Kuršių Nerija. Nuo Zelenogradsko iki Smiltynės.

Laikas: 2004.01.28 - 2004.02.02
Vieta: Kuršių Nerija
Dalyviai: Vadas: Vaidotas Pečkys,
Dalyviai: Neringa Rimkutė, Nerijus Lamanauskas, Dovilė Bertašiūtė, Andrius Brundza, Mindaugas Dapkevičius, Eglė Bertašiūtė, Simona Vyšniauskaitė, Mindaugas Lukenskas, Giedrė Šimkevičiūtė, Jonas Guzaitis

Padarėm kuršių neriją. Nuo pradžios iki galo, nuo zelenogradsko iki smiltynės. Pasivaikščiojimą pradėję trečiadienį, sausio 28 d.,pabaigėm pirmadienį, vasario 2. Poslinkis - 97 km.. Kiek mes privinguriavom skersai ir išilgai jau nieks nebesuskaičiuos. Nuo pradžios iki galo šaltį, drėgmę ir karštį atlaikė nerijus, andrius, dovilė, neringa. na, aš bandžiau vadovauti ;) Savaitgalį mus visomis prasmėmis, ir psichologinėmis ir maisto ištekliais, palaikė ąžuolų komanda: du mindaugai, eglė, simona, johny ir giedrė. Dėkus jiems. Taigi, dabar apie viską iš pradžių.
Antradienį prasidėjo visa istorija. Per pietus ištranzavom keturiese, jau vakare buvom šalia zelenogradsko. Neringa kamuojama darbo reikalų, žadėjo prisijungti trečiadienį vakare. Lauksim. Įsikūrėme netoli zelenogradsko, taip vadiname šventmiškyje, hm...gal jis tik šiaip šventas. Nuo šalčio sugrubusias rankas šildėm prie laužo,o iš pilvų po visą kūną sklido šilumos cunamiai. Ryte kėlėm nei anksti nei vėlai ir patraukėm link kuršmarių. Pirmosios pelkės apžėlusios nesimetriškai dideliais medžiais, štai ir pirmieji meldai ir pirmieji nedrąsūs marių ledo atsparumo testai. Testas nesėkmingas, tad patraukiam ledu palei vinguriuojantį krantą. Inpatinga balto ledo-sniego ir pilkšvo dangaus sandūra. Na, inpantinga būna bent pirmąsias valandas. Skriste einam į ten, kur nieko nesimato. Karts nuo karto vis kas nors ištraukia siurpraizą. Pirmąją dieną siurpraizų stygius nejaučiamas. Per vieną tokią atokvėpio valandėlę priėjęs prie mūsų tipinis vietinis žvejys su vatinėm kelnėm, paprašė kažko, kas į lietuvišką kalbėseną neverčiama. "a što eta ?" - mes jo paprašėm paaiškinti. Žvejo nuostabai nebuvo ribų. Mes jam bandėm pateisinti savo nežinojimą ir nesupratingumą: "Mi zdies sovsiem nie ribu lovim. Mi tak vot turisti, prosto chodim i vsio". Žvejo saugikliai neišlaikė: "Nu vi i dajotie...", apsisuko ir nuėjo savais keliais.
Marių įlankoje žvilgsniu susiradom siauriausią kuršių nerijos vietą. Vos keli šimtai metrų. Kadaise seniai seniai čia buvo protaka, kur plaukiodavo vikingai. Dar prieš pora dešimčių metų čia baltijos jūra buvo prasiveržusi į marias. Pasukome link jūros. Pasiilgom jos ošimo. Ir baltas horizontas jau ne toks mielas. Pataikėm tiesiai į centrinio rusijos federacijos banko vasaros poilsiavietę. Mus pasitiko apsauginis su racija rankose. Draugiškai pabendravome, jis parodė mums teisingą kelią ir mes išsiskyrėme.
Baltijos jūra. Iškišam galvas iš už kopų. Bloškiasi į mus oro sūkuriai ir bangų riaumojimas. Užima kvapą. Trumpam sustabdom kvėpavimą ir sukaupę jėgas įtraukiame turbo energijos. Bangos, purslai, smėlis, ledas ir sniegas pinasi prieš akis. Užgula ausis vėjo ūbavimas. Mes einam einam...einam. Kartais ką nors sudainuojam, bet mūsų balsai nesiderina prie fono. Taigi nutylam ir žingsniuojam. Vakarop blunka bangų kontūrai, nors garsas neslopsta. Kol galų gale lieka tik garsas ir mirganti švyturio šviesėlė tolumoje. Įsikūrėm stovyklą, vakarojimui įsivažiavus sulaukėm pagaliau neringos. Vakarojimas tęsiasi... Rytoj trauksim link tikrų gyvųjų kopų.
