pakrante. Šios vietovės pasižymi ypatingom oro sąlygom. Miestuke šalia Egilstaziro vasarą būna geras oras, mažiausiai kritulių visoje Isl. Tačiau žiemos sunkios. Vasario – kovo mėn. dauguma dienų tokios, kada negalima niekur važiuoti. Kažkurią žiemą vėjas nupūtė ~10 t sveriančią furą (berods) nuo kelio. Kai žmonės išgirsta gero oro prognozę, greit visi važiuoja su reikalais, po to vėl sėdi namie.
Isl-oj brangu ne tik turistams, bet ir patiems islandams. Vairuotojas skundėsi valdžia, kuri skiria daug dėmesio, kaip užtildyt žurnalistus, bet nesirūpina žmonėmis. O žmonės Isl-oj malonūs, geri. Be baimės palikinėjom kuprines po pirmu krūmu, darydami radialinius žygius.

07 22, Nerijus

[tak] – ačių
[ples] – viso gero
hofn [hop] – uostas
hop-hop-hop – arkliui pavaryt
hoo...ooo – arkliui stabdyt

Liepos 21 d., trečiadienis

Aš irgi pajodinėjau! Tiesa, vėlgi panelė Hanna laikė arklį už vadelių (isl. „pesli“), pati sėdėdama ant kito arklio. Nors aš jau buvau išklausinėjęs būtiną mažumėlę arklio valdymo komandų, bet man pačiam joti dar nedavė. Ale gerai – arklys buvo geras, o šioferiui be patirties nėr ko sėst už geros mašinos vairo. Lietuvoj pajodinėsiu. Galiu džiaugtis, kad gavau pabandyti islandišką arkliuką.
Hannos sesė Marijana nuvežė mus į Hofn miestelį, tarp dviejų įlankų. Hofn tariasi „hap“. Išvis, islandų kai kurių žodžių tartis labai įdomi. Pvz. kaimą Hvolsvollur moteris fermerė tarė, kaip „hvolš“. Vietovę Singvellir senukas tarė „sinkvedlir“. Hap miestuke įsirašiau nuotraukas į CD – už šią paslaugą iš manęs paėmė ~25 lt. Čia išbandėm islandišką skyrą – miksą tarp varškės ir jogurto. Ne itin sotu, bet desertui ar pramogai OK. Jau teko pirkt islandiško maisto, nes savąjį baiginėjam. Pirkom sūrio, makarų, miuslio ir bananų. Ypač nebrangūs bananai. Nuo Hap islandai mus pavėžėjo keletą km, o paskui paėmė italai, kurie nuvežė >200 km – iki rytinių fiordų. Už Hap pagrindinis Isl. kelias jau kai kur pereidavo į žvyrkelį, palei fiordus būdavo vingiuotas. Palei fiordus važiuot buvo smagu – kažkur apačioj į krantus dunksėjo atlantas, švietė saulutė, ėmė snūdė.

Aurimas

Liepos 22 d., ketvirtadienis

Lietus nebelyja – o ne per seniausiai lijo. Už palapinės girdėti upės šniokštulys. Atvažiavom į kaimą-uostą Seizisfjorzur, pažiūrėti rytinių fiordų. Bet šiandien fiordą buvo užtraukęs rūkas ir nieko nematėm. Apžiūrėjau keletą netoli esančių krioklių – labai gražu. Į Seizisfjorzur kaimą atplaukia Smyril Line firmos keltai – iš Bergeno, per Farerų salas. Pagalvojau: gyvenimas kelte, biški supa, arba nesupa, tūsofkė ant vandens, nuostabios Farerų salos... Kitą kartą nebent – daba lėktuvu grįšim. Apvažiavom pusę šalies – visai neblogai. Kai po 3 val. prastovos mus per pietus paėmė žmogus, jis pasakė, kad „išokom“ ne į tą kelią. Čia nebe kelias nr. 1, kelias nr. 1 dabar eina šalia fiordų. Nors žemėlapyje ir pakelės žymėjimuose matėm užrašyta visur nr. 1. Bet mašinų buvo mažai, o ir kelias pavojingas, per kalnus eina – kitąkart važiuosim palei fiordus.
Antrą vakarą gyvenom „ant makarų“. Dar du tokie vakarai nusimato. Tiesa, po makarų sušveitėm siurprizą – tokį skanų, kad paskui man dar norėjosi ir šokoladą sušveist – iš inercijos.

Aurimas

Liepos 23 d., penktadienis

Vaikščiodami pietine Seizisfjorzur fiordo pakrante matėm daug apleistų ir apgriautų trobesių – nežinia, kodėl žmonės juos paliko. Matėm ir apipuvusios technikos – gal kada dar įsės į ją traktoristas.
Pats Seizisfjorzur kaimas labai malonus – įvairių spalvų maži namukai, laiveliai.
Žmonės iš Seizisfjorzur važiuoja produktų į už 25 km esantį Egilstazir miestelį – čia pigiau.
Atvažiavom į tikrai gražią vietą – prie Myvatn ežero (isl. „uodų ežeras“). Čia yra nemažai įdomių maršrutų, todėl nusimato praleisti 2-3 dienas. Yra čia ir supermarketas – Strax vadinasi.
Trečią vakarą gyvenam „ant makarų“. Nakvojam prie miškelio. Miškelis – optinė apgaulė (turbūt), - Islandijoj juk nėra medžių :)

