Slidėmis Ignalinos apylinkėse

Laikas: 2004.01.23-2004.01.25
Vieta: Ignalinos apylinkės
Dalyviai: Vadas - Saulius Šinkūnas;
Dalyviai - Vytenis Dapkevičius, Jurga, Justė, Rima Dusevičienė, Paulius Dambrauskas, Vaidas Bernotas, Gintarė Bernotienė, Indrė, Neringa Rimkutė

Pauliux versija:

Šiek tiek apie savaitgalio čiaužymą Ignalinos rajone. Sugarmėjom į Ignaliną 23-24 val. penktadienį vakare. Aišku, reikėjo čiuožt iki 2:00, mėgaujantis žvaigždžių spindulėliais, taip akinančiais, kad kelio nesimato. Aišku, reikėjo virt ėdalą, nes eiti miegot 3:00 neįdomu. Nuėjom gult 4:00. Lygtais apie -25C rodė. Barzda Smu negailestingas, 8:00 jau visi ant kojų, dar po valandėlės jau ir kelyje. Gražu. Viskas apsnigta, pusnys gilios, minkštos. Kalniukas po kalniuko, aukštyn-žemyn. Jau vakare sutemus nuraunu apkaustą nuo slidės. Pataisom, merginos laksto kad nesušaltų. Pačiuožus 50 m., nulūžta galas Vaido apkausto. Pataisoma ir pirmyn. Kažkoks apsnigtas upelis, kalnas, na ir nakvyne. Uhu, skani košytė, šilta nakvynė. Rytas nevėlyvas, visi į kelią. Per kaimus, miškus, pabendraudami su bobutėmis, diedukais. Ežeras. Čiaužiam iki galo, kur išteka upeliukas. Kartais smeigiant lazdas, prie meldu, upeliuko ištakose, jos sminga kiaurai leda. Telkšantis vanduo smagiai atrodo prie keliolikos laipsnių minuso. Vorele slenkam po truputi. Prieky Rima sminga po ledu. Ant kuprinės pasikabina už ledo krašto. Kelios akimirkos virsta valandomis. Atrodo visi stovi ir žiūri kas bus. Nemąstydamas metu nuo savęs kupriaką ir slides. Pasirodo slides reikėjo pasilikt ant savęs, bet ką jau darysi. Prislenku už Rimos nugaros ir trukteliu už kuprinės į viršų. Dar stipriau trukteliu. Triokšt. Pasikabinu už ledo kraštų už rankų, bamba vandeny. Rima pliuškenasi ant nugaros, slidžių galai tabaluoja viršuj. Išropoju ir ištempiu Rimos kuprinę, ji irgi ant šono išsiverčia ant ledo. Liau liau liau. Braunamės į krantą per šabakštynus ir keičiam skūrą Išvada: maudytis apsimoka, nes susinašarini daug šiltu, sausu drabužiu, kuriuos žmonės saugo extra atveju. Ir gaunasi kad esi šilčiau ir sausiau aprengtas nei likusieji. Gu gu, smagu. Parėpliojam per sniegynus iki vakaro ir pasiekę Ignalinos plentą, sulaukiam pagElbos. Atlekia mūsų transportas, pasiima mus ir išveža į šiltus namus, kur visada šilta, ramu ir gera.

Šmukštaro versija:

Tai štai. Vėlų penktadienio vakarą prie Ignalinos žiemos sporto centro susirenka 10 žmogeliu: aš, Vycka su Jurga, Justė, Rima, Vaidas su Gintare, Neringa, Pauliux ir Indrė.

Apie 24h patraukiame link Ažušilės. Čiuožiame mišku, pagaminta slidžių trasa. Pakeliui dar pasiorientuoju troboje, ten pamatęs tikrus tų apylinkių orientacinius žemėlapius. O reljefas rodo, kad lygumų čia nerasta. Aišku, žmogeliams sunku suvokti, ką galima daryti pirmą valandą nakties su slidėmis. Bet mes suvokiame. Žodžiu, dar pakylame į tokį statų miškinį kalną ir stojame nakvynės. Termometras rodo -25, nors vėliau kiek atšyla. Eilinį kartą nugesinami naujokai ir išverdama košė su arbata. Galiausiai apie 4'ą nueiname miegoti.