Rytinė maloni rutina ir kultūrinė paskaita apie Krantą ( Zelenogradską ), Šarkuvą ( Liesnoje ) ir kuršių nerijos istoriją. Jaučiamės gudresni. Dėkui Pauliux už atsiųstą literatūrą ;) Azimutu žygiuojam link kopų. Įsipainiojam į kalnines pušaites. Pavaikščiojam ratais, gaunam dozę sniego už apykaklės ir į batus. Niekis, svarbiausia radom kopas! Štai baltieji gūbriai besileidžiantys į marias ir smėliu nurausvintos viršūnės. Nekantriai ropščiamės aukštyn. Širdis klykauja iš džiaugsmo. Viršuje jokio vėjelio. Baltos marios, smėlis, tolumoje pušaičių viršūnės ir nurimusi baltija. Žingsniuojam ketera. Mėnulio paviršius ( nors niekad ten nesu buvęs ), smėlio ir sniego junginys išraižytas nesuprantamų, bet be galo mielų raižinių. Žmogaus ranka taip nemokėtų... Pietaujam ant kopos viršūnės, toliau vėl kopomis. Vėliau randam smagų 30 m. šlaitą besileidžiantį į marias. Ją išbandome savo sėdimosiomis ir traukiam toliau. Tamsa mus pagauna ant marių ledo. Pagauna ir rūkas. Stengiamės neatitolti nuo kranto daugiau nei 50 m., nes iš toliau jo nesimato. Drėgnas šaltis kandžioja skruostus, pirštiniuotas rankas ir batuotas kojas. Geriau nesustoti...nes viską smelkia drėgmė ir šaltis. Visą laiką mus iš viršaus pro rūko stogą lydi mėnulio pjautuvas. Naktinė lempa. Matom ant sniego savo šešėlius ant balto sniego... Mes jau nebetoli rasytės. Pasigirsta šunų amsėjimas, jau nakvynė arti... Ir rūkas staiga išsisklaidė. Pirmosios švieselės toli toli. Taupydami kelią nutolstam nuo kranto ir sekam švyturio švieselę. Rūkas taip staigiai pasitraukęs taip pat staigiai vėl nusėda ant sniego. Dingsta iš horizonto visos šviesos, liekam vieni, penki šešėliai nuleisti į begalinį baltumą. Dangų ir žemę atskiriam pažvelgę į mėnulį. Laimingai pasiekiam atokesnį miškelį ir įsikuriam.
Trečia diena prabėga besikarstant didžiausiomis nerijos kopomis. Kopos tarsi baltai rudi banginiai iš jūros išmesti ant kranto. Su dideliais pilvais. Užsikariam ant orechovaja kopos, didžiausios rusijos pusėje. Ko gero tai gražiausia kopa, kurią mačiau, trikampio formos, lyg pusiasalis išsimušusi į kuršių marias. Vėjo sušiauštas smėlio-sniego paviršius dabina kopos šonus. Gražu.
Tai ką, laikas grįžti lietuvon. Penkiese susitranzuojam vienišą lietuvaitį grįžtantį namo, keturi į galą, neringa į priekį palaikyti pokalbiui ;) Pasieniečiai žiūri į mus keistai, šešiese sėdinčius lengvajame automobily. Ir didelėmis kupromis. Visi nori į mus geriau pasižiūrėti, visada paprašo mus išlipti. Bet mes geranoriški, leidžiamės įsodinami ir išsodinami. Bet užtat mes vėl gimtoj šaly. Vakare mano kolegos džiovinosi batus ir kojines, tik mano kojos sausos, bo buvau su bachilais. Chiki dalykas. Maisto ir siurpraizų ištekliai grėsmingai senka, tad labai guodžia mintis, kad rytoj prisijungs mūsų draugai. Jie mums pagelbės ir mums neteks badauti ;) Kad jie lengviau susiprastų pasidalinti siurpraizais ir šiaip įvairiu gėriu, nusprendėm dainuoti "A-niam-niam-niam-niam-niam-niam...". Kaip parodė gyvenimas, ši dainelė visada suveikia, netgi tada kai siurpaizų rodos nieks jau nebeturi... hehe. Keliam šeštadienį iš ankstaus ryto, suvaikščiojam iki grobštaus rezervato, parnidžio draustinio ir ant parnidžio kopos surandam johny su mindaugu. "Sveiki sveiki, kaip kelionė, ilgai jau laukiat ir apskritai kaip sekasi...? A-niam-niam-niam-niam-niam-niam-niam..." ;))). Pasižvalgėm į nidos švyturį ir labiau į šalis nuo urbo kalno. Radom Nidos aerodromą. Kažkada jį bandė pastatyti modernų ir dažnai naudojamą, bet žalieji ir jiems prijaučiantys paprotestavo ir jis liko nebaigtas. t.y. extra atvejams. Labai gerai. Prie Smuklės kalno sutikom dar keturis mūsiškius, tapo dar linksmiau. Nuo šio momento tiksliai galėtų papasakoti Sima:

„Pavasaris slepiasi Kursiu Nerijoj - kopose visi krūmai kačiukais aplipę:) Kuršiu Nerijos užkariautojus radom sveikus ir gyvus, rodos nepavargusius ir neišbadėjusius (tik Neringa kiekvieną kart sustojus pailsėt dainuoja niam niam niam:) Šeštadieni užkopėm į Smuklės kalną, po to ilgai ėjom pajūriu, radom daug batų (visi dešinės kojos:), sprogmenų ir fotelį. Neringa ir Mindaugas buvo įšokę bangose pasitaškyt. Vakare Neringa su Dovile dainavo "vėjas neša lietu ant šalies" ir prisidainavo - iškart po vakarienės dangus prakiuro, merkė visa naktį. Ryte ilgai bandėm užkurt laužą, visas miškas buvo pilnas dūmų, o ugnies vis nesimatė.. atsikėlę visi labai godžiai kvėpavo, nes kaip išsiaiškinom, zima nepraleidžia nei vandens, nei oro. Sekmadienį skalbiami lietaus šturmavom mirusias kopas. Popiet tie, kurie buvo savaitgaliui prisijungę, patraukė į šiltus namučius, o užkariautojai, atsispyrę visiems gundymams, apsivyniojo kojas maximos maišiukais ir nužygiavo toliau.“
Dar prie to norėčia pridėti, kad vadui buvo įteikta lazda, kaip pirmą kartą vedusiam žygį. Na, pirmas kartas buvau jau senokai, bet dėkingas ;) Bus dar tų žygių.
Na štai, nuo to momento, kai išsiskyrėm daug ir ilgai ėjom palei jūrą. Kas tobulinom telepatijos įgūdžius, kas balsą lavino, kas tyliai ir intensyviai apie kažką mąstė. Tas procesas netyčiom suintensyvėja einant pajūriu. Tą vakar kelias pasibaigė netrukus už juodkrantės. Hm...rytojui nebedaug beliko... Prie laužo džiovinome visas galūnes. Bet vis tiek buvo šlapia...arba sudegę...
Per pietus mes jau prie Klaipėdos molo, simboliškai pamėtom pirštines ir kepures į orą, išleidžiam džiaugsmo šūksnius, padarom paskutines fotografijas, suvaikštom iki molo galo ir mes jau klaipėdoje. Jaučiuos keistai staigiai patekęs į miesto ūžesį. Suvalgom tortą nerijaus gimdienio proga, sudainuojam su gimimo diena, simboliškas žygio aptarimas ir paskutinis potepis - ciku caku. Kas link autobuso, kas į trasą tranzuoti. Vėl namo, vėl į miestą ir rutiną. tokios tokelės

vaidotas

Jūros, ledo ir vėjo kūryba

Keturiese kopų ketera