Aurimas


Šiandien pasivaikščiojom pietine fiordo pakrante. 5 val. žygis be kuprinių – pats tas. Vaikštant po Seizisfjorzur, jaučiasi seno miesto dvasia, toks malonus, jaukus uostas. Nors fiordo gylis ~70 m, bet šlaitai lėkšti. Daug senų namų, gerai išsilaikiusių. Kai kurie primena karaimų namelius Trakuose – su 3 langais į gatvę. Pasak vairuotojo, tai vienas iš seniausių Isl. miestų, jam virš 1000 m. Miestely yra kapinaitės, čia laidota XIX a pr. Pačiam kapinaičių centre yra kalvelė, o jos vidury 1843 m. palaidotas kapitonas. Taip išdidžiai užrašyta „CAPTAIN“. Senos kalvės vietoje yra muziejus – čia kaldavo laivų dalis.
Tai tykus miestas. Atrodo, lyg niekas negyventų – aplink tuščia, tik pačiam centre sutikom žmonių. Nieks niekur neskuba. Netgi upė su 29 kriokliais (25 iš jų turi vardus) teka taip ramiai neskubėdama... Vakarais dažnai pakyla rūkas, kuris būdingas tik rytinei pakrantei.
Per 5 val. pasiekiam Myvatn (166 km) – l. greitai. 2 mašinos sustojo pirmu rankos pakėlimu. Temp. +11 C dieną.

Nerijus

Liepos 24 d., šeštadienis

Šiandien įpusėjom savo kelionę. Jau pamatėm didžiąją dalį norimų vietų, pravažiavom apie du trečdalius šalies.
Kadangi vakar vakare palapinę statėm ant nuožulnaus kalno šlaito, tai miegojom slydimo būsenoj (viena iš penkių fizikinių medžiagos būsenų; kitos keturios: kietas kūnas, skystis, dujos ir plazma). Turi mandrai atsigulti ir kuo nors į ką nors užsikabinti, kad nenuslystum į kojūgalį. Ne miegas tokioj būsenoj, todėl kitiems nepatariu bandyt.
Katvirta diena gyvenam „ant makarų“ vakarienei, ir nusimato dar vakarų. Rytai – „ant miuslio“. Dar nusipirkom kepimo šokolado – labai jau patraukliai atrodė 3 plytos po 100 g už ~10 lt. Visai neblogas.
Šiandien buvom nuėję į „karštą“ vietelę Leinukūrą. Ten žemė nuo karščio ir visokių medžiagų nusidažius oranžine, geltona, mėlyna, žalia spalvomis – įdomiai atrodo. Rūksta garas. Mums ten bebūnant užėjo šlykštutis lietutis, kuris lyg ir sakė “Eikit jūs iš čia, eikit lauk“. Ir mes ėjom. Kitu keliu. Atgal į kaimą, kur palikom kuprines. Ir lietutis pylė. Ir vėjas pūtė. Ir man nuo to buvo nemalonu, nes balonkė peršlapo. O po to ir marškiniai, ir, dalinai, maikė. Vaterprūfas Islandijoj geriau tinka, negu balonkė.
Matėm ir praėjom daug įvairios lavos – įspūdingai atrodo. Lava čia kitokia, nei prie Heklos. Aštresnė. Kai kur matėme urvus, natūralius tunelius.

Aurimas


Padarėm 8 val. (25-30 km) radialinį žygį per lavos laukus. Be kuprinių, su pietumis – fiziškai dar malonu eiti, tačiau jau atsibosta žiūrėti. Trumpesni maršrutai būtų geriau. Antroj dienos pusėj lijo, buvo šalta.
Lava čia kitokia nei prie Heklos. Čia ji sunkesnė, laukai lygesni. Atrodo, lyg būtų tekėjusi akmens masė ir suaušusi. Jausmas čia taip pat malonesnis – nesijaučia nykumas, gyvybės nebuvimas. O jos yra – kalnai apaugę žole, ganosi avys. Lava tekėjo slėniais. Iš Kraflos Myvatn link tekėdama lava pasiekė Reikjagliz miestelį, tačiau bažnyčią aplenkė iš 2 pusių.
Aplink Reikjagliz miestelį yra vulkaniškai aktyvios vietos, trykšta karšti šaltiniai. Jie trykšta molingose vietovėse, kaip ir Geizir, Strokkur geizeriai. Auga berželiai keružiai.