Naktį kankina tik vienas nemalonumas - šąla nosis ir akys. Bet padėtį gelbsti ant akių užleista kepurė. Galop 7'ą ryto iššoku iš palapinės, apie 8'ą išverčiu kitus ir 9.10 iščiuožiame. Jau ryte matytas vaizdas - apsnigtos medžių viršūnės - patvirtina spėjimą - bus graži diena. Graži - per lengvai pasakyta. Kai išneri iš miško prie Ažušilės ir pamatai saulės nutviekstus sniegu spindinčius laukus, kai visi medžiai pasidabinę gražiausiais sniego rūbais, o namai užloti storo sniego patalais, pagalvoji, kad gražiau ir būt negali. Taip ir norisi sustoti amžinybei. Vaidas dar bando viską sudėti į foto dėžutę, ale kas gi toki grožį gali perteikti? Nei aprašysi, nei nufotografuosi. Žodžiu, čiuoži keliu ir negali atsistebėti žieminiu grožiu, tuo baltu spindesiu. Tiesą sakant, toki gražų pasakišką vaizdą mačiau pirmą kartą gyvenime.

Vis čiuožiame ir čiuožiame. Įvairiais keliukais, retkarčiais pailsėdami. Aplankome Mažulionių piliakalnį. Kadangi Vytenis su Pauliux'u yra miau (ektremalai), tai jie į viršų ir žemyn leidžiasi slidėmis (tiksliau sakant - verčiasi). Nes tokiu brūzgynu tik extremalai gali naudoti slides. Bet čiužiame toliau. Prasideda truputis mynimo sniegu, kurio čia tikrai netrūksta. Ko trūksta - tai maisto. Vos ne vos užkopiame iki pusės kalno ir griūvame - pietūs. Laikrodis rodo apie 14:30. Batareikės visai nusėdusios. Kol vieni verda sultinį su arbata, kiti gėrisi gražiais vaizdais. Taip guli ant kupros, saulutė šildo veidą. O tolumoje vėl apsnigti ir spindintys medžiai. Ech, taip gulėčiau ir gulėčiau. Bet. Sukramtome pietus ir čiuožiame toliau. O toliau - toliau vėl pamynimas, ėjimas keliukais. Galiausiai ilgas nusileidimas žmonių pratryptu miško keliuku. Smagus reikalas. Svarbiausia - išsilaikyti. Slidės pačios renkasi kelią.

Sutemsta. Pračiuožiame Čeikinius. Negražus kolūkinis kaimas. Brrr. Judame toliau link Merkmanio ežero. Čia po šiokių tokių navigacijų surandame ir patį ežerą. Krenta Pauliux'o apkaustai. Sutaisome, tada ežeras bando mus stabdyti sugadindamas Vaido apkaustus. Bet ir tai mūsų nesustabdo jį perčiuožti. Paskutinis linksmas įkopimas kalnan - ir stojame nakvynei. Laikrodis rodo 20:00. Temperatūra - apie -14. Gana šilta košė, arbata - ir greitai į palapinę.

Naktis bent jau man praeina šlykščiai. Kadangi kažkas, kas klojo kilimėlius, vadovavosi keista teorija, tai didžiąją dalį nakties dalim nugaros praguliu ant sniego ir kažkokios skarbonkes kuprinėje, ko pasekoje truputį pakertu plaučius. Bet kadangi 'my sdielany iz mesa, nam vsio...', tai kantriai išlaukiu pusryčių. Šįkart pusryčius montuoja kitas rabočius - Vycka, tai išmiegame iki 7'os. Ir apie 8:30 iščiuožiame.