Nerijus

Liepos 25 d., sekmadienis

Sekmadienį reikia švęsti – mes ir švenčiam. Miegam kempinge už spec. kainą – 300 ISK (~15 lt) žmogui – kaina neturtingoms šalims :)
Ryte, pamiegojus jau porą naktų prie Myvatn (vieną vakarą palatkę pastatėm gana matomoj vietoj, kitą – dar matomesnėj), prie mūsų priėjo žmogus. Maloniai bendraujantis. Paaiškino, kad ne kempinge miegoti negalima, ir kad mes turim susimokėti ~120 lt už porą naktų. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, nuleido kainą iki ~60 lt ir dar pasiūlė pas jį kempinge už pusę kainos panakvot. Pasakė, kad pas juos atvažiuoja estai vaikų muzikos mokyt. Man tai buvo netikėta, kad mūsų paprašė susimokėt už nakvynę ne kempinge. Pasirodo, palatkių už kempingo ribų negalima statyti ne tik nac. parkuose (ką jau žinojau), bet ir keliose kitose Islandijos vietose, tokiose kaip Myvatn ir Landmannalaugar.
Šiandien aplankėm du urvus. Pirmasis, Storagjau, neįspūdingas – tiesiog didelis plyšys žemėj. Antrasis, Gjortagjau, įspūdingesnis. Į šį urvą yra trys įėjimai, urvo dugne – skaidrus vanduo. Vanduo maudytis per karštas – apie 50 C. Po urvų užkilom ant Hverfell kraterio. Nuo ten gerai matyti apylinkių panorama – beveik kaip kitoj planetoj. Lavos laukai, garuojančios terminės zonos, pavieniai kalnai. Po kraterio nuėjom į Dimuborgir vietovę – daug didžiulių akmens darinių, kurių centre akmeninė arka.
Giraitė, kurią šiandien perėjom, ant lavos užauginta (jaučiasi iš reljefo). Islandai labai entuziastingai ir rūpestingai atsodinėja miškus (reforestation).

Aurimas


Iš pat ryto buvom priversti susimokėti už kempingą, nors ir už tvoros miegojom :) Susimokėjom už parą, nors 2 nakvojom.
Dieną apžiūrim Hverfell kalną. Tai buvęs ugnikalnis, kurio vidury aiškiai matosi krateris (1 km skersmens, 140 m gylio). Jis išsiveržė prieš 2500 m. Dabar tai – pelenų ir akmenų krūva, ant kurios nieks neauga. Aplankėm lavos darinius, lyg Stounhendžas ratu sustojusius. Tiesa, ryte ėjom per mišką! Daugiausia berželiai krūmų dydžio. Apie Isl. mišką sakoma: jei pasiklydai – tiesiog atsistok ir apsidairyk.
Vakare grįžtam į kempingą, kur susimokam už 1 žmogų. Pasinaudojam dušu, virtuve – jėga!

Nerijus

Liepos 26 d., pirmadienis

Nors Myvatn reiškia „uodų ežeras“, tikrų uodų, kaip aš juos įsivaizduoju, čia nepastebėjau. Pilna tik moškių (galbūt čia tokia uodų rūšis – „moškiniai“). Nekanda, tik aplink galvą malasi, tupia, į akis lenda – truputi biesina.

Aurimas

Myvatn – Laxa šlapynės

Buvo netranzova diena – daug ėjom plentu. Visgi apkeliavom apie Myvatn ežerą.
Ež. Myvatn („uodų ežeras“) susidarė prieš 2300 m. Tai seklus ež., vid. gylis 2,5 m, max – 4 m, labai vingiuotais krantais, priskaičiuojama iki 50 salelių. Jį maitina daug rytinėje dalyje trykštančių šaltinių. Kadangi vanduo turtingas mineral. medžiagomis, tai ežere auga daug dumblių, yra daug uodų lervų. Todėl čia ypač gausu vandens paukščių, visi Isl. vandens paukščiai čia peri. Manoma, kad šioje vietovėje gyvena daugiausiai ančių rūšių visame pasaulyje. Ež. ir upė Laxa yra tarptautiniu mastu svarbios šlapynės. Upė šakota, sudaranti daug salelių. Aplink – žolės, kemsynai. Matėm gal kokias 7-10 paukščių rūšių, paukščių nemažai. Neseniai išperėti jaunikliai.
Popiet aplankėme pseudo kraterius. Lava, tekėdama per pelkę ar ežerą, padengė vandenį. Šis įkaitęs išsiveržė, suformuodamas netikrus kraterius.

Nerijus

Liepos 27 d., antradienis

Prie Detifos krioklio atvažiavom žvyrkeliu. Nuo ten tuo pačiu žvyrkeliu planavom pasiekti Ausbyrgi vietovę – Jokulsaurgjulfūr nac. parko gale. Betranzuojant vėjas pučia, dar pravažiuojančios mašinos dulkes kelia, todėl ant drabužių sėda dulkės, kurių papuola kartais ir į akis. Kaip malonu buvo, kai po pustrečios valandos tranzinimo mus paėmė danai į Ausbyrgi ir išvežė iš tos dulkių žemės.
Jokulsau upė (antra pagal ilgį Isl.) atrodo labai galingai: labai srauni ir plati.
Vietoj planuoto 2-3 dienų ėjimo per nac. parką išilgai, iš pietų į šiaurę, nusprendėm padaryti radialinį iš Ausbyrgi. Galėsim eit be kuprinių, kas yra labai malonu. Radialinis bus geriau už perėjimą išilgai, nes pastaruoju atveju būtų tekę temptis kuprines ir rizikuoti pritrūkti vis daugiau ir daugiau maisto. Jaučiasi bendras nuovargis ir kuprinės dar sunkokos.
Eina 17-a kelionės diena. 4 sav., iš tikrųjų, yra per daug – vis labiau jaučiasi nuovargis, kuris ima užgožti dienos įspūdžius. 3 sav. užtektų tranzui apie Isl. ratu ir ėjimui būtų pats tas. Matysim, kas bus po 4 sav.

Aurimas


Maisto, kiek buvom įsidėję, pilnai užteko 10 dienų. Skilandis, lašinių, svogūnų dar liko. Jau perkam maistą. Vakarienei verdam makarus (po 150 g), pusryčiams – musli dribsnius, pietums – sūris, dešros (po ~50 g), duonos ir česnako. Dar – šokoladas ar sausainiai, džiovinti vaisiai. Visi, tiek turistai, tiek islandai, su dviem dalykais sutinka 100%: čia gražu ir brangu :)
Aplankėm Dettifoss krioklį. Jo aukštis – 45 m, plotis – 100 m, galingumas – 193 m3/s (vidutiniškai). Tai galingiausias krioklys E-e. Nelabai gražus – vanduo drumzlinas. Galima prieit visai prie pat jo, ranka paliesti vandenį. Šis krenta į kanjoną (didž. Isl.), kurio apačioje matosi vaivorykštė.
Dienomis temp. būna ~15 C, vakarais - ~12 C, bet košia vėjas, ir yra šalta. Šiltas megztinis ir striukė ant kūno būna, praktiškai, visada, kartais išsitraukiam antrą megztinį ar pirštines. Vasara :)
Mėnuo kelionei gerai – visiškai neskubam, kiek norim, tiek laiko būnam vienoj vietoj. Tačiau kartais pradeda atsibosti, norisi namo, 2-3 sav. būtų optimalu. Pagalvojau: ne daug ką iš esmės naujo begalima pamatyti. Vat lendant į savo vidų laukia didesni horizontai. Sakoma: kad pastebėtum grožį, vidus turi būti gražus...

Nerijus

Liepos 28 d., trečiadienis

Nuo to laiko, kai prie Myvatn apturėjom labai prastą orą (anot inf. šaltinių, Myvatn gali didžiuotis geriausiu oru Islandijoj), dienos buvo gana saulėtos ir be lietaus. Ir vėjelis pūtė malonus. Šiandien, kai ėjom, kartais buvo saulė be vėjo, tai buvo sunkiau eit. Kai vėjelis pučia, gaivina, ir lengviau eit. Jokulsaurlgjufur nac. parke nepraėjom tik per Jokulsau upės kanjoną, ten, kur ėjimas yra sunkiausias. Šis parkas man pasirodė ne toks gražus, kaip Skaftafel, bet kartais būdavo labai gražu. Matėm daug „lietuviškų“ vaizdų. Pvz. pieva, žolė kaip Lietuvoj, per pievą eina takelis – visai, kaip pas močiutę kaime, einant pas karves. Ausbyrgi vietovėje yra galingos uolos. Dalis žemės yra ant uolų, dalis apačioj (maršrute net virvė buvo pakabinta ant uolos užlipt). Vienoj vietoj uola yra arklio pasagos formos – skandinavų dievo Ozino arklys ten buvo koją padėjęs.
Rimtus planuotus praėjimus jau pabaigėm. Liko avantiūros (Latrabjarg krantas ir vakariniai fiordai), pasižiūrinėjimai (Snaifelsjokul ledynas, Grindavik) ir pižoniški dalykai (miestukai, muziejai, Blue Lagoon).

Aurimas

Jokulsarlgjufur nac. parkas

Išvertus reikštų „ledyno upės kanjono“ nac. parkas. Upė Jokulsau au Fjotlum išsiverčia „ledyno upė, tekanti per didžiuosius kalnus“.
Šiandien praėjom ~30 km (8 val.), diena buvo karšta (pagaliau! :)). Iš ryto buvo sunku, bet grįžti visai nieko. Matėm raudonus kalnus ir aidinčius akmenis. Nagi gražu.
Šiaip Isl. yra puiki vieta norint įsivaizduoti, kaip susidarė Žemė. Isl. yra vulkaninės kilmės sala, o Žemės susidarymo procesai tebevyksta ir dabar: aktyvūs ugnikalniai, traukiasi tektoninės plokštės, teka upės iš ledynų, griaudamos uolienas, teka ir aušta lava, trykšta geizeriai.