Apšilimui keletas kalniukų, Mergežerio ežeriukas - ir Kaceniškės piliakalnis. Šįkart extremalų neatsiranda, bet užtat Vytenis papasakoja daug pasakų apie jį - apie besimaudžiusias mergas, iš ko kyla didelės diskusijos. O tada vėl čiuožiame. Dar sutinkame tokias drūtas kaimo bobulytes. "Sušlapsite, sušalsite ir numirsite", "Tu su barzda, tai suaugęs, o anie studentai?". Ir pan. - bobykės, kurių plikom rankom nepaimsi. Netrukus išsiskiriam ir patraukiam savais keliais. O tie savi keliai vėl driekiasi per kaimus, per laukus. Kol galiausiai protingi žmonės primena, kad reikia valgyti pietus (štai kodėl man taip sunkiai mynėsi vežios)... Šįkart pasitenkiname arbata iš termoso. Ilgai užsibūti niekam nekyla noras, tad greitai susipakuojame daiktus ir pajudame link Lygumų kalno.

Sukame link Kretuonykščio ežero. Ežeras kaip ir kiti. Tik vienas 'bet'. Gale išteka upė, kuri apšalus, bet neužšalus. Besigręžiant atgalios pasigirsta 'triokšt' - Rima su visom slidėm lūžta vandenin. Neilgai trukus pasigirsta kitas 'triokšt' - Pauliux'as irgi lūžta (bo nusimetė slides). Akimirką pasidaro neramu ne tiek dėl Rimos, kiek dėl pačio Pauliux'o, bet anas greitas, išsiridena ant ledo ir viskas aprimsta. Rima sumaniai užsikabaroja ant ledo, nesistodama nušliaužia iki meldų - ir tuo gelbėjimo operacija baigiasi. Tada greitai greitai per meldus aplenkiame tą balą ir išsikabarojame krantan. Čia staigiai suteikiama skubi pagalba, šlapi drabužiai keičiami sausais. Dar sukuriami įvairūs teiginiai, kaip antai: "Įlūžti yra gerai, nes gauni sausų drabužiu ir išgerti, bet blogai, nes reikia minti vėžes". Taipogi nusprendžiame, kad visiems išsimaudyti nereikia, nes neturime tiek sausų rūbų.
Kadangi į Pakretuonę nučiuožti jau nespėsime, tai skubiai čiuožiame link Ignalinos. Užkopiame ant Lygumų kalno, nuo kurio atsiveria gražūs vaizdai - tiek link Kretuono, tiek į kitą pusę. Tada link Biržijos. Čia diedukas ir bobute mus gelbėja nuo dehidratacijos. Galop visai sutemus, per laukus patraukiame link Ignalinos. Bet kuo toliau, tuo sunkiau ir sunkiau einasi. Vėžių minti jau nesinori, galiausiai išsimušame į kelią. Pačiuožus keletą kilometrų gimsta mintis išsikviesti pagelbą (bo iki Ignalinos lieka apie 5km). Maištas prieš vadą gesinamas svarainių uogiene. Galiausia atvyksta pagelba, išsiveža vairuotojus, kurie iš Ignalinos atvairuoja mašinas. Netrukus pajudame link namų, pakeliui dar skrandžius papildant čeburekais. Prabundu Vilniuje, kur persėdu į savo mašiną ir sugrįžtu Kaunan.
Tai tiek istorijų iš mūsų blūdzijimų.

Pastebėjimai:
1. "termobeljo“- apatinė maikutė yra super daiktas (lyginant su įprastom medvilninėm)
2. Kaip ir ankščiau pastebėjau, ežerais čiuožti yra pravalas, bo tie lopai žvejai prigrežioja skylių, dėl ko šlampa ir apledėja slidės.
3. Ankščiau neperspėjau, tai dabar pranešu, kad čiuožiant ežerais reiktų būti atsisegus kuprinės juosmens dirža, kad įlūžus būtų galima greitai nusimesti kuprinę. Kur dar didesnis pavojus, reiktų slidžių lazdas ištraukti iš rankų ir jas laikyti statmenai - kad lūžtant būtų galima jomis užsikabinti už kraštų. Čia tas taikoma bendrai čiuožiant pavojingomis vietomis.