Nerijus

Isl. istorija

Isl-ą atrado vikingai 870 m. (930 m. parlamentas). Buvo apgyvendinta iškart visa pakrantė, o vidurys negyvenamas – kaip ir dabar. Žmonių buvo mažai, gyveno pavieniuose, dažniausiai upių izoliuotuose kaimuose. Kadangi nemokėjo statyti gerų laivų, tai buvo avių augintojai. Buvo turbūt neturtingiausia šalis E-e. jei rasdavo ant kranto išmestą banginį, misdavo jo mėsa. Toks radimas pažodžiui verčiant reiškia „laimėjimas, išlošimas loterijoj“. Apie 1900 m. prasidėjo lūžis, trukęs ~80 m. Į Isl. pradėjo plaukti kitų šalių laivai, ir islandai pradėjo turtėti iš žvejybos. Dėl žvejybos tapo viena iš pirmaujančių šalių E-e. Dabar tai brangiausia šalis E-e.
Įdomu tai, kad tiek E-e, tiek Isl-e atrandami tie patys buities įnagiai maždaug tuo pačiu metu, nepriklausomai vieni nuo kitų. Liaudies muziejuje mačiau verpimo ratelį, megztas vilnones kojines, siuvinėtus rankdarbius, medinius ratus – viskas kaip L-e. Tik medžiaga skiriasi – čia daugiau naudojama banginio kaulų, arklių odos, mažiau – medienos. Taigi, skirtingi žmonės padaro tuos pačius išradimus tuo pat metu.
Kadaise islandai ir skandinavai kalbėjo ta pačia kalba. Isl. buvo izoliuota, todėl kalba nepakito – galima skaityti sagas, rašytas prieš 1000 m.! Išliko senas pavardžių sudarymo būdas. Vyro pavardė sudaroma prie tėvo vardo pridedant žodį „son“, moters – prie tėvo vardo pridedant žodį „dottir“. Kadangi žmonių mažai, lengva atsekti giminystės ryšius.

Banginių muziejus Husavike

Banginiai – žinduoliai, kvėpuoja atmosferos oru. Todėl po vandeniu išbūna neilgai. Mažesni (mažiausi yra ~1,5 m ilgio) – sekundes ar min., didesni – 20-40 min. Giliausiai, iki 3,2 km gylio, gali nunerti didžiausias Isl. banginis „Sperm whale“, išbūdamas iki 120 min be oro. Minta daugiausia planktonu, taip pat moliuskais ir smulkiomis žuvimis. Banginiai žudikai turi dantis, ir minta žuvimis, paukščiais, jūrų liūtais ar kitais banginiais. Planktono košimas pro ūsus yra efektyviausias maisto gaudymo būdas gamtoje. Viena banginių rūšis paneria po žuvų būriu ir spirališkai kyla aukštyn, išskirdama orą. Oro burbulai sudaro sieną, pro kurią žuvys neplaukia. Banginiai turi santykinai mažus dauginimosi organus (40-50 cm). Šiuo metu Isl. banginių žvejyba uždrausta. Galima nusipirkt nebent šaldytos jų mėsos arba į krantą išmestų banginių mėsos.

07 29, Nerijus

Liepos 29 d., ketvirtadienis

Šiandien diena buvo tranzova ir pižoniška – vaikščiojom po muziejus. Naktį pūtė smarkus vėjas, kuris judino visaip palatkę ir trukdė miegoti. Trolių šią naktį (ir gnomų, elfų), kaip kad praeitąnakt, nebuvo. Per palapinės tento apačią vėjas pripūtė dulkių ant drabužių ir puodų – nesmagus dalykas viską valyt. Vat taip ir būna kartais, kai miegi ne kempinge – kempingas Ausbyrgyje, kaip ir daug kur kitur, suprojektuotas ir sukonstruotas taip, kad apsaugotų nuo vėjo: apsodinta medeliais.
Kai važiavome iš Ausbyrgi į Husavik uostą, mačiau dešinėj pusėj tolumoj rusvos spalvos peizažą: dangus, žemė, jūra. Pagalvojau, kad ten gali vėjas nešioti smėlio dulkes. Taip pat pagalvojau, kad labai nenorėčiau toj vietoj būti. Žmogus, mus paėmęs pavėžėti nuo Ausbyrgi 15 km, tarė „Hello again“ :) Ogi tai buvo tas pats fermeris, kuris mus vežė nuo Egilstazir iki Jokulsau upės.
Nuo Husavik iki Akureiri miesto paėmė pavėžėti gydytojas Aleksas. Papasakojo, kaip pas juos neblogai su sveikatos apsauga: ligoninės nemokamos, įranga moderni. Už šeimos daktaro ar specialisto paslaugas reikia mokėti (gan nemažai), užtat paskui gauni nuolaidas gydymui.
Sustojom prie Godafoss – Dievo krioklio. Jis taip pavadintas, nes į jį Islandijos krikšto pagrindinis organizatorius įmetė savo pagoniškų dievukų statulėles, taip atsisakydamas pagonybės ir tapdamas krikščioniu. Pats krioklys gražus ir tiek, tačiau nieko ypatingo.
Aleksas mums parodė, kur Akureiri senamiestis (kai kuriems pastatams netgi apie 200! metų), baseinas, tur. info centras, pigios (santykinai) maisto parduotuvės („Bonus“, „Netto“). Nuvežė beveik už miesto prie eglynėlio pasikempinti. Lijo lietutis, tai nieko daug negalvodami nėrėm tarp medžių ir statėmės palapinę. Miegosim išsirangę tarp kupstų :)
Bevažiuojant kažką pasakojo per radiją, kad pietuose labai daug lyja. Aukštikalnėse vaikštinėja turistai, o upių lygis aukštas – dėl to islandai labai susineraminę.
Sekantį pirmadienį islandai turės „bank holiday“ (visuomeninė nedarbo diena). Aleksas sakė, kad bus grupių koncertų ir daug girtų žmonių.

Aurimas


Liepos 30 d., penktadienis

Šiandien apžiūrėjom Akureyri miestą: bažnyčią, senamiestį, botanikos sodą, centrą. Oras labai puikus – saulė, vėjėlis, be lietaus.
Centrinėj aikštėj pavakary vykęs koncertėlis sutraukė nemažai žmonių. dainavo grupės islandiškai, angliškai – linksma kaimiška (ir ne tik) muzikikė. Viena grupė apie pusvalandį kažką islandiškai juokavo. Nieko nesupratom, net juokas neėmė. Tik buvo šalta – lauke po baseino.
Saunoj sutikau porą azerbaidžaniečių. Broliai darbuojasi ir gyvena Islandijoj – tėvynėj pas juos viskas gerai, tik pinigų mažai. Vienas iš jų čia turi draugę iš Lietuvos. Vyrukai sauną užsiparino ant 110 C, nors čia, paprastai, būna 80 C. Bibliotekoj pigus internetas – 100 ISK už 1 val.
Po ilgos kuprinių paieškos miškelyje priėjau išvados, kad geriau jas slėpt pakraštyje – kad būtų vienas geras orientyras, ir lengvai būtų galima rast.

Aurimas

Liepos 31 d., šeštadienis

Šiandien visoj Isl. tęsiasi „fun making and drinking party“.
Nutranzavom daug. Apie 70 km dideliu ir gražiu džipu pavežė žvejybos specialistas. Mašina gera, muzikėlė viduj groja – žodžiu, pasaka. Po to, virš 200 km pavežė radijo žurnalistas. Papasakojo daug apie pravažiuojamas vietas. Rodė baltus arklius. Rodė upę, kur licenzija vienai dienai pažvejoti kainuoja 100000 ISK (~5000 lt). Ten, sakė, žvejoja Erikas Klaptonas (toks gitaristas). Rodė kalveles, kurios susiformavo nuo kalno nuriedėjus ir susproginėjus akmenims. Pasakojo, kad islandams mokykloj privalu mokytis anglų ir danų kalbų – Islandija artimais ryšiais susijusi su Danija. Sakė, kad pakasus žemę bemiškėje vietovėje galima rasti medžio pėdsakų nuo Islandijos apgyvendinimo laikų. Paskui tuos medžius iškirto kūrenimui ir nugraužė avys.
Sėdim dabar laukuos, palapinėj, prie Borgarnes miestuko. Nerijus verda košę – ką gi daugiau, jei ne makarus :) Rytą miusli pakeitėm ryžiais – gera buvo pakeisti.

Aurimas


Vakar vaikščiojom po Akureyri. Labai malonus miestas, žmonės, norėtųsi čia gyventi. Daug žolės, medžių. Tai 2-as pagal dydį Isl. miestas, yra netgi universitetas. Popiet nuėjom į baseiną. Sauna, turkiška pirtis, geoterminiai baseinai – pasaka! Vakare klausėm koncerto miesto aikštėj! Tik po to grįžę gerą pusvalandį ieškojom kuprinių krūmuose :) Dar tiek pat laiko – lygios vietos palapinei. Dar valgyt virėm. Taigi miegot nuėjom vėlai, ~1 val.
Šiandien nutranzinom iš Akureyri iki Borgarness (~300 km). Lengvai ir greitai.

Nerijus

Rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Gerai, kai paima pavėžėti žmonės, kuriems patiems rūpi apžiūrėti įdomias vietas, pamatyti gražius vaizdus – mes juk irgi to paties norim :) Šveicarų panelės Diana ir Melani išsinuomavo mašiniuką ir važiuoja aplink salą – leidžia atostogas. Klausiu: „dėl ko atostogoms pasirinkot Islandiją?“ Atsako: „sesė atsivertė žurnalą, o ten apie Isl. rašo. Pagalvojom, kad turėtų būti gražu. Tai ir atvažiavom“. Ryt jos važiuoja į vakarų fiordus. Kur aš noriu. Bet ne į Lautrabjarg (krantas, vakariausias Europos taškas). Kur aš noriu. Bet vis tiek joms pavydžiu.
Šiandien sužinojau, kad Isl. turi dar ir ketvirtą nac. parką – Snaifelsjokulio. Snaifelsjokulis yra ledynas aukšto kalno viršuje, pusiasalio gale. Sako, kad tai vienas iš geriausių energetinių taškų pasaulyje. Žiulis Vernas Snaifelsjokulį aprašė kaip vartus į Žemės centrą.
Pamatysim, kaip palatkė naktelę atlaikys :)

Aurimas

Snaifelsjokulio nac. parkas

Iki jo atvažiavom greitai – paėmė dvi merginos šveicarės ir apvežė pro lankytinas vietas. Lavos laukai panašūs į Myvatno. Prie pat Atlanto, pusiasalio gale vos negavom į galvą. Tiesa, nuo žuvėdrų(?) (isl. Kria, lot. Sterna paradicea) :) Mat ant uolų briaunų (uolos ~20-30 m) jų lizdai, mes šalia vaikštom, tai jos aršiai atakuoja. Pats parkas įkurtas 2001 m., bet realiai dar neveikia. Nedirba info centras (sekmadienis), nėra sužymėtų takų, kempingų, netgi 2 avis mačiau parko teritorijoj.
Iš ryto lijo, bet popiet nustojo. Kala toks vėjas, kad su kuprinėm iš kojų verčia. Temp. +12, bet dėl vėjo šalta. Šiąnakt palapinė išbandys vėjo testą, nes pastatėm vidury lauko, prie kelio.
Jaučiuosi normaliai, tik jau atsibodo žiūrėt vis į tą pačią lavą. Pulsas – 50 tv/min.

Nerijus

Rugpjūčio 2 d., pirmadienis

Šiandien važiuojam atgal į sostinę. Palapinė atlaikė vėjo testą. Praktiškai, stipriausias vėjas buvo tuomet, kai palapinę statėm, po to, kiek pastūgavęs, aprimo. Gretimam kaime Olafsvik sutiktas danų turistas sakė, kad vėjas buvo toks stiprus, kad suplėšė jo palatkę.
Naktį nesimiegojo, nes viršuje visalaik tarškėjo kryjos. Tie paukščiai, pasirodo, ne tik ketina kasti į galvą, kai eini, bet ir kanda. Sutikta moteris sakė, kad kai eini, reikia iškelti lazdą – kryjos visuomet taiko į aukščiausiai esantį tašką. Mus pavežęs žmogus sakė, kad norint išrūkyti kryjas iš tam tikros vietos, reikia du kartus iš eilės surinkti jų kiaušinius – kryjos po to išskrenda.
Gerą galą mus pavežė panelė (ar gal jau ponia – kas ten žino), atvykusi iš Pietų Afrikos Respublikos. Jinai studijuoja Akureiry, o gyvena ir dirba jau ne pirmoje šalyje. Kitaip sakant, pasaulio gyventoja. Domisi globalinėm problemom, žmonių ateities tendencijomis, atskirų šalių socialiniu gyvenimu. Labai malonu su ja buvo mums pabendrauti. Likusį kelią iki Reikjaviko pavežė menus studijuojantis bičelis. Privežė beveik iki pat centro.
Ir pagaliau mes apvažiavom Islandiją! Jausmas malonus. Labai.
Teškena lietutis. Varom į krūmus – miškelį prie Perlan restorano. Kuriamės. Kusačius. Miegam.

Aurimas

Rugpjūčio 3 d., antradienis

Padarėm radialinį po Reikjaviką – su kuprinėm. Aplankėm suvenyrų parduotuvę, biblioteką, Bonus‘ą.
Biblioteka turtinga literatūra – nemažas pirmas aukštas vien enciklopedijų. Krūvos Encyclopedia Britannica (1901 laidos) ir kitokių. O skaitytojams vietoje sąlygos kuo palankiausios: atskiri stalai su minkštomis kėdėmis, kai kur kompai. Internetas čia – 300 ISK už 1 val. Kelias valandas skaitėm knygas: aš – trečią Unikodą, Nerijus – Kompiuterių mokslo enciklopediją.
Bonus‘e eilinis (gal ir paskutinis) maisto užsipirkimas. Kuo toliau, tuo sočiau valgom. Kai prasidėjo islandiškas maistas, dešrą išmainėm į daktarišką. Iš košių liko makarai ir ryžiai. Ir dar miusli. Islandiško maisto pietūs kažkaip sotesni gaunasi. Netoli parduotuvės, prie krūmelio susėdę taip prisivalgėm, kad vakare košės nebereikia. Skyro dėjom po 0,5 l. Kas toliau? 1 l? O gal kibiras?
Paėjėję takeliu palei įlanką, įsikūrėm kitoj pusėj Perlan‘o, miškely. Takeliu važinėja daug jaunimo: dviračiais ir rolikais. Ir pagyvenusių žmonių nemažai vaikštinėja.

Aurimas

Tranzas

Isl-oj mašinos stoja puikiai. Tik 4 kartus laukėm 2-3 val., kitais atvejais 10-30 min. Dažnai stoja pirmu rankos pakėlimu. O šiandien net 2 mašinos sustojo nestabdomos! Užvakar vežė moteriškė iš Afrikos. Įdomiai gyvena: kelis metus gyvena ir dirba vienoj šaly, po to važiuoja į kitą ir t.t. Užtat kalbant jaučiasi, koks platus jos vidinis pasaulis ir kiek daug išmano – kalbėjom globaliom temom (švietimas, policija, moterų teisės, tarša, pasaulio vystymosi kryptis...). Vakar dieną leidom sostinėj. Aplankėm universiteto biblioteką. Turtinga bibl., pirmas aukštas vien enciklopedijos, kiti du – kitos literatūros. Na, molek. biologijos skyrius panašus kaip VDU GMF.
Šiandien Grindavike aplankėm Sūdytos žuvies muziejų. Į Grindaviką vežę abu vairuotojai pasakojo apie šventę, vykstančią Vestmano salose. Ji vyksta pirmą rugpj. savaitgalį ir trunka 4 d. Vienas vairuotojas ją pavadino „fucking festival“ :) Žodžiu, suvažiuoja chebrytė ir tūsavojasi, geria, „fighting, fucking“... Popiet nulėkėm į „Blue Lagoon“. Unikalus dalykas – iš žemės trykšta geoterminiai šaltiniai, soformuodami gan didelę lagūną. Ši pakankamai gili, vietomis iki kaklo, o vanduo šiltas, galima mirkti kad ir valandą. Žiūrint iš viršaus vanduo atrodo melsvas. O šiaip sūrus ir garuoja. Be to, šalia yra sauna ir garo pirtis.

Sūdyta žuvis Isl-oj

Iš pradžių Isl-oj žvejyba buvo antraeilis dalykas, žvejodavo fermeriai, atitrūkę nuo darbų. Žuvį džiovindavo saulėje. ~1800 m. išmoko žuvį sūdyti. Sūdytą žuvį pigiai parduodavo pirkliams, kurie ją perparduodavo E-os turguose. Apie 1900 m. laivai tampa motorizuoti, pradedami naudoti tinklai. Atplaukia tarptautiniai laivai, perkantys žuvį. Isl-os ekonomika sparčiai auga, žvejyba tampa atskiras amatas. 1906 m. išradus telegrafą, žvejai gali tiesiogiai susisiekti su pirkėjais, be perpardavėjų – pakyla sūdytos žuvies kaina.
Daugiausia gaudo ir sūdo menkes(?) („cod“). Šviežioms nukerta galvas ir išskerdžia. Tada deda sluoksnį žuvies, sluoksnį druskos, sluoksnį žuvies ir t.t. Po kelių dienų druskos dar prideda. Tada druską atplauna, geriausia jūros vandeniu, ir sukabina ar suguldo žuvis džiūti saulėje. Varto, džiovina tol, kol tampa sausos ir peršviečiamos prieš saulę. Laiko uždarose patalpose.

08 04, Nerijus

Rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Kuo mažiau lieka laiko iki skrydžio namo, tuo mažiau per dieną nuveikiam. Ir tuo sočiau valgom :)
Ištranzuojant iš Reikjaviko oro uosto link, reikėjo gerą gabalą paeiti. Taip buvo todėl, kad už Reikjaviko iškart yra išsirikiavusi eilė mažesnių miestelių (tarpų tarp jų, praktiškai, nėra): Kopavogūr, Garzabair, Hafnafjorzur... Einant, pro šalį pravažiuodavo daug mašinų ir nestodavo. Sustojo bičelis, kuris tikriausiai, mus tranzuojančius pastebėjo iš toliau, nes tada, kai sustojo, mes jau ėjom netranzydami. Bičelis žaidė futbolą keliose Europos šalyse ir JAV. Dabar dirba JAV armijai (Islandijoj yra JAV karių) maisto parduotuvėj. JAV turi Islandijoj kar. bazę (jie laiko tai NATO baze), bet, realiai, Isl. yra kuro papildymo taškas tarp Europos ir JAV.
Pabuvęs Blue Lagoon truputi nusivyliau. Garo pirtys ir sauna gana negražūs iš vidaus (atrodo truputi kaip apleistos). Kadangi maudymasis kainuoja gana brangiai (1200 ISK žmogui), tai tikėjausi gražesnio pirčių įrengimo. Dabar atrodo, kad nemažą dalį už vardą sumoki.
Miegam vėl ant lavos, vakarienei – makaronai!

Aurimas

Rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis

Šiandieną įveikėm likusį galiuką kelio nuo Blue Lagoon iki Keflavik tarptaut. oro uosto. Paskutinį galą kelio pavežė panelė, kuri nemėgsta (pati taip sakė) Islandijos ir islandų. Šiluma, matyt, traukia. Arba gyvesni žmonės. Kad oro uoste laukimas neprailgtų, nuėjau į netoliese esantį Keflavik miestelį nupirkti skyro. Prie to paties, apžiūrėjau pakrantę ir namų architektūrą. Mane žavi spalvoti islandų namukai – rodos, kam kaip noris, tas taip nudažo. Kuo originaliau, tuo geriau :)
Per dieną sušveisto skyro rekordą padidinau iki ~0,7 l :)

Aurimas

Rugpjūčio 6 d., penktadienis

Atsisveikinom su Islandija. Čia, galbūt, sugrįšim – liko neaplankytų vietų, šiek tiek nepatirto jausmo.
Lėktuvas iš Keflaviko pakilti vėlavo apie pusantros valandos. Reikėjo gerokai pasiskubinti, kad Kopenhagoj spėtume į kitą persėsti.
Kopenhagoj ir Vilniuj mus sutiko šiltas oras be lietaus ir vėjo – oi gerai :)

Aurimas

Sugrįžom...

Nuo Vilniaus iki Keflaviko oro uosto yra 2838 km. Isl-os plotas - ~100000 km2, gyvena ~300000 gyv.
Kuprinė prieš išvažiuojant, t.y. sunkiausia, svėrė 29 kg. Aurimo turbūt šiek tiek daugiau.
Nors Isl-oj buvo neįprastai šilta vasara, mes dažniausiai vilkėjom megztinį ir striukę. Oro temp. dieną dažnai būdavo +11 - +13, keletą dienų buvo net +18 C ir švietė saulė! :)
Vaizdai unikalūs. Tačiau mažai žalumos, gyvybės – būtent dėl to nenorėčiau ten gyventi.
Isl-oj gražu, bet Lietuvoj – gera...

Nerijus


Maršrutas atrodė taip:

Raudonai pažymėtos planuotos aplankyti vietos. Mėlynai – aplankytos. Oranžine spalva – naujos mintys.